Žydų gelbėtojai
Juškevič Anastasija
Iš Michailo Juškevičiaus liudijimo apie advokato Azrielio Abramovičiaus žmonos Manios, trylikametės dukters Mijos, Manios Abramovič sesers Liubos Gordon ir jų motinos Feigos slapstymą savo sodyboje Kelmės rajone, Jungirių kaime
/.../ Vieną rytą kaimynė Dzimidovienė (pavardė neaiški) pastebėjo pas mus moteris ir ant rytojaus su vežimu, pasislėpę šiene, atvažiavo baltaraiščiai. Iššoko iš vežimo ir pradėjo klausinėti, kur yra žydai. Aš jiems atsakiau, kad nieko nežinau. Tada pradėjo šaudyti į daržinę, į kūtę ir ją padegė. Vaikus įvarė į kambarį ir neleido išeiti. Žydės iš daržinės pradėjo bėgti. Jie jas sugavo ir sustatė prie mano namo kartu su manim ir ruošėsi šaudyti.
Daržinė ir kūtė degė, dūmai su kibirkštimis ėjo ant namo, vaikai klykė. Šalia namo augo beržas, beržo viršūnė nudegė, bet namas neužsidegė. Trenkiau baltaraiščiui per galvą kiek sveikatos turėjau, o pats pasileidau bėgti, bėgdamas kartojau: „Presviataja Bogorodica, spasi“ („Šventoji Dievo motina, išgelbėk“) /.../
Mija mokėjo vokiškai kalbėti. Kai važiavo vokiečių motociklas pro šalį, ji puolė vokiečiui po kojų ir prašė, kad neleistų jas šaudyti. Vokiečiai liepė vežti į Užventį, Užventyje joms pagelbėjo daktaras Petras Girbudas.
Žmona pabėgo pro kitą pusę, vaikams nieko nedarė. Maži vaikai paliko vieni be priežiūros šalia užsidegusios daržinės ir kūtės.
Baltaraiščiai ateidavo ir klausdavo vaikus, kur yra tėvai. Vyresnioji dukra Nina laikėsi didvyriškai. Vaikai nešdavo naktimis valgyti, o mūsų neišdavė. Dienas ir naktis leisdavome miške slėptuvėje. /.../ Iki rusų užėjimo gyvenome su žmona miške.
Po karo, praėjus kiek metų, mes pradėjom susirašinėti laiškais...
/.../ Vieną rytą kaimynė Dzimidovienė (pavardė neaiški) pastebėjo pas mus moteris ir ant rytojaus su vežimu, pasislėpę šiene, atvažiavo baltaraiščiai. Iššoko iš vežimo ir pradėjo klausinėti, kur yra žydai. Aš jiems atsakiau, kad nieko nežinau. Tada pradėjo šaudyti į daržinę, į kūtę ir ją padegė. Vaikus įvarė į kambarį ir neleido išeiti. Žydės iš daržinės pradėjo bėgti. Jie jas sugavo ir sustatė prie mano namo kartu su manim ir ruošėsi šaudyti.
Daržinė ir kūtė degė, dūmai su kibirkštimis ėjo ant namo, vaikai klykė. Šalia namo augo beržas, beržo viršūnė nudegė, bet namas neužsidegė. Trenkiau baltaraiščiui per galvą kiek sveikatos turėjau, o pats pasileidau bėgti, bėgdamas kartojau: „Presviataja Bogorodica, spasi“ („Šventoji Dievo motina, išgelbėk“) /.../
Mija mokėjo vokiškai kalbėti. Kai važiavo vokiečių motociklas pro šalį, ji puolė vokiečiui po kojų ir prašė, kad neleistų jas šaudyti. Vokiečiai liepė vežti į Užventį, Užventyje joms pagelbėjo daktaras Petras Girbudas.
Žmona pabėgo pro kitą pusę, vaikams nieko nedarė. Maži vaikai paliko vieni be priežiūros šalia užsidegusios daržinės ir kūtės.
Baltaraiščiai ateidavo ir klausdavo vaikus, kur yra tėvai. Vyresnioji dukra Nina laikėsi didvyriškai. Vaikai nešdavo naktimis valgyti, o mūsų neišdavė. Dienas ir naktis leisdavome miške slėptuvėje. /.../ Iki rusų užėjimo gyvenome su žmona miške.
Po karo, praėjus kiek metų, mes pradėjom susirašinėti laiškais...