Žydų gelbėtojai
Greičius Jonas
Ką pamenu aš
Rimantas Greičius
Mano tėvai – Jonas Greičius (1903–1985) ir Marijona Greičiuvienė (1907–2004) – 1940 metais Jurbarko pakraštyje, Barkūnų kaime, nusipirko kelis hektarus žemės ir pasistatė namą, bet nespėjo galutinai jo įrengti, nes prasidėjo karas. Tame name su tėvais gyvenome ir mes, trys vaikai: Teresė (g. 1932), Danutė (1934–2011) ir aš, Rimantas (g. 1938). Su mumis tuo metu gyveno ir mano senelis Vincas Greičius (1861–1945). 1941 metais užėjus vokiečiams, buvo atleistas Jurbarko gimnazijos direktorius, jo vieta buvo pasiūlyta mano tėvui. Gimnazijos direktoriumi tėvas išdirbo iki vėlyvo 1944 metų rudens.
1944 metais pavasarį tėvas tarnybos reikalais buvo nuvykęs į Kauną, iš ten grįžo su nepažįstama moterimi, kurią mums liepė vadinti Sele. Mums, vaikams, buvo pasakyta, kad ji tarnaitė ir padės mamytei tvarkytis mūsų ūkelyje. Selė buvo darbšti, ji sukosi namuose, daugiausia virtuvėje. Iki šiol prisimenu jos gamintą pudingą – tai buvo nuostabus skanėstas, kokio daugiau niekada nebeteko ragauti. Aš jaučiau, kad ji mane pamilo (gal dėl to, kad Kaune pas kažką buvo palikusi sūnelį), nes ką nors skanesnio visada kyštelėdavo būtent man.
Tik vėliau iš tėvų sužinojau, kad žydę Selę (atrodo, ji buvo mokytoja) tėvas parsivežė, norėdamas išgelbėti. Tėvas jai prisakė nesirodyti mieste, nes jos bruožai išdavė jos tautybę.
Tačiau pikta akis vis tiek pastebėjo Selę, o blogiausia – suprato, kad ji žydė. Kaip jos 1944 metų vasaros pabaigoje mūsų namuose ieškojo naciai su baltaraiščiais, aprašiau savo knygoje „Man nereikia likimo kito“ (p. 11, 12). Po to Selė pasidarė atsargesnė. Tačiau rudenį, jau priartėjus Rytų frontui, į namus užėjo ir Selę pamatė SS karininkas. Jis sušuko: „Jude!“ Stvėrė ją už rankos ir atitempė prie lango, kita ranka sukiojo jos veidą. Selė sušuko „Nein, nein!“ ir ištrūkusi šoko pro duris. Šalia kiemo pririšta ilga grandine ganėsi mūsų avis. Ištraukusi iš žemės kuoliuką, laikydama grandinę, Selė pasileido su avimi bėgti į netoli esantį pušyną. Išpuolęs į kiemą vokietis pametė jos pėdsakus ir pats dingo.
Tai buvo rimtas ženklas, kad gali nukentėti ne tik Selė, bet ir visa mūsų šeima. Jau iš kitų mūsų kieme apsistojusių vokiečių gavęs nuvarytą arklį (po savaitės jis nugaišo), tėvas susisodino į vežimą šeimą ir Selę ir išvežė visus į mišką. Išsikasę duobę išbuvome ten iki Raudonosios armijos atėjimo.
Tą patį rudenį Selę pasiėmė jos vyras. Atsisveikindama moteris paliko sovietų valdžios atstovams adresuotą raštelį, kuriame rašė, kad nacių okupacijos metais ją išgelbėjo Greičių šeima. Tą raštelį 1951 metais Sibire per kratą mūsų namuose radę paėmė ir negrąžino saugumiečiai.
Kai Selė išvyko, apie jos likimą daugiau nieko negirdėjome, bet prieš tremtį tėvas bandė jos ieškoti. Pamenu, tėvas buvo sakęs, kad Selė kilusi iš Viekšnių (dabar Mažeikių r.), jos tėvas turėjęs malūną. 2011 metais pristatydamas Viekšnių gyventojams savo knygą, bandžiau aptikti jo pėdsakus. Sužinojau, kad malūno savininkas buvo Lesimas. Jį, gal ir jo šeimos narius sušaudė naciai. Malūno likučiai tebestūkso prie Virvytės.
Apie tėvus
Jonas Greičius baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, lituanistas. 1945–1949 metais dirbo Pagėgių gimnazijos direktoriumi. 1949–1956 metus praleido Sibire. Grįžęs neilgai mokytojavo. 1967–1985 metais (iki mirties) gyveno Vilniuje. Paliko daug rašytinių prisiminimų.
Marijona Greičiuvienė Kaune baigė pradinių klasių mokytojų kursus. Iki vedybų (1930) mokytojavo. Užaugo mokytojo Jono Kuzmicko šeimoje, šeimoje buvo aštuoni vaikai. Vyriausiojo jos brolio Zigmo Kuzmicko (mokslininko ir lietuvių kalbos vadovėlių autoriaus) vardu Kaune pavadinta biblioteka. Jos brolis Jonas (pedagogas, rašytojas, kunigas) tarpukariu redagavo žurnalą vaikams, išeivijoje (Anglijoje, Bradforde) lietuvių kalba išleido keturias filosofijos knygas. Deja, Lietuvoje jis pamirštas.
Rimantas Greičius
Mano tėvai – Jonas Greičius (1903–1985) ir Marijona Greičiuvienė (1907–2004) – 1940 metais Jurbarko pakraštyje, Barkūnų kaime, nusipirko kelis hektarus žemės ir pasistatė namą, bet nespėjo galutinai jo įrengti, nes prasidėjo karas. Tame name su tėvais gyvenome ir mes, trys vaikai: Teresė (g. 1932), Danutė (1934–2011) ir aš, Rimantas (g. 1938). Su mumis tuo metu gyveno ir mano senelis Vincas Greičius (1861–1945). 1941 metais užėjus vokiečiams, buvo atleistas Jurbarko gimnazijos direktorius, jo vieta buvo pasiūlyta mano tėvui. Gimnazijos direktoriumi tėvas išdirbo iki vėlyvo 1944 metų rudens.
1944 metais pavasarį tėvas tarnybos reikalais buvo nuvykęs į Kauną, iš ten grįžo su nepažįstama moterimi, kurią mums liepė vadinti Sele. Mums, vaikams, buvo pasakyta, kad ji tarnaitė ir padės mamytei tvarkytis mūsų ūkelyje. Selė buvo darbšti, ji sukosi namuose, daugiausia virtuvėje. Iki šiol prisimenu jos gamintą pudingą – tai buvo nuostabus skanėstas, kokio daugiau niekada nebeteko ragauti. Aš jaučiau, kad ji mane pamilo (gal dėl to, kad Kaune pas kažką buvo palikusi sūnelį), nes ką nors skanesnio visada kyštelėdavo būtent man.
Tik vėliau iš tėvų sužinojau, kad žydę Selę (atrodo, ji buvo mokytoja) tėvas parsivežė, norėdamas išgelbėti. Tėvas jai prisakė nesirodyti mieste, nes jos bruožai išdavė jos tautybę.
Tačiau pikta akis vis tiek pastebėjo Selę, o blogiausia – suprato, kad ji žydė. Kaip jos 1944 metų vasaros pabaigoje mūsų namuose ieškojo naciai su baltaraiščiais, aprašiau savo knygoje „Man nereikia likimo kito“ (p. 11, 12). Po to Selė pasidarė atsargesnė. Tačiau rudenį, jau priartėjus Rytų frontui, į namus užėjo ir Selę pamatė SS karininkas. Jis sušuko: „Jude!“ Stvėrė ją už rankos ir atitempė prie lango, kita ranka sukiojo jos veidą. Selė sušuko „Nein, nein!“ ir ištrūkusi šoko pro duris. Šalia kiemo pririšta ilga grandine ganėsi mūsų avis. Ištraukusi iš žemės kuoliuką, laikydama grandinę, Selė pasileido su avimi bėgti į netoli esantį pušyną. Išpuolęs į kiemą vokietis pametė jos pėdsakus ir pats dingo.
Tai buvo rimtas ženklas, kad gali nukentėti ne tik Selė, bet ir visa mūsų šeima. Jau iš kitų mūsų kieme apsistojusių vokiečių gavęs nuvarytą arklį (po savaitės jis nugaišo), tėvas susisodino į vežimą šeimą ir Selę ir išvežė visus į mišką. Išsikasę duobę išbuvome ten iki Raudonosios armijos atėjimo.
Tą patį rudenį Selę pasiėmė jos vyras. Atsisveikindama moteris paliko sovietų valdžios atstovams adresuotą raštelį, kuriame rašė, kad nacių okupacijos metais ją išgelbėjo Greičių šeima. Tą raštelį 1951 metais Sibire per kratą mūsų namuose radę paėmė ir negrąžino saugumiečiai.
Kai Selė išvyko, apie jos likimą daugiau nieko negirdėjome, bet prieš tremtį tėvas bandė jos ieškoti. Pamenu, tėvas buvo sakęs, kad Selė kilusi iš Viekšnių (dabar Mažeikių r.), jos tėvas turėjęs malūną. 2011 metais pristatydamas Viekšnių gyventojams savo knygą, bandžiau aptikti jo pėdsakus. Sužinojau, kad malūno savininkas buvo Lesimas. Jį, gal ir jo šeimos narius sušaudė naciai. Malūno likučiai tebestūkso prie Virvytės.
Apie tėvus
Jonas Greičius baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, lituanistas. 1945–1949 metais dirbo Pagėgių gimnazijos direktoriumi. 1949–1956 metus praleido Sibire. Grįžęs neilgai mokytojavo. 1967–1985 metais (iki mirties) gyveno Vilniuje. Paliko daug rašytinių prisiminimų.
Marijona Greičiuvienė Kaune baigė pradinių klasių mokytojų kursus. Iki vedybų (1930) mokytojavo. Užaugo mokytojo Jono Kuzmicko šeimoje, šeimoje buvo aštuoni vaikai. Vyriausiojo jos brolio Zigmo Kuzmicko (mokslininko ir lietuvių kalbos vadovėlių autoriaus) vardu Kaune pavadinta biblioteka. Jos brolis Jonas (pedagogas, rašytojas, kunigas) tarpukariu redagavo žurnalą vaikams, išeivijoje (Anglijoje, Bradforde) lietuvių kalba išleido keturias filosofijos knygas. Deja, Lietuvoje jis pamirštas.