Žydų gelbėtojai
Hanfman Andrej
Ija Taubman-Pozdniakoff
„Nuo paauglystės aš draugavau su Darija Dauguvietyte – dvasinga, gražia mano metų mergina iš aktorių šeimos. Abu jos tėvai (tada jau išsiskyrę) buvo žinomi Kaune asmenys. Jos tėvas, Borisas Dauguvietis, buvo teatro direktorius, mama, Olga Dauguvietienė – vedančioji aktorė rusų mėgėjų teatre. Darija turėjo keturias seseris, ir visos jos arba jau buvo susijusios su teatru, arba ruošėsi teatro karjerai.
Mažojo geto likvidavimo dieną (1944 m. spalio 4-ąją) aš prasispraudžiau po spygliuotą vielą, bijodama gresiančios akcijos ir norėdama praleisti tą dieną mieste ir išvengti mirties. Tai galima buvo įgyvendinti tik Darijos ir jos vyro Andrejaus Hanfmanų pagalba.
Aš pasirodžiau prie jų durų, prašydama, kad man leistų pabūti iki saulėlydžio, kol galėsiu vėl įsmukti į getą. Pirmieji jų žodžiai buvo: „Mes tau neleisime išeiti, nes sugrįžimas į getą – tai užtikrinta mirtis. Mes nepaprašėme anksčiau, kad Tu ateitumei, nes laikėme vietą Lizai, tikėjomės, kad ji išeis iš geto“. (Liza buvo geriausia Darijos draugė, aš buvau tolimesnė).
Namo, kuriame Darija ir Andrejus nuomojosi butą, gyventojai buvo nusiteikę atvirai antisemitiškai. Todėl jie iš karto perkėlė mane pas Darijos mamą, Olgą Pavlovną Dauguvietienę, kuri gyveno Kipro Petrausko gatvėje. Tai buvo labai mažas, itin kukliai apstatytas butukas, kuriame gyveno Olga Pavlovna, Anastasija Dauguvietytė ir Nelė Dauguvietytė. Senas posakis „skurdus kaip bažnytinė pelė“ labai gerai tiko jų padėčiai nusakyti – jos vos prasimaitindavo.
Mano prieglobsčiu tapo jų butas antrame aukšte, ir tai savaime buvo pavojinga, nes pirmojo aukšto gyventojai žinojo, kad dieną viršuje nieko neturėjo būti. Todėl, žinoma, stengiausi kuo mažiau judėti. Kadangi Olga Pavlovna, Asia ir Nelė ne tik norėjo, bet ir turėjo gyventi normalų gyvenimą (bent jau stengtis sudaryti tokį vaizdą), kiekviena kartą, kai pas jas ateidavo svečiai, aš slėpdavausi sieninėje spintoje virš bulvių atsargų.
Tuo metu, kai aš slėpiausi, ši kilni, drąsi šeima globojo pas save dar du daktarus žydus Vienas iš jų buvo Monia Nabriskis, kitas – Borisas Voščinas.
Be manęs ir šių dviejų daktarų, dar būdavo, kad ištrūkę iš geto žydai vidury nakties pasibelsdavo į jų duris, ieškodami nakvynės. Niekam neteko grįžti atgal.
Paprasta išvada: jei ne ši šeima – seserys ir jų motina – manęs tikriausiai šiandien nebūtų.“
„Nuo paauglystės aš draugavau su Darija Dauguvietyte – dvasinga, gražia mano metų mergina iš aktorių šeimos. Abu jos tėvai (tada jau išsiskyrę) buvo žinomi Kaune asmenys. Jos tėvas, Borisas Dauguvietis, buvo teatro direktorius, mama, Olga Dauguvietienė – vedančioji aktorė rusų mėgėjų teatre. Darija turėjo keturias seseris, ir visos jos arba jau buvo susijusios su teatru, arba ruošėsi teatro karjerai.
Mažojo geto likvidavimo dieną (1944 m. spalio 4-ąją) aš prasispraudžiau po spygliuotą vielą, bijodama gresiančios akcijos ir norėdama praleisti tą dieną mieste ir išvengti mirties. Tai galima buvo įgyvendinti tik Darijos ir jos vyro Andrejaus Hanfmanų pagalba.
Aš pasirodžiau prie jų durų, prašydama, kad man leistų pabūti iki saulėlydžio, kol galėsiu vėl įsmukti į getą. Pirmieji jų žodžiai buvo: „Mes tau neleisime išeiti, nes sugrįžimas į getą – tai užtikrinta mirtis. Mes nepaprašėme anksčiau, kad Tu ateitumei, nes laikėme vietą Lizai, tikėjomės, kad ji išeis iš geto“. (Liza buvo geriausia Darijos draugė, aš buvau tolimesnė).
Namo, kuriame Darija ir Andrejus nuomojosi butą, gyventojai buvo nusiteikę atvirai antisemitiškai. Todėl jie iš karto perkėlė mane pas Darijos mamą, Olgą Pavlovną Dauguvietienę, kuri gyveno Kipro Petrausko gatvėje. Tai buvo labai mažas, itin kukliai apstatytas butukas, kuriame gyveno Olga Pavlovna, Anastasija Dauguvietytė ir Nelė Dauguvietytė. Senas posakis „skurdus kaip bažnytinė pelė“ labai gerai tiko jų padėčiai nusakyti – jos vos prasimaitindavo.
Mano prieglobsčiu tapo jų butas antrame aukšte, ir tai savaime buvo pavojinga, nes pirmojo aukšto gyventojai žinojo, kad dieną viršuje nieko neturėjo būti. Todėl, žinoma, stengiausi kuo mažiau judėti. Kadangi Olga Pavlovna, Asia ir Nelė ne tik norėjo, bet ir turėjo gyventi normalų gyvenimą (bent jau stengtis sudaryti tokį vaizdą), kiekviena kartą, kai pas jas ateidavo svečiai, aš slėpdavausi sieninėje spintoje virš bulvių atsargų.
Tuo metu, kai aš slėpiausi, ši kilni, drąsi šeima globojo pas save dar du daktarus žydus Vienas iš jų buvo Monia Nabriskis, kitas – Borisas Voščinas.
Be manęs ir šių dviejų daktarų, dar būdavo, kad ištrūkę iš geto žydai vidury nakties pasibelsdavo į jų duris, ieškodami nakvynės. Niekam neteko grįžti atgal.
Paprasta išvada: jei ne ši šeima – seserys ir jų motina – manęs tikriausiai šiandien nebūtų.“