Šmuelio Chalozino liudijimas apie Meškauskų šeimą
Gyvenamoji vieta karo metais. Tokios neturėjau: išgyvenau keliaudamas iš vietos į vietą Kelmės apylinkėse, slapstydamasis miškuose kaimynams lietuviams padedant, miegojau valstiečių namuose, tvartuose, svirnuose, kapinėse ir pan.
Aš, Šmuelis Chalozinas, gimiau Lietuvoje, Šimaičių kaime, mano tėvo Jakovo Chalozino brolio Šimono ūkyje.
Mūsų šeima kilusi iš Kelmės, kurios apylinkėse jinai išgyveno 200 metų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
1930–1937 metais gyvenome prie Kelmės, apie kilometrą nuo miestelio, Mažeikinės ūkyje.
1937 metais persikėlėme į naują ūkį, kurį tėvas nusipirko Licenavoj, apie 5 km nuo Kelmės.
Šeima vertėsi žemės ūkiu – augino kviečius, miežius, rugius, linus. Laikė karves, avis. Mūsų žemėse buvo durpynas, tad kasėme, džiovinome durpes ir pardavinėjome miestelyje kaip kurą. Tėvas taip pat dalyvavo valstybiniuose miškų retinimo konkursuose, kirto medžius ir pardavinėjo juos statyboms ir kurui.
Po to, kai karui prasidėjus, praeinant frontui, 1941 metais miestelis sudegė, mūsų vienkiemyje buvo surinkta per šimtą miestelio žydų, kurių dalis buvo išžudyta per pirmąją akciją 1941 metų liepos 29-ąją, o likusieji – per antrąją akciją rugpjūčio 22-ąją. Tą dieną dalis mūsų šeimynos dirbo lauko darbus ir nepateko į rankas sodybą apsupusiems baltaraiščiams, o kiti spėjo pasislėpti. Nuo tada pradėjome slapstytis. Mūsų ūkį Licenavoj atidavė vokiečių šeimai, kuri juo naudojosi iki karo pabaigos. Ši šeima pasitraukė kartu su vokiečių kariuomene 1944 metų rugpjūtį.
Po 1941 metų rugpjūčio 22-osios žudynių tapome benamiais, beturčiais, persekiojamais pabėgėliais. Tėvams Jakovui ir Sarai Reizl, broliams Hiršui, Aharonui ir Icchakui, seserims Chavivai ir Simai ir man prireikė visokeriopos pagalbos, ir ją mums suteikė kai kurie mūsų kaimynai valstiečiai, gyvenę šalia, paskui atsirado ir daugiau lietuvių valstiečių, pažįstamų ir bičiulių, kurie mums padėjo. Deja, iš mūsų šeimos išsigelbėjome tik keturiese – seserys Chaviva ir Sima, brolis Icchakas ir aš. Tėvai ir broliai Hiršas su Aharonu besislapstant buvo įskųsti ir nužudyti.
Mūsų bičiulius galima buvo suskirstyti į tris grupes.
Pirmoji grupė. „Imkite maisto, kiek jums reikia, bet apnakvindinti jūsų negalime.“
Antroji grupė. Pagalbą teikė atskiri šeimos nariai, sakysim, ūkio šeimininkas padėjo mums, bet bijojo savo brolio ar samdinių ir pan.
Trečioji grupė. Ši buvo brangiausia ir svarbiausia, nes vieningai padėjo mums visa šeima ar atskiri žmonės (daugiausia kunigai ar jų šeimininkės), – padėjo maistu, drabužiais, vaistais, slapstė, perspėjinėjo dėl skundikų, dėl policijos veiksmų ir pan.
Meškauskų šeima visa visutėlė buvo tokia: šeimos galva Pranas Meškauskas, jo žmona Ona, dukra Stefa, sūnūs Antanas, Teodoras, Petras ir Petro žmona Zosia. Ištisas būrys žmonių, kurie, be jokios abejonės, buvo artimiausiame – trečiajame rate.
Keli pavyzdžiai:
1. Vienam savo kaimynui – Viktorui Damanskui – išbėgdami palikome dalį savo daiktų. Pasitikėjome juo. Bet Antanui Meškauskui tapo žinoma, kad jis išduoda žydus. Niekaip nenorėjome tuo patikėti. Norėdami įsitikinti, paprašėme Meškauskus, kai pas juos apsilankys Damanskas, palydėti jį, o mes pasislėpsime kelio vingyje ir pasiklausysime jų pokalbio apie žydus. Koks buvo mūsų nusivylimas, kai Damanskas paprašė Meškauskus padėti jam išduoti žydus, nes žinąs, kad jie turi ryšį su jais.
2. 1943 metų rudenį stipriai sunegalavusi tauragietė, iš Šiaulių geto pabėgusi Šošana Most, kurią pažinojau ir kuri slapstėsi kaime prie Kražių, mane, nuolat keliaujantį iš vietos į vietą ir gerai pažįstantį kraštą, paprašė pagalbos. Nuvedžiau ją pas daktarą Dolnickį, kuris slapstėsi netoliese pas ūkininką Šalkauską. Kai grįžome, pakeliui sutikome kaimietį Zachariją (nežinau, ar tai jo vardas, ar pavardė), kurio asmeniškai nepažinojau, bet žinojau, kad jis išdavinėja žydus, ir buvo aišku, kad po šio susitikimo netrukus prisistatys policija. Pasukome kitu keliu ir nuėjome pas Meškauskus. Papasakojau Petrui Meškauskui, kas nutiko, ir jis pirmiausia nusiuntė savo jaunesnįjį brolį Teodorą laukan pasaugoti. Jo žmona Zosia (Karpaitė-Meškauskienė) davė mums pavalgyti, Petras numovė Zosios vestuvinį žiedą, užmovė jį ant Šošanos piršto, pakinkė arklį vežiman ir nuvažiavo su Šošana Kražių link, kur jinai gyveno. Pakely jį sustabdė policijos užkarda, bet jis įtikino policininkus, kad Šošana jo žmona, ir jie juos praleido. Taip Petras Meškauskas sugrąžino ją slapstymosi vieton netoli Kražių. Aš pasukau kiton pusėn ir pabėgau pats vienas.
3. Per visą karą Meškauskų namai buvo atviri žydams, kuriems trūko maisto, kuriems reikėjo rasti kur pernakvoti. Meškauskų šeima padėjo kuo tik galėjo. Jų namuose nuolat lankėsi ir būvojo Hiršas Chalozinas, Jakovas Zakas, Sima Chalozin, Chaviva Chalozin ir aš, Šmuelis Chalozinas. Pagalbą teikė ne vienas kuris šeimos narys, kaip kad būdavo kitose šeimose, bet visa šeima: tėvas, motina, broliai, seserys ir svainė Zosė. Padėti žydams buvo tėvo nuostata, kurią priėmė visi.
Pagalba buvo grįsta: žemdirbių brolybe, meile artimui, priešinimusi žudynėms – nes niekaip negalėjo sutikti su tuo, kad lietuvių policija žudytų Lietuvos piliečius – žydus.
Už šią pagalbą Meškauskų šeima iš nieko negavo jokio atlygio. Jiems grėsė mirtis ir turto konfiskacija. Todėl aš įsitikinęs, kad ši šeima užsitarnavo Pasaulio Tautų Teisuolių vardą. Mano akyse jie yra Pasaulio Tautų Teisuoliai nuo 1941 metų.
Tai ir yra mano liudijimas.
Ramat-Gan, Izraelis,
2006, balandis
