Žydų gelbėtojai
Andraitis Antanas
ANTANAS ANDRAITIS
Skaudžios prof. L. Gutmanui buvo bolševikinė ir nacistinė okupacijos.
Neramūs 1940 metai. Bolševikai nacionalizuoja gimtojoje Palangoje narną. Gresia represijos.
Tragiški buvo nacių okupacijos metai. L. Gutmano brolis gydytojas Teodoras Gutmanas ir abi seserys žūsta nuo nacių kolaborantų pirmosiomis okupacijos dienomis. Dr. L. Gutmanas iš Universiteto pašalinamas ir su visa šeima žmona Viera ir sūnumis studentais Eduardu ir Georgu įkalinami Kauno gete. Po Didžiosios akcijos 1941.10. L. Gutmanas su visa šeima iš geto pabėga. Dr. Gutmanas buvo žinomas Kaune gydytojas, išgydęs nemaža ligonių. Pirmoji suteikusi jam prieglobstį buvo buvusi pacientė V. Serafinienė. Ji supažindino dr. L. Gutmaną su legendiniu žydų gelbėtoju vienuoliu („Broliuku“) Broniumi Gotautu, kuriam jau po karo buvo pripažintas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas Izraelyje ir pasodintas jo garbei medelis. B. Gotautas parūpino L. Gutmanui autentišką „smetonišką“ pasą, kuriame reikėjo perklijuoti tik nuotrauką. Iš pradžių B. Gotautas apgyvendino dr. L. Gutmaną Panemunėje, tačiau po kelių mėnesių jis buvo atpažintas. Tada dr. L. Gutmaną priglaudė savo bute Veterinarijos akademijos studentas, vėliau docentas Antanas Andraitis. Jis, rizikuodamas savo ir šeimos likimu, slapstė dr. L. Gutmaną dvejus metus. Tačiau ir čia dr. L. Gutmanas buvo įskųstas ir turėjo skubiai keisti gyvenamąją vietą.
Kauno išvadavimas laimės neatnešė. Sūnus Georgas žuvo 2 savaites prieš išvadavimą.
Pokario metu prof. L. Gutmanas dėl savo humanistinių pažiūrų netiko tuometinei Kauno universiteto vadovybei. Jam buvo delsiama suteikti profesoriaus laipsnį, o prasidėjus antisemitinei kosmopolitizmo bangai, po garsiosios „gydytojų žudikų“ bylos Maskvoje, buvo mėginta jį neteisėtai ir be jokio pagrindo atleisti iš Nervų ir psichikos ligų katedros vedėjo pareigų. Bet prof. L. Gutmanas ir šį kartą nepalūžo. Jis liko ištikimas savo idealams ir pažiūroms iki paskutiniųjų darbo dienų, kada 1954 m. jį palaužė sunki liga. Mirė 1957.02.04, gerbiamas ir mylimas dorų kolegų profesorių, studentų ir gausių pacientų.
Pasakojimą užrašė Ilona Murauskaitė
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Skaudžios prof. L. Gutmanui buvo bolševikinė ir nacistinė okupacijos.
Neramūs 1940 metai. Bolševikai nacionalizuoja gimtojoje Palangoje narną. Gresia represijos.
Tragiški buvo nacių okupacijos metai. L. Gutmano brolis gydytojas Teodoras Gutmanas ir abi seserys žūsta nuo nacių kolaborantų pirmosiomis okupacijos dienomis. Dr. L. Gutmanas iš Universiteto pašalinamas ir su visa šeima žmona Viera ir sūnumis studentais Eduardu ir Georgu įkalinami Kauno gete. Po Didžiosios akcijos 1941.10. L. Gutmanas su visa šeima iš geto pabėga. Dr. Gutmanas buvo žinomas Kaune gydytojas, išgydęs nemaža ligonių. Pirmoji suteikusi jam prieglobstį buvo buvusi pacientė V. Serafinienė. Ji supažindino dr. L. Gutmaną su legendiniu žydų gelbėtoju vienuoliu („Broliuku“) Broniumi Gotautu, kuriam jau po karo buvo pripažintas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas Izraelyje ir pasodintas jo garbei medelis. B. Gotautas parūpino L. Gutmanui autentišką „smetonišką“ pasą, kuriame reikėjo perklijuoti tik nuotrauką. Iš pradžių B. Gotautas apgyvendino dr. L. Gutmaną Panemunėje, tačiau po kelių mėnesių jis buvo atpažintas. Tada dr. L. Gutmaną priglaudė savo bute Veterinarijos akademijos studentas, vėliau docentas Antanas Andraitis. Jis, rizikuodamas savo ir šeimos likimu, slapstė dr. L. Gutmaną dvejus metus. Tačiau ir čia dr. L. Gutmanas buvo įskųstas ir turėjo skubiai keisti gyvenamąją vietą.
Kauno išvadavimas laimės neatnešė. Sūnus Georgas žuvo 2 savaites prieš išvadavimą.
Pokario metu prof. L. Gutmanas dėl savo humanistinių pažiūrų netiko tuometinei Kauno universiteto vadovybei. Jam buvo delsiama suteikti profesoriaus laipsnį, o prasidėjus antisemitinei kosmopolitizmo bangai, po garsiosios „gydytojų žudikų“ bylos Maskvoje, buvo mėginta jį neteisėtai ir be jokio pagrindo atleisti iš Nervų ir psichikos ligų katedros vedėjo pareigų. Bet prof. L. Gutmanas ir šį kartą nepalūžo. Jis liko ištikimas savo idealams ir pažiūroms iki paskutiniųjų darbo dienų, kada 1954 m. jį palaužė sunki liga. Mirė 1957.02.04, gerbiamas ir mylimas dorų kolegų profesorių, studentų ir gausių pacientų.
Pasakojimą užrašė Ilona Murauskaitė
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997