Žydų gelbėtojai
Karalevičius Leonardas Genrikas
PRANAS KARALEVIČIUS
STANISLAVA KARALEVIČIENĖ ir jų vaikai:
dukra Elena, sūnus Leonardas Genrikas
1941-ųjų rudenį pas Stanislavą ir Praną Karalevičius, gyvenusius Bijūnų kaime, Trakų rajone, iš Semeliškių atėjo prašyti pagalbos gausi Alpertų šeima: Geršonas Alpertas, Alteris Alpertas, Joselis Alpertas su žmona Chana ir dukra Gita, Elijas Alpertas su žmona Beile. Karalevičiai sutiko jiems visiems padėti. Per naktį visi kartu kluone iškasė slėptuvę, tačiau bėglių vis daugėjo. Pagalbos paprašė Leizeris Musnickas su savo vaikais – vyresniuoju Faivušu, jaunesniuoju Šlioma ir dukra Cile, Šulmanas su žmona, dukra Sara ir sūnum Elijum. 1943 metais iš Vilniaus geto buvo atvežta Šmuilovičių šeima su 3 metų sūnumi Pineriu. Ilgainiui slėptuvėje tapo ankšta. Už 4 kilometrų, Strėvos miške, buvo iškasta kita slėptuvė. Tiek gelbėtojams, tiek išsigelbėjusiems teko įveikti labai daug sunkumų, visi gyveno nuolatinėje įtampoje ir baimėje, kol sulaukė išvadavimo. Petras ir Stanislava Karalevičiai, padedami vaikų Leonardo Genriko ir Elenos, išgelbėjo keliolika žmonių. Visgi, nepaisant milžiniškų Prano ir Stanislavos Karalevičių bei jų vaikų pastangų, ne visi žmonės, kuriems vienu ar kitu metu padėjo Karalevičiai, išgyveno: kartą, gavusios pas Karalevičius maisto, į naująją slėptuvę Strėvos miške išėjo Purvaitė ir Patašnikienė, tačiau jas abi nužudė pakely. Neišgyveno ir Chanos Alpertienės dukrelė, kurią ji pagimdė, būdama pas Karalevičius. Kūdikis buvo atiduotas auginti bevaikiams senukams Tamkūnams, gyvenusiems Neciūnų kaime, tačiau čia mergaitę aptiko vietiniai žydų persekiotojai ir nužudė.
Pasak Elenos Čepanonienės (Karalevičiūtės), sunkiausia buvo tiek žmonių išmaitinti, aprengti. Pranas Karalevičius turėjo tik 8 ha žemės, tačiau, pasak artimųjų ir išgelbėtųjų, „auksines“ rankas, ypatingą teisingumo jausmą ir dosnią širdį, kaip ir jo žmona Stanislava. Teisingumo ir doros dvasia buvo auklėjami ir jų vaikai – tai ir nulėmė šios šeimos nuveiktus didžius darbus.
Didžiulė Alpertų šeimyna, kuri išsigelbėjo Prano ir Stanislavos Karalevičių dėka, neužmiršo savo geradarių. Iki pat išvykimo į Izraelį (1957 m.) labai artimai ir šiltai su Pranu ir Stanislava bei jų vaikais bendravo Joselis ir Chana Alpertai, o 2006-ųjų vasarą Eleną Karalevičiūtę-Čepanonienę, tebegyvenančią Semeliškėse, aplankė jų dukra Gita Alpert Figelman. Apie Karalevičių šeimos kilnius darbus muziejui parašė ir Vokietijoje gyvenanti Cilė Levinienė (Musnickaitė).
STANISLAVA KARALEVIČIENĖ ir jų vaikai:
dukra Elena, sūnus Leonardas Genrikas
1941-ųjų rudenį pas Stanislavą ir Praną Karalevičius, gyvenusius Bijūnų kaime, Trakų rajone, iš Semeliškių atėjo prašyti pagalbos gausi Alpertų šeima: Geršonas Alpertas, Alteris Alpertas, Joselis Alpertas su žmona Chana ir dukra Gita, Elijas Alpertas su žmona Beile. Karalevičiai sutiko jiems visiems padėti. Per naktį visi kartu kluone iškasė slėptuvę, tačiau bėglių vis daugėjo. Pagalbos paprašė Leizeris Musnickas su savo vaikais – vyresniuoju Faivušu, jaunesniuoju Šlioma ir dukra Cile, Šulmanas su žmona, dukra Sara ir sūnum Elijum. 1943 metais iš Vilniaus geto buvo atvežta Šmuilovičių šeima su 3 metų sūnumi Pineriu. Ilgainiui slėptuvėje tapo ankšta. Už 4 kilometrų, Strėvos miške, buvo iškasta kita slėptuvė. Tiek gelbėtojams, tiek išsigelbėjusiems teko įveikti labai daug sunkumų, visi gyveno nuolatinėje įtampoje ir baimėje, kol sulaukė išvadavimo. Petras ir Stanislava Karalevičiai, padedami vaikų Leonardo Genriko ir Elenos, išgelbėjo keliolika žmonių. Visgi, nepaisant milžiniškų Prano ir Stanislavos Karalevičių bei jų vaikų pastangų, ne visi žmonės, kuriems vienu ar kitu metu padėjo Karalevičiai, išgyveno: kartą, gavusios pas Karalevičius maisto, į naująją slėptuvę Strėvos miške išėjo Purvaitė ir Patašnikienė, tačiau jas abi nužudė pakely. Neišgyveno ir Chanos Alpertienės dukrelė, kurią ji pagimdė, būdama pas Karalevičius. Kūdikis buvo atiduotas auginti bevaikiams senukams Tamkūnams, gyvenusiems Neciūnų kaime, tačiau čia mergaitę aptiko vietiniai žydų persekiotojai ir nužudė.
Pasak Elenos Čepanonienės (Karalevičiūtės), sunkiausia buvo tiek žmonių išmaitinti, aprengti. Pranas Karalevičius turėjo tik 8 ha žemės, tačiau, pasak artimųjų ir išgelbėtųjų, „auksines“ rankas, ypatingą teisingumo jausmą ir dosnią širdį, kaip ir jo žmona Stanislava. Teisingumo ir doros dvasia buvo auklėjami ir jų vaikai – tai ir nulėmė šios šeimos nuveiktus didžius darbus.
Didžiulė Alpertų šeimyna, kuri išsigelbėjo Prano ir Stanislavos Karalevičių dėka, neužmiršo savo geradarių. Iki pat išvykimo į Izraelį (1957 m.) labai artimai ir šiltai su Pranu ir Stanislava bei jų vaikais bendravo Joselis ir Chana Alpertai, o 2006-ųjų vasarą Eleną Karalevičiūtę-Čepanonienę, tebegyvenančią Semeliškėse, aplankė jų dukra Gita Alpert Figelman. Apie Karalevičių šeimos kilnius darbus muziejui parašė ir Vokietijoje gyvenanti Cilė Levinienė (Musnickaitė).