Žydų gelbėtojai
Bosikytė Elena
ELŽBIETA BOSIKIENĖ
ELENA BOSIKYTĖ
KAZYS BOSIKAS
MAGDĖ ULECKIENĖ
JUOZAS ULECKAS
MARĖ VOVERAITIENĖ
JONAS VOVERAITIS
Vieną 1941-ųjų rugpjūčio naktį pas Pilviškių gyventojus Juozą ir Magdę Uleckus pažįstamas pilviškietis Fridmanas atvedė tris žydes: savo motiną Fridmanienę, Rachelę Goldbergaitę ir jauną merginą Gitą Liurytę. Fridmanas papasakojo, kad dieną atskyrė nuo šeimų žydų vyrus ir sušaudė. Magdė Uleckienė gerai pažinojo Gitą, prieškariu abi dirbo Gitos tėvo Leibos (Lipkės) Liurijos restorane. Juozas ir Magdė Uleckai su dviem vaikais ir Magdės motina gyveno nedideliame namelyje, vertėsi sunkiai, bet neatsisakė gelbėti trijų nelaimingų moterų. J. Uleckas įrengė slėptuvę – dvigubą sieną kambaryje. Kai padažnėjo kratos, dar vieną slėptuvę įrengė tvarte, pakraigėje, ten buvo galima tik stovėti. Fridmanienė, Goldbergaitė ir Gita Liurytė pas Uleckus slapstėsi iki 1942 m. pavasario. Kai aplinkiniams kilo įtarimų, kad Uleckai slepia žydes, jas teko perkelti kitur: Goldbergaitė su Fridmaniene buvo išvežtos pas ūkininkus į Šakių rajoną, o Gitą Liurytę 1941-ųjų rudenį pilviškietei Kaknevičienei pavyko pervesti per saugomą ir rakinamą lieptą per Šešupę į Piliūnų kaimą pas Joną ir Marę Voveraičius.
Voveraičiai prieš karą pažinojo Gitos tėvus: lankydamasis Pilviškiuose, Jonas užsukdavo į savo draugo Lipkės, Gitos tėvo, restoraną. Jonas ir Marė augino penkis vaikus, vyriausias buvo gimęs 1929-aisiais, jauniausia – 1941 metais. Vaikams buvo paaiškinta, kodėl mergina priversta slapstytis. Gitą Voveraičiai pavadino Danute, o ji Joną ir Marę vadino tėte ir mama. Gita buvo baigusi lietuvių gimnaziją, dirbo mokytoja ir gražiai kalbėjo lietuviškai. Voveraičių vaikams Gita sekdavo pasakas, dainuodavo, mokė žaidimų. Ja rūpinosi ir visi vaikai: mažiausioji Livija (g. 1941), dar nemokėdama kalbėti, sulojus šuniui, imdavo Gitą už rankos ir vesdavo į slėptuvę. Tėtės įsakymo – „Niekam nė žodžio!“ – klausė visi.
Ir vis dėlto kaime pasklido kalbos apie Voveraičių slepiamą žydaitę. J. Voveraitis susitarė su Kasakaičiais iš Tolkiškių kaimo ir devynmetė Joana Voveraitytė (g. 1933 m.) vieną naktį išlydėjo Gitą Danutę į tų žmonių sodybą. Gita pabūdavo kelias dienas pas Kasakaičius ir vėl trumpam grįždavo pas Voveraičius. Tai nebuvo saugu, todėl Voveraitis išvežė ją pas motinos pusseserę Elžbietą Bosikienę į Marijampolės rajono Nendrinių kaimą, kur moteris gyveno su dviem savo suaugusiais vaikais Kaziu ir Elena. Bosikai buvo labai religingi, jie pakrikštijo Gitą Danute, labai ja rūpinosi, įrengė slėptuvę ant duonkepės: nuo lubų iki krosnies paviršiaus pakabino namuose austus takus ir nuo svetimų žvilgsnių atitvėrė erdvę. Vos kieme sulojus šuniui, Gita ten pasislėpdavo. Kai prie Bosikų sodybos kaimynystėje įsikūrė vokiečių štabas, Elena Bosikytė rado jai kitą slapstymosi vietą.
Po visų klajonių Gita Liurytė nacių okupacijos pabaigos galiausiai sulaukė Voveraičių namuose. Svetimiems Gita sakydavo esanti vyriausia Voveraičių dukra, nes, kaip ir Marė Voveraitienė, buvo tamsiaplaukė ir vadino ją Mamyte Maryte. Po karo Gita Liurytė kurį laiką gyveno Pilviškiuose, vėliau – Kaune, 1972 m. repatrijavo į Izraelį. Kol gyveno Lietuvoje, Gita dažnai lankydavo savo gelbėtojus, o, išvykusi į Izraelį, rašė jiems laiškus.
ELENA BOSIKYTĖ
KAZYS BOSIKAS
MAGDĖ ULECKIENĖ
JUOZAS ULECKAS
MARĖ VOVERAITIENĖ
JONAS VOVERAITIS
Vieną 1941-ųjų rugpjūčio naktį pas Pilviškių gyventojus Juozą ir Magdę Uleckus pažįstamas pilviškietis Fridmanas atvedė tris žydes: savo motiną Fridmanienę, Rachelę Goldbergaitę ir jauną merginą Gitą Liurytę. Fridmanas papasakojo, kad dieną atskyrė nuo šeimų žydų vyrus ir sušaudė. Magdė Uleckienė gerai pažinojo Gitą, prieškariu abi dirbo Gitos tėvo Leibos (Lipkės) Liurijos restorane. Juozas ir Magdė Uleckai su dviem vaikais ir Magdės motina gyveno nedideliame namelyje, vertėsi sunkiai, bet neatsisakė gelbėti trijų nelaimingų moterų. J. Uleckas įrengė slėptuvę – dvigubą sieną kambaryje. Kai padažnėjo kratos, dar vieną slėptuvę įrengė tvarte, pakraigėje, ten buvo galima tik stovėti. Fridmanienė, Goldbergaitė ir Gita Liurytė pas Uleckus slapstėsi iki 1942 m. pavasario. Kai aplinkiniams kilo įtarimų, kad Uleckai slepia žydes, jas teko perkelti kitur: Goldbergaitė su Fridmaniene buvo išvežtos pas ūkininkus į Šakių rajoną, o Gitą Liurytę 1941-ųjų rudenį pilviškietei Kaknevičienei pavyko pervesti per saugomą ir rakinamą lieptą per Šešupę į Piliūnų kaimą pas Joną ir Marę Voveraičius.
Voveraičiai prieš karą pažinojo Gitos tėvus: lankydamasis Pilviškiuose, Jonas užsukdavo į savo draugo Lipkės, Gitos tėvo, restoraną. Jonas ir Marė augino penkis vaikus, vyriausias buvo gimęs 1929-aisiais, jauniausia – 1941 metais. Vaikams buvo paaiškinta, kodėl mergina priversta slapstytis. Gitą Voveraičiai pavadino Danute, o ji Joną ir Marę vadino tėte ir mama. Gita buvo baigusi lietuvių gimnaziją, dirbo mokytoja ir gražiai kalbėjo lietuviškai. Voveraičių vaikams Gita sekdavo pasakas, dainuodavo, mokė žaidimų. Ja rūpinosi ir visi vaikai: mažiausioji Livija (g. 1941), dar nemokėdama kalbėti, sulojus šuniui, imdavo Gitą už rankos ir vesdavo į slėptuvę. Tėtės įsakymo – „Niekam nė žodžio!“ – klausė visi.
Ir vis dėlto kaime pasklido kalbos apie Voveraičių slepiamą žydaitę. J. Voveraitis susitarė su Kasakaičiais iš Tolkiškių kaimo ir devynmetė Joana Voveraitytė (g. 1933 m.) vieną naktį išlydėjo Gitą Danutę į tų žmonių sodybą. Gita pabūdavo kelias dienas pas Kasakaičius ir vėl trumpam grįždavo pas Voveraičius. Tai nebuvo saugu, todėl Voveraitis išvežė ją pas motinos pusseserę Elžbietą Bosikienę į Marijampolės rajono Nendrinių kaimą, kur moteris gyveno su dviem savo suaugusiais vaikais Kaziu ir Elena. Bosikai buvo labai religingi, jie pakrikštijo Gitą Danute, labai ja rūpinosi, įrengė slėptuvę ant duonkepės: nuo lubų iki krosnies paviršiaus pakabino namuose austus takus ir nuo svetimų žvilgsnių atitvėrė erdvę. Vos kieme sulojus šuniui, Gita ten pasislėpdavo. Kai prie Bosikų sodybos kaimynystėje įsikūrė vokiečių štabas, Elena Bosikytė rado jai kitą slapstymosi vietą.
Po visų klajonių Gita Liurytė nacių okupacijos pabaigos galiausiai sulaukė Voveraičių namuose. Svetimiems Gita sakydavo esanti vyriausia Voveraičių dukra, nes, kaip ir Marė Voveraitienė, buvo tamsiaplaukė ir vadino ją Mamyte Maryte. Po karo Gita Liurytė kurį laiką gyveno Pilviškiuose, vėliau – Kaune, 1972 m. repatrijavo į Izraelį. Kol gyveno Lietuvoje, Gita dažnai lankydavo savo gelbėtojus, o, išvykusi į Izraelį, rašė jiems laiškus.