Žydų gelbėtojai

Stanislava DAMANSKAITĖ Petras DAMANSKAS Pranė DAMANSKIENĖ Stefanija KULEVIČIŪTĖ Kipras ŽUKAUSKAS Julija ŽUKAUSKIENĖ Icchako ir Taibės Šapirų šeima gyveno netoli Kelmės. Jie turėjo du vaikus – sūnų Josefą (g. 1930 m.) ir dukterį Dorą (gim. 1933 m.) 1941 m. 25-tą birželio vokiečių kariuomenė okupavo Kelmę. Po dviejų mėnesių vaikų tėvas Icchakas buvo nužudytas. Likusiems gyviems šeimos nariams pasisekė pabėgti. Kartu su kitais giminaičiais jie 5 savaites slapstėsi Aukšmiškio miške. Buvusi vaikų auklė Stanislava Damanskaitė kartu su buvusia namų darbininke Stefanija Kulevičiūte sužinojo, kad Šapiros šeima slapstosi miške ir nusprendė jiems padėti. Stanislava pirmiausia pasiėmė Dorą, nes ji buvo pati mažiausia ir nusivedė į savo mažą kambarėlį Kelmės pakraštyje. Po to ji vėl nuėjo į Aukšmiškį ir parvedė jos brolį Josefą. Nuėjusi trečią kartą ji jau nerado nei vieno gyvo žmogaus. Apie tris savaites Dora su Josefu slapstėsi Stanislavos kambarėlyje, tai buvo labai pavojinga, nes kaimynai vaikus pažinojo, todėl Stanislava surado Josefui vietą tolimame kaime, kur jis pasiliko, gyveno ir dirbo maždaug 2 metus. Kartą Josefas kelioms savaitėms buvo sugrįžęs pas Stanislavą. Po to ji surado jam slapstymosi vietą kitame kaime, kur jis sulaukė karo pabaigos. Stanislava Damanskaitė nuvedė Dorą pas Stefaniją Kulevičiūtę, kur ji buvo slapstoma maždaug mėnesį. Padedant Stanislavai ir Stefanijai Dora keliavo iš vienos šeimos pas kitą. 1942 metais Dorą priėmė daugiavaikė Žukauskų šeima. Šeimos galva Kipras Žukauskas, jo žmona Julija Žukauskienė, vyriausia 15-metė duktė Genė Žukauskaitė (dabar – Furmonavičienė), o taip pat ir 11-metis sūnus Aloyzas Žukauskas slėpė maitino ir globojo Dorą. Žukauskai gerai žinojo, kad jie rizikuoja savo gyvybe, gelbėdami Dorą. Kadangi prasidėjo nesibaigiančios kratos Stefanija Kulevičiūtė vėl paėmė Dorą pas save. Stefanijai ir Stanislavai padedant 1943 metais Dora keletą kartų keitė slapstymosi vietas. 1944 m. pavasarį Stanislava Damanskaitė nuvedė Dorą pas savo brolį Petrą Damanską į Kirklių kaimą prie Liolių. Petras Damanskas, jo žmona Pranė Damanskienė, jų dukra Valerija Damanskaitė (dabar – Tarasevičienė) kartu su Stanislava slėpė ir globojo Dorą iki pat Kelmės išlaisvinimo nuo vokiečių, t.y. iki 1944 metų spalio pradžios.