Žydų gelbėtojai
Lukošiūnienė Pranciška
DOMICELĖ KARVELIENĖ
PRANCIŠKA LUKOŠIŪNIENĖ
Segalių šeima prieškariu gyveno Anykščių rajone, Beržoniškio kaime, netoli Sedeikių. Turėjo 12 hektarų miško, rinko sakus, virė dervą, tai ir buvo nelengvas jų pragyvenimo šaltinis. 1941-ųjų vasarą prasidėjus karui, kaimynai įspėjo Segalius, kad žydus rengiamasi kažkur vežti, tačiau Segaliai nebespėjo pasitraukti. Kartą pas juos atėjo kaimynė Domicelė Stukaitė (Karvelienė) ir įspėjo, kad naktį gali ateiti vokiečiai su baltaraiščiais ir suimti juos ar netgi sušaudyti. Domicelė paragino kaimynus bėgti, bet Segaliai nepatikėjo, kad juos gali suimti ir išvaryti iš namų, juk jie nebuvo niekuo prasikaltę. Tik Segalių dukra Frida pasislėpė miške šalimais ir matė, kaip naktį išvarė visą jos šeimą. Kitą rytą Frida nuėjo pas Domicelę Stukaitę ir pasakė, kad jai nebesvarbu – jei išvarė visą šeimą, tegul ir ją išsiveda ir sušaudo. Bet Domicelė įkalbėjo Fridą nueiti pas jos seserį Emiliją Šližienę, kuri gyveno Dubiškių kaime. Ten Frida pernakvojo daržinėje ant šieno. Emilija turėjo kelis mažus vaikus, tad baimindamasi, kad mažieji gali prasitarti kaimynams, nusprendė nuvežti Fridą pas Domicelės Stukaitės gimines Misiūnus, gyvenusius kitoje Šventosios upės pusėje, Sedeikių kaime. Fridą paguldė į vežimą, apkrovė šienu ir sutemus išvežė pas Misiūnus. Pakeliui vežimą sustabdė baltaraiščiai, paklausė, kur važiuoja, strypais badė šieną, bet Fridos neaptiko. Pas Misiūnus Frida pagyveno apie savaitę, bet greitai ją aptiko Misiūnų vaikai, tad vėl buvo pradėta ieškoti saugesnės vietos. Sedeikių kaime šalia miško gyveno vieniša moteris – Pranciška Lukošiūnienė, pas ją retai kas užsukdavo. Misiūnai nutarė pasiteirauti, ar ji negalėtų paslėpti Fridos. Emilija Misiūnienė nuėjo pas P. Lukošiūnienę ir papasakojo jai, kad žydaitė Frida išsigelbėjo ir kažkur slapstosi. Pranciška nedvejodama pasakė: jeigu kas nors pamatys arba sužinos, kur yra Frida, tegul atveda pas ją. Pas Prancišką Lukošiūnienę Frida pragyveno visą karą, kritiniams atvejams buvo įrengta slėptuvė po krosnimi. Kažkam įskundus, kartą užgriuvo vokiečiai. Tuo metu Frida buvo lauke ir spėjo pasislėpti po ėdžiomis, Pranciška ją apdangstė šienu – tragedijos buvo išvengta.
Visi Fridos artimieji: tėvai Chava ir Simonas Segaliai, seserys Rachelė ir Sara, brolis Benjaminas buvo nužudyti, todėl Frida ir po karo liko gyventi su savo gelbėtoja Pranciška Lukošiūniene. Neramiais pokario metais abi nuolat bijojo ginkluotų vyrų. Neištvėrusios įtampos moterys persikėlė į Anykščius. Čia Frida susipažino su uteniškiu Bereliu Kacevu, jie susituokė, ir visi kartu gyveno su Pranciška Lukošiūniene.
Senieji anykštėnai prisimena Fridą: miestelyje ji pardavinėdavo limonadą, o jos vyras Berelis dirbo žemės ūkio produkcijos supirkimo punkte. Fridai ir Bereliui Kacevams gimė du sūnūs ir dukra, Pranciška padėjo Kacevams auginti vaikus. Kai 1972-ųjų lapkritį Kacevų šeima susiruošė emigruoti į Izraelį, jie įkalbinėjo kartu važiuoti ir Prancišką Lukošiūnienę, tačiau ji nusprendė likti gimtinėje.
2015 metais dėl Fridos Segalytės-Kacevienės gelbėtojų Domicelės Karvelienės ir Pranciškos Lukošiūnienės pristatymo apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi kreipėsi Izraelyje gyvenanti išgelbėtosios dukra Hava Kacevaitė-Katz.
PRANCIŠKA LUKOŠIŪNIENĖ
Segalių šeima prieškariu gyveno Anykščių rajone, Beržoniškio kaime, netoli Sedeikių. Turėjo 12 hektarų miško, rinko sakus, virė dervą, tai ir buvo nelengvas jų pragyvenimo šaltinis. 1941-ųjų vasarą prasidėjus karui, kaimynai įspėjo Segalius, kad žydus rengiamasi kažkur vežti, tačiau Segaliai nebespėjo pasitraukti. Kartą pas juos atėjo kaimynė Domicelė Stukaitė (Karvelienė) ir įspėjo, kad naktį gali ateiti vokiečiai su baltaraiščiais ir suimti juos ar netgi sušaudyti. Domicelė paragino kaimynus bėgti, bet Segaliai nepatikėjo, kad juos gali suimti ir išvaryti iš namų, juk jie nebuvo niekuo prasikaltę. Tik Segalių dukra Frida pasislėpė miške šalimais ir matė, kaip naktį išvarė visą jos šeimą. Kitą rytą Frida nuėjo pas Domicelę Stukaitę ir pasakė, kad jai nebesvarbu – jei išvarė visą šeimą, tegul ir ją išsiveda ir sušaudo. Bet Domicelė įkalbėjo Fridą nueiti pas jos seserį Emiliją Šližienę, kuri gyveno Dubiškių kaime. Ten Frida pernakvojo daržinėje ant šieno. Emilija turėjo kelis mažus vaikus, tad baimindamasi, kad mažieji gali prasitarti kaimynams, nusprendė nuvežti Fridą pas Domicelės Stukaitės gimines Misiūnus, gyvenusius kitoje Šventosios upės pusėje, Sedeikių kaime. Fridą paguldė į vežimą, apkrovė šienu ir sutemus išvežė pas Misiūnus. Pakeliui vežimą sustabdė baltaraiščiai, paklausė, kur važiuoja, strypais badė šieną, bet Fridos neaptiko. Pas Misiūnus Frida pagyveno apie savaitę, bet greitai ją aptiko Misiūnų vaikai, tad vėl buvo pradėta ieškoti saugesnės vietos. Sedeikių kaime šalia miško gyveno vieniša moteris – Pranciška Lukošiūnienė, pas ją retai kas užsukdavo. Misiūnai nutarė pasiteirauti, ar ji negalėtų paslėpti Fridos. Emilija Misiūnienė nuėjo pas P. Lukošiūnienę ir papasakojo jai, kad žydaitė Frida išsigelbėjo ir kažkur slapstosi. Pranciška nedvejodama pasakė: jeigu kas nors pamatys arba sužinos, kur yra Frida, tegul atveda pas ją. Pas Prancišką Lukošiūnienę Frida pragyveno visą karą, kritiniams atvejams buvo įrengta slėptuvė po krosnimi. Kažkam įskundus, kartą užgriuvo vokiečiai. Tuo metu Frida buvo lauke ir spėjo pasislėpti po ėdžiomis, Pranciška ją apdangstė šienu – tragedijos buvo išvengta.
Visi Fridos artimieji: tėvai Chava ir Simonas Segaliai, seserys Rachelė ir Sara, brolis Benjaminas buvo nužudyti, todėl Frida ir po karo liko gyventi su savo gelbėtoja Pranciška Lukošiūniene. Neramiais pokario metais abi nuolat bijojo ginkluotų vyrų. Neištvėrusios įtampos moterys persikėlė į Anykščius. Čia Frida susipažino su uteniškiu Bereliu Kacevu, jie susituokė, ir visi kartu gyveno su Pranciška Lukošiūniene.
Senieji anykštėnai prisimena Fridą: miestelyje ji pardavinėdavo limonadą, o jos vyras Berelis dirbo žemės ūkio produkcijos supirkimo punkte. Fridai ir Bereliui Kacevams gimė du sūnūs ir dukra, Pranciška padėjo Kacevams auginti vaikus. Kai 1972-ųjų lapkritį Kacevų šeima susiruošė emigruoti į Izraelį, jie įkalbinėjo kartu važiuoti ir Prancišką Lukošiūnienę, tačiau ji nusprendė likti gimtinėje.
2015 metais dėl Fridos Segalytės-Kacevienės gelbėtojų Domicelės Karvelienės ir Pranciškos Lukošiūnienės pristatymo apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi kreipėsi Izraelyje gyvenanti išgelbėtosios dukra Hava Kacevaitė-Katz.