Žydų gelbėtojai

Halina MOŠINSKIENĖ Su šia šeima – Halina ir Algirdu Mošinskiais – susitikau ir susipažinau Brazilijoje, San Paulo didmiestyje. Iš pirmo žvilgsnio A. Mošinskis man pasirodė panašus į operos teatro veteraną – languotas švarkas, po kaklu peteliškė, be perstojo „peša“ ilgutėliausias cigaretes. Jis didžiuodamasis kalbėjo apie žmoną Haliną. Jos senelė Liudvika Didžiulienė-Žmona buvo rašytoja, platino caro valdžios draudžiamą lietuvišką spaudą, rėmė svetur besimokančius lietuvius moksleivius... Senelis Stanislovas Didžiulis – aušrininkas, tautinio atgimimo veikėjas, Sibiro tremtinys. Tėvas – žmonių gerbiamas gydytojas Antanas Didžiulis. Halina studijavo prancūzų kalbą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, mokytojavo Panevėžio ir Kauno gimnazijose. 1947 m. kartu su vyru atsidūrė Brazilijoje. Vadovavo lietuvių bendruomenės literatūros būreliui, rašė noveles, recenzijas, vertė. Giminės genai, matyt, lėmė jos nusistatymą bet kuriomis aplinkybėmis ginti žmogaus laisvę ir orumą. Todėl ji slėpė nuo nacių teroro Lietuvos žydus, todėl pasirinko tremtinio gyvenimą. Štai ką A. Mošinskis rašė apie karo metus: „...Mūsų namas buvo pilnas iš geto pabėgusių žydų. Žodis „pilnas“ gal kiek ir perdėtas, bet atsimenu bent tris asmenis – advokatę Sonią Ginkaitę, persirengusią kaimietės drabužiais, aprūpintą lietuvišku pasu ir apsimetančią mūsų namų tarnaite, jos brolį gydytoją Ginką, o trečia buvo ponia Beba Taborysky (pagal dabartinę jos vyro pavardę) – ji nakvodavo pas mus.“ Vieną dieną buvęs Lietuvos kariuomenės gydytojas Patas, vokietis, pasijutęs aukštesnės rasės, pareikalavo, kad Mošinskiai, palikę visus daiktus išeitų iš buto. „Man buvo gaila mano didelės bibliotekos – apie 1000 tomų brangių meno istorijos veikalų“. A. Mošinskis, pažįstamiems patarus, pasikvietė – gal padės? – aukšto rango vokietį, Generalinio komisaro Lietuvoje T.A. von Rentelno adjutantą baroną Ventą fon Ropą (kilusį iš dvarininkų nuo Radviliškio). Baronas linksmai pasakojo, kaip jie degino ligoninę, kaip žydės gailestingosios seserys išnešdavo ant neštuvų gimdyves su naujagimiais ir kaip vokiečiai kulkosvaidžių ugnimi visus nuskindavo. Sonia Ginkaitė, kuri atnešdavo valgius, girdėdama esesininko pasakojimą, pradėjo nervintis. „Tai pamačiusi mano žmona, – prisiminė A. Mošinskis, – paprašė ją likti virtuvėje ir pati pradėjo mums patarnauti vietoj Sonios. Net dabar su šiurpu prisimenu tą dieną, kai mūsų name vienu metu buvo ir žudikas esesininkas, ir keli iš geto pabėgę žydai. Net dabar tebesistebiu žmonos šaltakraujiškumu bei susivaldymu. Gal ne veltui ji gavo medalį Izraelyje.“ 1983 m. Algirdas ir Halina Mošinskiai buvo pakviesti į Izraelį. Čia Halina susitiko su ta pačia Beba Taborysky, kurią gelbėjo siaubingais karo metais. Halina su vyru apsilankė Jeruzalės Jad Vašem memoriale-muziejuje. Atminimo kalne, Teisuolių alėjoje, Halina pasodino pušaitės daigelį. Greta įbesta metalinė lentelė su įrašu: „Halina Mošinskis – Lithuania“. Tuo metu tai buvo šešioliktas lietuviškas medelis šioje alėjoje. Muziejaus salėje H. Mošinskienei buvo įteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio diplomas prancūzų ir hebrajų kalbomis bei medalis su įrašu: „Halinai Mošinskis dėkinga žydų tauta“. Halina sujaudinta padėkojo trumpa kalba, užbaigdama savo senelės Liudvikos Didžiulienės-Žmonos žodžiais: „Džiaugiuosi, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti. Tai nedaug, tai kaip lašas mariose. Bet jeigu kiekvienas iš mūsų nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui, tai jau būtų lengviau gyventi.“

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999