Žydų gelbėtojai
Endzinas Arnoldas
1943-ųjų gruodį, per Kalėdas šešiasdešimt keturi mirčiai pasmerkti žmonės, Kauno IX forto kaliniai, tarp kurių buvo ir gydytojas Mykolas (Michailas) Portnojus, įveikę neįtikėtinas kliūtis ir sunkumus, pabėgo iš baisaus naikinimo lagerio. Bėgliai pasiskirstė į grupes, grupeles, kad būtų lengviau pasislėpti. Gydytojas Mykolas Portnojus nusprendė sugrįžti į Kauną. Išsekęs ir išvargęs, pats nepajuto, kaip atsirado Aleksote prie savo seno pažįstamo, operos ir baleto teatro choristo Liudviko Žviko buto durų. Nesulaukęs šeimininkų, mirtinai išvargęs, jis užmigo tiesiog laiptinėje. Laimei, jį pažadino ne kas kitas, o Liudvikas Žvikas. Net ir tomis aplinkybėmis, kai įnirtingai visur buvo ieškoma pabėgėlių-mirtininkų iš IX forto, Jadvyga ir Liudvikas Žvikai nedvejodami paslėpė gydytoją Mykolą Portnojų. Jie padėjo jam ir vėliau, kai saugumo sumetimais, reikėjo prašyti kitų žmonių pagalbos. Vėliau Mykolui Portnojui padėjo kaunietis inžinierius Vytautas Klimavičius, į jo gelbėjimą aktyviai įsitraukė mokytojas Juozas Lazauskas, kurio šeimoje Mykolas Portnojus apsigyveno. Greta gyvenęs kitas mokytojas – Arnoldas Endzinas ir jo žmona Antanina Endzinienė rodė nepaprastos drąsos ir sumanumo pavyzdžius, pastoviai padėdami tragiškoje būklėje atsidūrusiam Mykolui Portnojui. Vėliau, kai Juozas Lazauskas slapstė Etą Levin Hecht, Endzinai visą laiką jiems padėjo maistu.
Septynius mėnesius kilniems žmonėms teko kovoti dėl gydytojo Mykolo Portnojaus gyvybės. Karui pasibaigus, iki savo mirties 1976 metais, gydytojas Mykolas Portnojus dirbo ir gyveno Kaune.
Septynius mėnesius kilniems žmonėms teko kovoti dėl gydytojo Mykolo Portnojaus gyvybės. Karui pasibaigus, iki savo mirties 1976 metais, gydytojas Mykolas Portnojus dirbo ir gyveno Kaune.