Žydų gelbėtojai
Dijokienė Teresė
ANTANAS DIJOKAS
PRANAS DIJOKAS
TERESĖ DIJOKIENĖ
JOANA KEREŽIENĖ (DIJOKAITĖ)
Antanas Dijokas, Teresė Dijokienė, jų vaikai Pranas ir Joana prieškariu ir karo metais gyveno Šiaulių rajono Lingailių apylinkės Einoraičių kaime. Prasidėjus karui, Antano pažįstamas Izraelis Noikas su žmona Roza ir vaikais Leizeriu (Leonu) ir Zlata pateko į getą, o vėliau – į darbo stovyklą Bačiūnų durpyne. „Mums buvo jų gaila, – rašo Joana Kerežienė (Dijokaitė). – Kai tėvas ir aš važiuodavome į Šiaulius, mama prikepdavo duonos, paslėpdavome ją vežime, o važiuodami pro šalį sumesdavome į getą, kuris buvo netoli kelio.“ 1943 m. lapkritį Izraelis Noikas paprašė Antano Dijoko priglausti jo šeimą. Pasitarę tarpusavyje, Dijokai nutarė Noikus priimti. Vieną naktį Antano pažįstamas Bačiūnuose nugirdė sargybinius ir išpjovė skylę stovyklos tvoroje. Pro ją Noikai pabėgo ir Antanas parsivežė juos vežimu į Einoraičius. Bėglius apgyvendino namo palėpėje, o orams atšalus, skyrė jiems kambarį savo troboje.
Kartą žiemą pas Dijokus atvyko septyni vokiečiai su krata. Antanas pasislėpė kieme, o Teresė su dukra pasiūlė vokiečiams pasivaišinti. Kol tie valgė, Joana nubėgo pas žydus ir įspėjo juos apie pavojų. Jų kambarį užrakino. Kad nekiltų įtarimų, pakabino ant durų kabelio ritinį, atrideno prie jų didžiulį vyno butelį, pastatė verpimo stakles. Vokiečiai, nesulaukę Antano, išėjo, pažadėję sugrįžti. Antanas, pamatęs juos išeinant, parėjo į trobą, tačiau vokiečiai tuoj pat grįžo ir ėmė jį tardyti, nes, jų žiniomis, Antanas buvo parsivežęs kažkokių žmonių. Antanas viską neigė. Prasidėjo krata. Vokiečiai bandė nustumti vyną nuo durų, bet Joana įspėjo, kad pajudintas butelis gali sprogti, o kambarys – išvykusio brolio, užrakintas ir ten neįmanoma patekti. Pasiūlė paragauti vyno. Vokiečiai sutiko ir Teresė su Joana vėl padengė stalą. Atsipalaidavę pareigūnai surašė protokole, kad kratos metu nieko nerasta ir išvyko. Kai Dijokai persikėlė į greta pastatytą naują namą, Noikai liko gyventi seno, molinio namelio palėpėje. Kadangi senajame name buvo įrengtas tvartas avims, Joana ar Pranas, einantys link jo su kibiru ar krepšiu, kur buvo sudėtas Teresės pagamintas maistas, nekėlė įtarimo aplinkiniams.
Apie žydų buvimą nežinojo ne tik kaimynai, bet ir vyresnioji Dijokų duktė, ištekėjusi ir gyvenusi atskirai, bet priartėjus frontui persikėlusi pas tėvus. Dijokai aprūpino globotinius ne tik maistu: Noikai naudojosi žibaline lempa, radijo aparatu, maudydavosi pirtyje. Izraelis, Roza, Leizeris (Leonas) ir Zlata Noikai gyveno pas Dijokus iki 1944 m. birželio pradžios. Po karo Noikai išvyko į užsienį, ilgesniam laikui Lietuvoje buvo pasilikęs tik Leizeris (Leonas), kuris dažnai aplankydavo Dijokus. Šiandien gyvenantis Kanadoje Leonas Noikas (Leon Noik) apie savo gelbėtojus parašė: „Mus priglaudė ir išgelbėjo mūsų gyvybes Dijokų šeima. Sūnus Pranas ir duktė Joana mus maitino bei slapstė iki 1944 m. birželio pradžios. Tie žmonės tikrai buvo didvyriai, rizikavę savo gyvybėmis.“
PRANAS DIJOKAS
TERESĖ DIJOKIENĖ
JOANA KEREŽIENĖ (DIJOKAITĖ)
Antanas Dijokas, Teresė Dijokienė, jų vaikai Pranas ir Joana prieškariu ir karo metais gyveno Šiaulių rajono Lingailių apylinkės Einoraičių kaime. Prasidėjus karui, Antano pažįstamas Izraelis Noikas su žmona Roza ir vaikais Leizeriu (Leonu) ir Zlata pateko į getą, o vėliau – į darbo stovyklą Bačiūnų durpyne. „Mums buvo jų gaila, – rašo Joana Kerežienė (Dijokaitė). – Kai tėvas ir aš važiuodavome į Šiaulius, mama prikepdavo duonos, paslėpdavome ją vežime, o važiuodami pro šalį sumesdavome į getą, kuris buvo netoli kelio.“ 1943 m. lapkritį Izraelis Noikas paprašė Antano Dijoko priglausti jo šeimą. Pasitarę tarpusavyje, Dijokai nutarė Noikus priimti. Vieną naktį Antano pažįstamas Bačiūnuose nugirdė sargybinius ir išpjovė skylę stovyklos tvoroje. Pro ją Noikai pabėgo ir Antanas parsivežė juos vežimu į Einoraičius. Bėglius apgyvendino namo palėpėje, o orams atšalus, skyrė jiems kambarį savo troboje.
Kartą žiemą pas Dijokus atvyko septyni vokiečiai su krata. Antanas pasislėpė kieme, o Teresė su dukra pasiūlė vokiečiams pasivaišinti. Kol tie valgė, Joana nubėgo pas žydus ir įspėjo juos apie pavojų. Jų kambarį užrakino. Kad nekiltų įtarimų, pakabino ant durų kabelio ritinį, atrideno prie jų didžiulį vyno butelį, pastatė verpimo stakles. Vokiečiai, nesulaukę Antano, išėjo, pažadėję sugrįžti. Antanas, pamatęs juos išeinant, parėjo į trobą, tačiau vokiečiai tuoj pat grįžo ir ėmė jį tardyti, nes, jų žiniomis, Antanas buvo parsivežęs kažkokių žmonių. Antanas viską neigė. Prasidėjo krata. Vokiečiai bandė nustumti vyną nuo durų, bet Joana įspėjo, kad pajudintas butelis gali sprogti, o kambarys – išvykusio brolio, užrakintas ir ten neįmanoma patekti. Pasiūlė paragauti vyno. Vokiečiai sutiko ir Teresė su Joana vėl padengė stalą. Atsipalaidavę pareigūnai surašė protokole, kad kratos metu nieko nerasta ir išvyko. Kai Dijokai persikėlė į greta pastatytą naują namą, Noikai liko gyventi seno, molinio namelio palėpėje. Kadangi senajame name buvo įrengtas tvartas avims, Joana ar Pranas, einantys link jo su kibiru ar krepšiu, kur buvo sudėtas Teresės pagamintas maistas, nekėlė įtarimo aplinkiniams.
Apie žydų buvimą nežinojo ne tik kaimynai, bet ir vyresnioji Dijokų duktė, ištekėjusi ir gyvenusi atskirai, bet priartėjus frontui persikėlusi pas tėvus. Dijokai aprūpino globotinius ne tik maistu: Noikai naudojosi žibaline lempa, radijo aparatu, maudydavosi pirtyje. Izraelis, Roza, Leizeris (Leonas) ir Zlata Noikai gyveno pas Dijokus iki 1944 m. birželio pradžios. Po karo Noikai išvyko į užsienį, ilgesniam laikui Lietuvoje buvo pasilikęs tik Leizeris (Leonas), kuris dažnai aplankydavo Dijokus. Šiandien gyvenantis Kanadoje Leonas Noikas (Leon Noik) apie savo gelbėtojus parašė: „Mus priglaudė ir išgelbėjo mūsų gyvybes Dijokų šeima. Sūnus Pranas ir duktė Joana mus maitino bei slapstė iki 1944 m. birželio pradžios. Tie žmonės tikrai buvo didvyriai, rizikavę savo gyvybėmis.“
raktažodžiai: gelbėtojai Antanas Dijokas Pranas Dijokas Teresė Dijokienė Joana Kerežienė (Dijokaitė)