Žydų gelbėtojai
Kleiba Adolfas
P.TOKERIENĖ
gydytoja-stomatologė
AČIŪ JUMS, GERIEJI ŽMONĖS!
1943 m. lapkričio 5 d. Šiaulių gete buvo įvykdyta vaikų akcija.
Iki dantų ginkluoti hitlerininkai, vlasovininkai ir lietuviai buržuaziniai nacionalistai pademonstravo savo galią, susidorodami su mažais vaikais ir sergančiais seniais.
Tą dieną geto kalinius išvarė į darbą anksčiau. Rytą vaikus pažadino ne švelnios motinos rankos, o išdaužytų stiklų žvangėjimas, šauksmai, keiksmai.
Pabudę vaikai vietoj tylios motiniškos šypsenos pamatė pykčio iškreiptus, girtus žudikų veidus...
Pusiau nuogus, verkiančius, mirtinai išsigandusius vaikus prarijo kraupūs dengti sunkvežimiai.
Ištuštėję skurdūs nameliai, išmėtyti daiktai, pamestas mažas batukas liko vieninteliai to įvykio liudininkai...
Netekusios proto motinos iš nevilties ir sielvarto rovė sau plaukus, jų sužeistos širdys pasruvo krauju.
Tarp 600 vaikų buvo ir mano penkiametė dukrelė Adutė.
Šaltą gruodžio naktį aš bėgau iš geto. Nuplėšusi nuo krūtinės ir nugaros geltonas žvaigždes, be dokumentų, be pinigų, visiškai bejėgė atsidūriau „laisvėje”.
Kur eiti? Į kieno duris pasibelsti? Kur eiti, kai visas pasaulis tau pasidarė toks niūrus, kai nebetiki žmonėmis, kai tu nežinai, kas šiandien tavo vakarykštis draugas?
Staiga prisiminiau vieno lietuvio moksleivio žodžius, kuriuos aš išgirdau netrukus po vaikų akcijos: „Pas mus per tikybos pamoką kunigas V. Byla sakė, kad vokiečiai blogai elgiasi, persekiodami ir žudydami žydus tik dėl to, kad jie žydai. Apie žmones galima spręsti tik iš jų poelgių. Ir žydų tarpe yra kilnių, tikrų žmonių. O vaikai tai jau, turbūt, visi geri”.
Pas jį! Padės nepadės, bet greičiausiai neišduos.
Klebonas Byla paslėpė mane klebonijoje, kurios pusę buvo užėmę vokiečiai, o pats leidosi į kelionę po kaimus ieškoti saugesnės vietos. Jis mane įtikino, kad kai kuriuos išvežtus vaikus išgelbėjo ir suteikė man viltį, kad jų tarpe yra ir mano Adutė.
Kužių kaime pas kleboną Kleibą mūsų buvo ketvertas. Jau buvo po Stalingrado mūšio, ir fašistai ypač siautė. Smogikai kaip alkani vilkai ieškojo komunistų ir žydų. Bijodami dėl savo geradario gyvybės, mes keletą kartų stengėmės iš jo namų išeiti kur akys veda.
Klebonas Kleiba mūsų neišleido. „Aš nebijau. Jei bus lemta, žūsime visi, o jei išliksite gyvi, aš žinosiu, kad gyvenime padariau gera”.
Jis mus slėpė kaip įmanydamas, laikinai išveždavo pas savo draugus ir vėl atveždavo. Naktimis, kai viskas aplinkui nutildavo, atsivesdavo mus į savo kambarį ir tyliai įjungdavo radiją, kad mes galėtume išgirsti apie Raudonosios Armijos pergales, kad geros žinios mums suteiktų jėgų ir tikėjimą išsigelbėti.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967
gydytoja-stomatologė
AČIŪ JUMS, GERIEJI ŽMONĖS!
1943 m. lapkričio 5 d. Šiaulių gete buvo įvykdyta vaikų akcija.
Iki dantų ginkluoti hitlerininkai, vlasovininkai ir lietuviai buržuaziniai nacionalistai pademonstravo savo galią, susidorodami su mažais vaikais ir sergančiais seniais.
Tą dieną geto kalinius išvarė į darbą anksčiau. Rytą vaikus pažadino ne švelnios motinos rankos, o išdaužytų stiklų žvangėjimas, šauksmai, keiksmai.
Pabudę vaikai vietoj tylios motiniškos šypsenos pamatė pykčio iškreiptus, girtus žudikų veidus...
Pusiau nuogus, verkiančius, mirtinai išsigandusius vaikus prarijo kraupūs dengti sunkvežimiai.
Ištuštėję skurdūs nameliai, išmėtyti daiktai, pamestas mažas batukas liko vieninteliai to įvykio liudininkai...
Netekusios proto motinos iš nevilties ir sielvarto rovė sau plaukus, jų sužeistos širdys pasruvo krauju.
Tarp 600 vaikų buvo ir mano penkiametė dukrelė Adutė.
Šaltą gruodžio naktį aš bėgau iš geto. Nuplėšusi nuo krūtinės ir nugaros geltonas žvaigždes, be dokumentų, be pinigų, visiškai bejėgė atsidūriau „laisvėje”.
Kur eiti? Į kieno duris pasibelsti? Kur eiti, kai visas pasaulis tau pasidarė toks niūrus, kai nebetiki žmonėmis, kai tu nežinai, kas šiandien tavo vakarykštis draugas?
Staiga prisiminiau vieno lietuvio moksleivio žodžius, kuriuos aš išgirdau netrukus po vaikų akcijos: „Pas mus per tikybos pamoką kunigas V. Byla sakė, kad vokiečiai blogai elgiasi, persekiodami ir žudydami žydus tik dėl to, kad jie žydai. Apie žmones galima spręsti tik iš jų poelgių. Ir žydų tarpe yra kilnių, tikrų žmonių. O vaikai tai jau, turbūt, visi geri”.
Pas jį! Padės nepadės, bet greičiausiai neišduos.
Klebonas Byla paslėpė mane klebonijoje, kurios pusę buvo užėmę vokiečiai, o pats leidosi į kelionę po kaimus ieškoti saugesnės vietos. Jis mane įtikino, kad kai kuriuos išvežtus vaikus išgelbėjo ir suteikė man viltį, kad jų tarpe yra ir mano Adutė.
Kužių kaime pas kleboną Kleibą mūsų buvo ketvertas. Jau buvo po Stalingrado mūšio, ir fašistai ypač siautė. Smogikai kaip alkani vilkai ieškojo komunistų ir žydų. Bijodami dėl savo geradario gyvybės, mes keletą kartų stengėmės iš jo namų išeiti kur akys veda.
Klebonas Kleiba mūsų neišleido. „Aš nebijau. Jei bus lemta, žūsime visi, o jei išliksite gyvi, aš žinosiu, kad gyvenime padariau gera”.
Jis mus slėpė kaip įmanydamas, laikinai išveždavo pas savo draugus ir vėl atveždavo. Naktimis, kai viskas aplinkui nutildavo, atsivesdavo mus į savo kambarį ir tyliai įjungdavo radiją, kad mes galėtume išgirsti apie Raudonosios Armijos pergales, kad geros žinios mums suteiktų jėgų ir tikėjimą išsigelbėti.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967