Žydų gelbėtojai

Bronė GRIGALAITIENĖ Pranas GRIGALAITIS Funkai buvo menininkai, apdirbdavo gintarą. Fanatiškai tikėjo į dievą, todėl bėgti iš Daugėlių geto jokiu būdu nenorėjo. Grigalaitis į klausimus kaip pabėgti, atsakydavo, kad paliks dviratį, norintys gali nuvažiuoti iki artimiausio kaimo. Tokių atsirado tik trys ar keturi. Dviratį Pranas vėliau parsivarydavo. Atėjo diena, kai žydus pradėjo sodinti į mašinas. Atskyrė vaikus nuo tėvų. Visuotinėje sumaištyje Funkas spėjo sušnibždėti Grigalaičiui, kad vaiką įkišo į kanalizacijos šulinį. Praną pažinojo, nes jis tarpininkaudavo maistą keičiant į žydų turimus daiktus. Žydus išvežė. Vakare lijo lietus. Tuščia teritorija, tylu. P. Grigalaitis rado ar šešis dangčiais uždengtus kanalizacijos šulinėlius. Barbeno, bet niekas neatsiliepė. Pradėjo atidarinėti visus iš eilės. Viename rado mergaitę. Ketverių metų vaikas iki pusės buvo įsmigęs į dumblą ir tylėjo. Parnešė namo, nuprausė. Pavadino Aldute. Mergaitė buvo tamsiaplaukė, todėl Grigalaičiai labai bijojo, kad kas nors neišduotų. Galima tik pasidžiaugti, kad daugėliškiai tylėjo visą vokiečių okupacijos metą. Kur kas didesnį nerimą kėlė greta buvę gestapininkai. Daug naminės jiems sugirdė Grigalaitis. Pavojingiausi buvo vokiečiams talkininkavę ukrainiečiai, pasižymėję žiauriu charakteriu. Gerai, kad buvo linkę išgerti, o po to vaikas jiems neberūpėdavo. Aldutės tėvai liko gyvi. Nedaug yra žinių, kaip jie gyveno po karo, nes kurį laiką buvo užsienyje. Jie nepakliuvo į koncentracijos stovyklą. Stipresnius žydus varydavo prie darbų. Jau išveždami iš Daugėlių geto, atskyrė vyrą nuo žmonos. Alinantis darbas, karo sunkumai juos nubloškė į Vakarus, pasibaigus karui atsidūrė amerikiečių zonoje. Statistika rodo, kad iš šimto žydų gyvas likdavo gal vienas. Funkai išliko gyvi abu. Išsekę, porą metų gydėsi, bet gyvi. Amerikiečių zonoje ir susitiko. Iš pasakojimų galima suprasti, kad ir patys netikėjo, kad gali išlikti. Kažkokia likimo ranka. Aldutė taip pat išliko... pas Grigalaičius. Per Raudonąjį kryžių Funkai sužinojo Grigalaičių adresą. Buvo 1947-ųjų metų pavakarys. Kaimo pakraštyje pasirodė du pagyvenę žmonės ir pustekiniai pradėjo bėgti link Grigalaičių namo Guragių kumetyne. Pamatė dukrą, puolė prie jos, o ši vis tvirtina, kad jau turinti mamą – Bronę Grigalaitienę...

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997