Žydų gelbėtojai
Daugirdienė (Beinaravičiūtė) Zofija
URŠULĖ BEINARAVIČIENĖ ir jos vaikai
1941 m. spalio mėnesi į našlės Uršulės Beinaravičienės sodybą atvažiavo giminės iš Simno – Leokadija ir Vladislavas Opolskiai. Atvažiavo su dideliu prašymu, – priglausti nors kelioms savaitėms iš sušaudymo vietos pabėgusius du Simno miestelio gyventojus.
– Teta, priimkit, rasim saugų kampelį – pasiimsim. Tą prašymą girdėjo visi, nes šeimoje nebuvo paslapčių. Namelyje gyveno aštuoni žmonės: Uršulė Beinaravičienė, dvi ištekėjusios dukros Zofija ir Elena su paaugliais sūnumis Romualdu ir Bernardu ir jauniausi – Marytė, Jadvyga ir Vladislavas. Visi sutiko.
Lietingą spalio vakarą Beinaravičiai sulaukė svečių. Taip namuose atsirado Borisas Belostockis ir Dovydas Gamskis, du pusamžiai, nuo vokiečių besislapstantys vyrai.
Taip prasidėjo nerimo ir baimės dienos, nemigo naktys. Globotiniai gyveno kambarėlyje prie virtuvės, o kritiškam atvejui buvo irengta slėptuvė po grindimis.
Marytė Beinaravičiūtė prisiminė:
„Mūsų globojamieji buvo išsilavinę, kultūringi, įdomūs pašnekovai, tačiau, prisiminę savo žuvusias šeimas, verkdavo. Sielojosi ir dėl mūsų šeimos likimo, kad vokiečiai nesušaudytų visų.“
Valgyti gamino dažniausiai Marytė – dabar jau dešimčiai burnų. Skausmas ir kančia visus sutelkė, užgrūdino. Slėgė tik nežinia, kiek truks slapstymasis. Borisas Belostockis sirgo širdies liga, o nuolatinė baimė ir skausmas galutinai pakirto sveikatą – jis mirė. Kaip ir kur laidoti, kad niekas nepastebėtų? Jadvyga Beinaravičiūtė sode, prie jaunos drebulės, iškasė duobę. Mirusį nuprausė, aprengė, suvyniojo i drobulę. Po galva padėjo rankšluostėlį – vienintelį labai brangų velionio motinos atminimą. Borisas Belostockis šiuo rankšluostėliu kartais apsigaubdavo kaklą: jam atrodė, jog tai Motinos rankos jį apkabina. Taip ir palaidojo. Kapo nesupylė, o kad nekiltų įtarimas, toje vietoje žemę suarė. Tik atėjus ramesniems laikams, čia pražydo neužmirštuolės.
Slinko ilgos laukimo dienos. Į nuošalią sodybą aplankyti Dovydo Gamskio ateidavo besislapstantis studentas Abelis Vainšteinas su broliu Josifu, Nina-Lėja Portaitė. Karui pasibaigus, jie išvyko gyventi i užsienį, Dovydas Gamskis grįžo į Simną.
1990 m. lapkričio mėnesi buvo įvykdyta paskutinė Boriso Belostockio valia: jo palaikai perlaidoti žydų masinių žudynių vietoje, bendrame kape Kalesnikų miškelyje netoli Simno. Mažoji drebulė, prie kurios buvo palaidotas B.Belostockis, per 48-ius metus savo šaknimis tvirtai apkabino velionio kūną, lyg saugodama amžiną poilsį ir ramybę.
Antrą kartą atsisveikinti su savo globotiniu atvyko Uršulės Beinaravičienės vaikai, anūkai, dešimtmečiais saugoję kapą ir didžiąją paslaptį. Masinių žudynių vietoje ant šviežiai supilto kauburėlio jie padėjo chrizantemų puokštę. O Beinaravičių sodo kampe prie senos drebulės kaip žydėjo, taip ir dabar žydi neužmirštuolės.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
1941 m. spalio mėnesi į našlės Uršulės Beinaravičienės sodybą atvažiavo giminės iš Simno – Leokadija ir Vladislavas Opolskiai. Atvažiavo su dideliu prašymu, – priglausti nors kelioms savaitėms iš sušaudymo vietos pabėgusius du Simno miestelio gyventojus.
– Teta, priimkit, rasim saugų kampelį – pasiimsim. Tą prašymą girdėjo visi, nes šeimoje nebuvo paslapčių. Namelyje gyveno aštuoni žmonės: Uršulė Beinaravičienė, dvi ištekėjusios dukros Zofija ir Elena su paaugliais sūnumis Romualdu ir Bernardu ir jauniausi – Marytė, Jadvyga ir Vladislavas. Visi sutiko.
Lietingą spalio vakarą Beinaravičiai sulaukė svečių. Taip namuose atsirado Borisas Belostockis ir Dovydas Gamskis, du pusamžiai, nuo vokiečių besislapstantys vyrai.
Taip prasidėjo nerimo ir baimės dienos, nemigo naktys. Globotiniai gyveno kambarėlyje prie virtuvės, o kritiškam atvejui buvo irengta slėptuvė po grindimis.
Marytė Beinaravičiūtė prisiminė:
„Mūsų globojamieji buvo išsilavinę, kultūringi, įdomūs pašnekovai, tačiau, prisiminę savo žuvusias šeimas, verkdavo. Sielojosi ir dėl mūsų šeimos likimo, kad vokiečiai nesušaudytų visų.“
Valgyti gamino dažniausiai Marytė – dabar jau dešimčiai burnų. Skausmas ir kančia visus sutelkė, užgrūdino. Slėgė tik nežinia, kiek truks slapstymasis. Borisas Belostockis sirgo širdies liga, o nuolatinė baimė ir skausmas galutinai pakirto sveikatą – jis mirė. Kaip ir kur laidoti, kad niekas nepastebėtų? Jadvyga Beinaravičiūtė sode, prie jaunos drebulės, iškasė duobę. Mirusį nuprausė, aprengė, suvyniojo i drobulę. Po galva padėjo rankšluostėlį – vienintelį labai brangų velionio motinos atminimą. Borisas Belostockis šiuo rankšluostėliu kartais apsigaubdavo kaklą: jam atrodė, jog tai Motinos rankos jį apkabina. Taip ir palaidojo. Kapo nesupylė, o kad nekiltų įtarimas, toje vietoje žemę suarė. Tik atėjus ramesniems laikams, čia pražydo neužmirštuolės.
Slinko ilgos laukimo dienos. Į nuošalią sodybą aplankyti Dovydo Gamskio ateidavo besislapstantis studentas Abelis Vainšteinas su broliu Josifu, Nina-Lėja Portaitė. Karui pasibaigus, jie išvyko gyventi i užsienį, Dovydas Gamskis grįžo į Simną.
1990 m. lapkričio mėnesi buvo įvykdyta paskutinė Boriso Belostockio valia: jo palaikai perlaidoti žydų masinių žudynių vietoje, bendrame kape Kalesnikų miškelyje netoli Simno. Mažoji drebulė, prie kurios buvo palaidotas B.Belostockis, per 48-ius metus savo šaknimis tvirtai apkabino velionio kūną, lyg saugodama amžiną poilsį ir ramybę.
Antrą kartą atsisveikinti su savo globotiniu atvyko Uršulės Beinaravičienės vaikai, anūkai, dešimtmečiais saugoję kapą ir didžiąją paslaptį. Masinių žudynių vietoje ant šviežiai supilto kauburėlio jie padėjo chrizantemų puokštę. O Beinaravičių sodo kampe prie senos drebulės kaip žydėjo, taip ir dabar žydi neužmirštuolės.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999