Žydų gelbėtojai

1943-ųjų gruodį 14-metė Sulamita Gordonaitė su Elenos Kutorgienės ir jos sūnaus Viktoro pagalba ryžosi pabėgti iš geto ir ėmė slapstytis. Pradžioje Sulamitai daug padėjo kunigas Povilas Jakas. Jis nusiuntė Sulamitą pas geraširdę moterį Zaksaitę, gyvenusią Kaune, Šančiuose, vėliau padarė dokumentą – laikiną asmens liudijimą Aldonos Vaičiulionytės vardu. Sulamitai labai prašant, Elena Kutorgienė pagal skelbimą surado jai darbą pas iki tol nepažįstamą moterį – Elžbietą Barborą Miniotienę. Elžbieta Miniotienė, našlė su 4 vaikais – sūnumis Aloyzu, Ignu, Broniumi ir Juozu gyveno Žaliakalnyje, nuošalioje Vaižganto gatvėje. Nuo pradžių ji nežinojo tikrosios savo tarnaitės Aldonos Vaičiulionytės (Sulamitos Gordonaitės) tautybės, tačiau Sulamita, supratusi, kad p. Miniotienė labai priešiškai nusiteikusi nacių vykdomai politikai žydų atžvilgiu, prisipažino esanti žydė. Šis prisipažinimas Sulamitai tik padėjo – Elžbieta Miniotienė globojo Sulamitą Gordonaitę iki sovietinės kariuomenės atėjimo. 1944-ųjų birželį kartu su Miniotienės šeima ji persikėlė gyventi į Kulautuvą. Frontui priartėjus, p. Miniotienė su vaikais nusprendė vykti pas gimines į Žemaitiją, tačiau Sulamita pasiliko laukti išvadavimo Kulautuvoje, kadangi šalia gyveno kita jos globėja, drąsioji žydų gelbėtoja – gydytoja Elena Kutorgienė.
Sulamitai Gordonaitei (Lyrovienei) prašant, 1982 metais Jad Vašem pripažino Pasaulio Tautų Teisuoliais Eleną ir Viktorą Kutorgas bei Elžbietą Miniotienę. Savo išsigelbėjimo istoriją bibliografė Sulamita Gordonaitė-Lyrovienė aprašė pirmojoje Sofijos Binkienės knygoje apie gelbėtojus Ir be ginklo kariai, pasirodžiusioje 1967 metais.