Žydų gelbėtojai
Macenavičius Antanas
Iš Aleksandro Štromo pokalbio su Jone Ladigaite-Ardžiūniene
1994 metų liepos 7 diena
Kai vokiečių armija okupavo Lietuvą, aš buvau Palangoje, pionierių stovykloje, o tėvai buvo Kaune. Irena2 sako, aš tiksliai ir nežinau, kad mano tėvai galėjo pasitraukti į Rusiją, bet kadangi manęs nebuvo, tai jie nutarė pasilikti. Sekmadienį prasidėjo karas, o pirmadienį tėvas nuėjo į darbą. Jis buvo „Paramos“ direktorius, ir ten jį areštavo partizanai. Mes vadinom juos baltaraiščiais. Mano tėvą užmušė su visais kitais, kurie tada buvo pagauti, garsiajame „Lietūkio“3 garaže. Tėvą suėmė pirmadienį, Irena ir mano sesuo Margarita jį dar matė, o penktadienį jis buvo nužudytas. Mano tėvą užkankino, net nesušaudė. Garaže ne šaudė, bet kankindami žudė.
O pačioje karo pradžioje, kai grįžau iš Palangos su tam tikrais nuotykiais4, mūsų bute tėvelio jau neradau. Mamytę ir seserį Marą radau. Na ir Irena, pasirodo, taip pat buvo atėjusi.
Iki 1941 metų rugpjūčio 15-osios visus Kauno žydus suvarė į getą Vilijampolėje, apjuosė spygliuotos vielos tvora ir getą uždarė. Vėliau getas buvo paverstas stovykla, ir mes atsidūrėme ten kaip kaliniai. Ir Irutė ten buvo. Visa mūsų šeimyna. Taip išėjo, kad mes keturiese likome gyvi – mano sesuo ir aš, Irutė ir mūsų pusbrolis Vova (Valdemaras) Ginsburgas. 1943 metais pabėgome, visi išsislapstėme, mūsų nesurado. Jei nebūtume pabėgę, tai jau būtume negyvi.
Man, žinoma, padėjo pabėgti. Buvau vaikas, pats būčiau nesugebėjęs. Gete buvo susidariusi neformali grupė žmonių, kurie ieškojo galimybių gelbėti vaikus. Ieškojo laisvėje ryšių su lietuviais, kurie būtų pasiryžę rizikuoti – priimti, išsaugot vaiką. Mano buvo visiškai kitokia istorija. Nesitikėjome, kad kas nors galėtų priimti. Ta grupė, tas komitetas, nutarė, kad man geriausia būtų prisijungti prie rusų vaikų. Tais laikais buvo daug tokių pasimetusių su tėvais vaikų, kurie ėjo Lietuvos plentais ir keliais, prašydami pas ūkininkus darbo, maisto. Aš, kaip rusas berniukas, pametęs savo tėvus, turėjau įsilieti į rusų vaikų srautą. Man tie žmonės parūpino tokį žemėlapį, pavogtą iš vokiečių Generalinio štabo, – aš turėjau išstudijuoti Maksimovkos kaimą Oriolo srityje. Kadangi tas kaimas jau buvo rusų rankose, vokiečiai jau buvo išvaryti, tai niekas negalėjo patikrinti. Todėl buvo manoma, kad tai gera, saugi legenda, kad taip aš galiu išlikti. Buvau tam pasiryžęs, rusų kalba man buvo tarytum gimtoji. Niekas nebūtų galėjęs įtarti, kad aš ne rusas, o tik vaidinu tokį.
Buvo gete tokia Chana Bravo. Ji dirbo su mano tėvu „Paramoje“ buhaltere. Nelabai artima pažįstama, bet gete buvo labai aktyvi ieškant vaikams slapstymosi vietų. Smetonos laikais Chana Bravo dirbo su ponia Macenavičiene Žemės ūkio banke. Macenavičienė taip pat buvo buhalterė. Išvaryta į miestą su brigadomis dirbti, Chana Bravo susitiko ponią Macenavičienę, ir ši pasakė: „Jei turi kokių rūpesčių, tai sakyk, padėsiu. Man sunku žiūrėti, kas čia vyksta, reikia kažką daryti.“ Tai Chana Bravo ir sugalvojo pasiųsti mane pas Macenavičius, kad aš, pabėgęs iš geto, galėčiau ten saugiai praleisti naktį, o pernakvojęs eičiau ieškoti rusų vaikų. Netgi parūpino drabužėlius. Naktį, po komendanto valandos, kai nebegalima buvo vaikščioti, ji mane už rankos išvedė iš geto. Iš anksto susitarusi, kad ateis, nuvedė pas Macenavičius. Mane ten paliko, pati grįžo į getą. Buvo susitarta, sargybai buvo duota pinigų. Visada viskas kiek nors kainuoja.
Macenavičiai mane labai gerai priėmė, išmaudė kubile, nes buvau labai purvinas, ir paklausė, ką gi aš veiksiu. Kitą rytą atsikėlęs aš papasakojau visą vaidybos planą apie rusų berniuką iš Maksimovkos kaimo. Jie pasakė, kad manęs nepaleis, kad negali sau tokios nuodėmės prisiimti, nes jei mane paleistų, tai paleistų į mirtį. O tai jau slėgtų sąžinę. Jie pasiūlė man pasilikti, ir aš pasilikau. Čia, pas Macenavičius, glaudžiausi nuo 1943 metų lapkričio iki 1944-ųjų rugpjūčio. Devynis mėnesius.
Kaune, Vilijampolėje, netoli geto, buvo labai patogu. Ir tada sugalvojo man jau kitą legendą – tapau Aleksandru Strimaičiu iš Joniškio, pono Antano Macenavičiaus draugo sūnumi. Taigi turėjau joniškietišką legendą. Niekad Joniškyje tais laikais nebuvau buvęs, todėl viena moteris kartą mane „pagavo“, kad Joniškio nepažįstu. Ten visi kaimynai, Rupeikos, Jasinskai, suprato, nes aš nesislėpiau, gyvenau be jokių dokumentų, visai atvirai, bet neišdavė.
Post scriptum
Aleksandro Štromo pusseserės prof. Irenos Veisaitės prisiminimai apie Mariją ir Antaną Macenavičius
Man teko susipažinti su Antano ir Marijos Macenavičių šeima tik po karo, turbūt 1944-ųjų rudenį ar 1945 metais. Mes tapome tikrais draugais. Aš negalėjau atsižavėti tais žmonėmis, kurie baisiais nacių okupacijos metais, matydami, kaip Kauno ir ne tik Kauno žydai varomi į IX fortą (kelias ėjo arti jų namų), neliko abejingi kaimynų nelaimei, o ryžosi jiems aktyviai padėti. Jų namuose laikiną prieglobstį rado daugelis žydų, o mano pusbrolis Aleksandras gyveno jų šeimoje net devynis mėnesius. Macenavičių neišgąsdino net tai, kad paskutiniais karo mėnesiais jų sode buvo įsikūręs vokiečių armijos štabas.Antanas Macenavičius niekad nesigyrė savo žygdarbiais, o stengėsi juos nutylėti. Pokario metais bijota net kaimynų skundų. Sklido kalbos, kad jis iš žydų gavęs daug aukso. Baisūs tie prietarai ir nuolatiniai įtarinėjimai. Antanas Macenavičius apie save skleidė tik šviesą, pasitikėjimą, turėjo nuostabų humoro jausmą, žvelgė į pasaulį blaiviai, bet optimisto akimis. Turtuoliu jis niekad netapo. Jam to ir nereikėjo. Aliukas ir visa mūsų šeima draugavome su Macenavičiais ir iki šiol esame artimi su jų vienturte dukra Judita Rumbutiene.
Esu laiminga, kad pavyko įamžinti poną Antaną – dailininkas Antanas Kmieliauskas nutapė puikų jo portretą, jis šiuo metu kabo jo dukters namuose Dotnuvoje.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
1994 metų liepos 7 diena
Kai vokiečių armija okupavo Lietuvą, aš buvau Palangoje, pionierių stovykloje, o tėvai buvo Kaune. Irena2 sako, aš tiksliai ir nežinau, kad mano tėvai galėjo pasitraukti į Rusiją, bet kadangi manęs nebuvo, tai jie nutarė pasilikti. Sekmadienį prasidėjo karas, o pirmadienį tėvas nuėjo į darbą. Jis buvo „Paramos“ direktorius, ir ten jį areštavo partizanai. Mes vadinom juos baltaraiščiais. Mano tėvą užmušė su visais kitais, kurie tada buvo pagauti, garsiajame „Lietūkio“3 garaže. Tėvą suėmė pirmadienį, Irena ir mano sesuo Margarita jį dar matė, o penktadienį jis buvo nužudytas. Mano tėvą užkankino, net nesušaudė. Garaže ne šaudė, bet kankindami žudė.
O pačioje karo pradžioje, kai grįžau iš Palangos su tam tikrais nuotykiais4, mūsų bute tėvelio jau neradau. Mamytę ir seserį Marą radau. Na ir Irena, pasirodo, taip pat buvo atėjusi.
Iki 1941 metų rugpjūčio 15-osios visus Kauno žydus suvarė į getą Vilijampolėje, apjuosė spygliuotos vielos tvora ir getą uždarė. Vėliau getas buvo paverstas stovykla, ir mes atsidūrėme ten kaip kaliniai. Ir Irutė ten buvo. Visa mūsų šeimyna. Taip išėjo, kad mes keturiese likome gyvi – mano sesuo ir aš, Irutė ir mūsų pusbrolis Vova (Valdemaras) Ginsburgas. 1943 metais pabėgome, visi išsislapstėme, mūsų nesurado. Jei nebūtume pabėgę, tai jau būtume negyvi.
Man, žinoma, padėjo pabėgti. Buvau vaikas, pats būčiau nesugebėjęs. Gete buvo susidariusi neformali grupė žmonių, kurie ieškojo galimybių gelbėti vaikus. Ieškojo laisvėje ryšių su lietuviais, kurie būtų pasiryžę rizikuoti – priimti, išsaugot vaiką. Mano buvo visiškai kitokia istorija. Nesitikėjome, kad kas nors galėtų priimti. Ta grupė, tas komitetas, nutarė, kad man geriausia būtų prisijungti prie rusų vaikų. Tais laikais buvo daug tokių pasimetusių su tėvais vaikų, kurie ėjo Lietuvos plentais ir keliais, prašydami pas ūkininkus darbo, maisto. Aš, kaip rusas berniukas, pametęs savo tėvus, turėjau įsilieti į rusų vaikų srautą. Man tie žmonės parūpino tokį žemėlapį, pavogtą iš vokiečių Generalinio štabo, – aš turėjau išstudijuoti Maksimovkos kaimą Oriolo srityje. Kadangi tas kaimas jau buvo rusų rankose, vokiečiai jau buvo išvaryti, tai niekas negalėjo patikrinti. Todėl buvo manoma, kad tai gera, saugi legenda, kad taip aš galiu išlikti. Buvau tam pasiryžęs, rusų kalba man buvo tarytum gimtoji. Niekas nebūtų galėjęs įtarti, kad aš ne rusas, o tik vaidinu tokį.
Buvo gete tokia Chana Bravo. Ji dirbo su mano tėvu „Paramoje“ buhaltere. Nelabai artima pažįstama, bet gete buvo labai aktyvi ieškant vaikams slapstymosi vietų. Smetonos laikais Chana Bravo dirbo su ponia Macenavičiene Žemės ūkio banke. Macenavičienė taip pat buvo buhalterė. Išvaryta į miestą su brigadomis dirbti, Chana Bravo susitiko ponią Macenavičienę, ir ši pasakė: „Jei turi kokių rūpesčių, tai sakyk, padėsiu. Man sunku žiūrėti, kas čia vyksta, reikia kažką daryti.“ Tai Chana Bravo ir sugalvojo pasiųsti mane pas Macenavičius, kad aš, pabėgęs iš geto, galėčiau ten saugiai praleisti naktį, o pernakvojęs eičiau ieškoti rusų vaikų. Netgi parūpino drabužėlius. Naktį, po komendanto valandos, kai nebegalima buvo vaikščioti, ji mane už rankos išvedė iš geto. Iš anksto susitarusi, kad ateis, nuvedė pas Macenavičius. Mane ten paliko, pati grįžo į getą. Buvo susitarta, sargybai buvo duota pinigų. Visada viskas kiek nors kainuoja.
Macenavičiai mane labai gerai priėmė, išmaudė kubile, nes buvau labai purvinas, ir paklausė, ką gi aš veiksiu. Kitą rytą atsikėlęs aš papasakojau visą vaidybos planą apie rusų berniuką iš Maksimovkos kaimo. Jie pasakė, kad manęs nepaleis, kad negali sau tokios nuodėmės prisiimti, nes jei mane paleistų, tai paleistų į mirtį. O tai jau slėgtų sąžinę. Jie pasiūlė man pasilikti, ir aš pasilikau. Čia, pas Macenavičius, glaudžiausi nuo 1943 metų lapkričio iki 1944-ųjų rugpjūčio. Devynis mėnesius.
Kaune, Vilijampolėje, netoli geto, buvo labai patogu. Ir tada sugalvojo man jau kitą legendą – tapau Aleksandru Strimaičiu iš Joniškio, pono Antano Macenavičiaus draugo sūnumi. Taigi turėjau joniškietišką legendą. Niekad Joniškyje tais laikais nebuvau buvęs, todėl viena moteris kartą mane „pagavo“, kad Joniškio nepažįstu. Ten visi kaimynai, Rupeikos, Jasinskai, suprato, nes aš nesislėpiau, gyvenau be jokių dokumentų, visai atvirai, bet neišdavė.
Post scriptum
Aleksandro Štromo pusseserės prof. Irenos Veisaitės prisiminimai apie Mariją ir Antaną Macenavičius
Man teko susipažinti su Antano ir Marijos Macenavičių šeima tik po karo, turbūt 1944-ųjų rudenį ar 1945 metais. Mes tapome tikrais draugais. Aš negalėjau atsižavėti tais žmonėmis, kurie baisiais nacių okupacijos metais, matydami, kaip Kauno ir ne tik Kauno žydai varomi į IX fortą (kelias ėjo arti jų namų), neliko abejingi kaimynų nelaimei, o ryžosi jiems aktyviai padėti. Jų namuose laikiną prieglobstį rado daugelis žydų, o mano pusbrolis Aleksandras gyveno jų šeimoje net devynis mėnesius. Macenavičių neišgąsdino net tai, kad paskutiniais karo mėnesiais jų sode buvo įsikūręs vokiečių armijos štabas.Antanas Macenavičius niekad nesigyrė savo žygdarbiais, o stengėsi juos nutylėti. Pokario metais bijota net kaimynų skundų. Sklido kalbos, kad jis iš žydų gavęs daug aukso. Baisūs tie prietarai ir nuolatiniai įtarinėjimai. Antanas Macenavičius apie save skleidė tik šviesą, pasitikėjimą, turėjo nuostabų humoro jausmą, žvelgė į pasaulį blaiviai, bet optimisto akimis. Turtuoliu jis niekad netapo. Jam to ir nereikėjo. Aliukas ir visa mūsų šeima draugavome su Macenavičiais ir iki šiol esame artimi su jų vienturte dukra Judita Rumbutiene.
Esu laiminga, kad pavyko įamžinti poną Antaną – dailininkas Antanas Kmieliauskas nutapė puikų jo portretą, jis šiuo metu kabo jo dukters namuose Dotnuvoje.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus