Žydų gelbėtojai
Minkevičius Sergejus
Kotryna MINKEVIČIENĖ
Sergejus MINKEVIČIUS
Išgelbėta Miriam Javnaitė savo prisiminimuose rašo:
„1941 m. rudenį žydų kalinių partija dirbo Kuršėnuose prie cukraus fabriko. Krovė runkelius, dėjo į krūvas. Daržinėse dirbo retai, dažniausiai lauke lietuje arba net šlapdriboje, iki kelių purve, apsirengę kas kaip – taip, kaip išvarė iš namų (aš iki karo gyvenau Šaukėnuose) su ryšulėliu, po to ir tą ryšulėlį dar „šimtą“ kartų perkratydavo apsauga mums esant arba nesant. Ryšulėlius tuos menkus – ką mergaičiukės gali „gaisro“ metu paimti – baltinukus, porą kojinių? – mes palikdavome ant gultų ten, kur nakvojome. Miegodavome apsirengę, kietai miegodavome, kiečiau nei prieškariniuose pūkiniuose pataluose, tik kas naktį visi iš eilės verkdavome per miegą, tyliai tyliai, kaip kad šunytis inkštų: nuo drėgmės, nuo pervargusių rankų ir kojų, juosmens... Amžinai alkani, amžinai sušalę...
Vėliau darbo buvo mažiau ir dalį mūsų kažkur išvežė. Kas sakė, kad į Šiaulių getą, o kas, – kad sušaudyti. Nežydus tai gąsdino, o mes visko matėme ir nustojome stebėtis.
Vieną vakarą prie platformos vienas ir vaikinų darbininkų pasakė, kad aš ir dar viena, dvi, kai visai sutems, išeitume prie paskutinės daržinės. Naktį mes taip ir padarėme, tik be reikalo laukėme keletą valandų, pradėjome pačios jų ieškoti, nežinodamos, ko ieškome. Ir įkritome į duobę, kur dėjo runkelius. Patrulis mus iš ten ištraukė. Pasakėme, kad vėlai grįžome iš darbo. Paspardė mus batais ir liepė eiti į baraką.
Po dienos tas pats vaikinas paklausė mūsų, kur mes buvome iki tol, kol mus pagavo patrulis. Pasirodo, jis tai matė, bet mūsų iki tol nerado todėl, kad mes pasislėpėme pačioje daržinėje; o reikėjo būti šalia daržinės, kad mūsų nepagautų kaip pelėkautais. Dar po nakties mus perplukdė valtimi per Ventą, paskui vežimu nuvežė į vienkiemį· Buvo jų – gelbėtojų – du vaikinai ir mergina. Jų veidų patamsyje neįžiūrėjome ir vardų taip pat nesužinojome. Ir tik 1989 m. žydų suvažiavime aš sužinojau, kad tai broliai Minkevičiai – Sergejus ir Jokūbas bei Sergejaus žmona Kotryna. Ji buvo tarp jų vyresnė.“
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Sergejus MINKEVIČIUS
Išgelbėta Miriam Javnaitė savo prisiminimuose rašo:
„1941 m. rudenį žydų kalinių partija dirbo Kuršėnuose prie cukraus fabriko. Krovė runkelius, dėjo į krūvas. Daržinėse dirbo retai, dažniausiai lauke lietuje arba net šlapdriboje, iki kelių purve, apsirengę kas kaip – taip, kaip išvarė iš namų (aš iki karo gyvenau Šaukėnuose) su ryšulėliu, po to ir tą ryšulėlį dar „šimtą“ kartų perkratydavo apsauga mums esant arba nesant. Ryšulėlius tuos menkus – ką mergaičiukės gali „gaisro“ metu paimti – baltinukus, porą kojinių? – mes palikdavome ant gultų ten, kur nakvojome. Miegodavome apsirengę, kietai miegodavome, kiečiau nei prieškariniuose pūkiniuose pataluose, tik kas naktį visi iš eilės verkdavome per miegą, tyliai tyliai, kaip kad šunytis inkštų: nuo drėgmės, nuo pervargusių rankų ir kojų, juosmens... Amžinai alkani, amžinai sušalę...
Vėliau darbo buvo mažiau ir dalį mūsų kažkur išvežė. Kas sakė, kad į Šiaulių getą, o kas, – kad sušaudyti. Nežydus tai gąsdino, o mes visko matėme ir nustojome stebėtis.
Vieną vakarą prie platformos vienas ir vaikinų darbininkų pasakė, kad aš ir dar viena, dvi, kai visai sutems, išeitume prie paskutinės daržinės. Naktį mes taip ir padarėme, tik be reikalo laukėme keletą valandų, pradėjome pačios jų ieškoti, nežinodamos, ko ieškome. Ir įkritome į duobę, kur dėjo runkelius. Patrulis mus iš ten ištraukė. Pasakėme, kad vėlai grįžome iš darbo. Paspardė mus batais ir liepė eiti į baraką.
Po dienos tas pats vaikinas paklausė mūsų, kur mes buvome iki tol, kol mus pagavo patrulis. Pasirodo, jis tai matė, bet mūsų iki tol nerado todėl, kad mes pasislėpėme pačioje daržinėje; o reikėjo būti šalia daržinės, kad mūsų nepagautų kaip pelėkautais. Dar po nakties mus perplukdė valtimi per Ventą, paskui vežimu nuvežė į vienkiemį· Buvo jų – gelbėtojų – du vaikinai ir mergina. Jų veidų patamsyje neįžiūrėjome ir vardų taip pat nesužinojome. Ir tik 1989 m. žydų suvažiavime aš sužinojau, kad tai broliai Minkevičiai – Sergejus ir Jokūbas bei Sergejaus žmona Kotryna. Ji buvo tarp jų vyresnė.“
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997