Žydų gelbėtojai

Antanas BOGUSLAUSKAS Juozapas ŽELVYS Naujieji metai kaip ir Kalėdos – šeimos šventė. Susirenka artimieji, giminės, dovanoja vieni kitiems dovanas. Vilniečiui Dovydui Leibzonui tai nėra pačios džiugiausios dienos. Jo tėvai mirę, o vienintelė sesuo Ada Leibzonaitė-Kantorovič gyvena Izraelyje. Bet jam pasisekė gyvenime sutikti žmones, kuriuos jis vadina pačiais brangiausiais ir artimiausiais. Apie juos Dovydo motina Mina Leibzonienė rašė: „Mes lenkiamės prieš tuos žmones. Jie šventesni už šventuosius. Tesaugo juos Dievas...“ Iki karo Kaune gyveno žydų Leibzonų šeima. Mina Leibzonienė baigusi Marijampolėje žydų gimnaziją, studijavo Belgijoje, dėstė literatūrą. Jos vyras Efraimas Vienos universitete studijavo chemiją. Gyveno kaip visi, dirbo, augino du vaikus. Vokiečiams okupavus Kauną, visa šeima pakliuvo į getą, kur spaudėsi viename bute dar su keturiomis šeimomis. Vyrai po namo grindimis iškasė kažką panašaus į platų, šešiasdešimties centimetrų aukščio rūsį. Ten nebuvo galima net atsisėsti, todėl ir suaugę, ir vaikai naktimis gilino slėptuvę, o iškastą žemę išpildavo darže. 1943 metai, gete pasklido gandai apie ruošiamą Vaikų akciją. Leibzonų šeima neturėjo nei didelės vilties, nei jokių iliuzijų, tačiau ieškojo, kur paslėpti vaikus. Toje pačioje mokykloje, kur prieš karą dirbo Mina Leibzonienė, lietuvė Zofija Simokaitienė mokė vaikus namų ruošos įgūdžių... Slapčia atsiskyrusi nuo į darbą varomos kolonos, Mina Žaliakalnyje susirado Simokaičių namus. Jie priglaudė ir ją, ir abu vaikus – Adą ir Dovydą. Tačiau likti Kaune buvo per daug pavojinga, todėl Miną su Dovydu nusprendė išsiųsti pas Zofijos tėvus į Žemalės vienkiemį Žemaitijoje. Berniuką turėjo vežti Simokaitienės brolis studentas Antanas Boguslauskas, o Minai reikėjo įsėsti į kitą traukinio vagoną. Adą išsiuntė pas Juozo Simokaičio seserį Petrutę Zasimauskienę; ten augo penkių mėnesių dukrelė ir Ada tapo jos aukle. Taip atsitiko, kad artėjant frontui į Zasimauskų namus įsikraustė vokiečių štabas. Gyventi nuolatinėje baimėje buvo per sunku, todėl Zasimauskai kartu su Ada pasislėpė miške, frontui nuslinkus tolyn, grįžo namo. Šeimos galva Efraimas liko gete, jis dirbo aerodrome, dažytoju fabrike „Silva“. Prieš geto likvidavimą išėjo iš fabriko ir pasuko link savo senojo medinio namo, kad jo sandeliuke galėtų paslėpti darbinį chalatą. Vos spėjo pereiti tiltą per Nerį, kai fabrike pastebėjo, jog dingo keli darbininkai ir sustiprino sargybą. „Kai lemta gyventi, – vėliau kalbėjo Efraimas Leibzonas, – net tiltą spėji pereiti laiku“. O kaip pavadinti tai, kas atsitiko Minai? Lemtis, stebuklas? Ji iš tolo matė, kaip Antanas Boguslauskas įkėlė Dovydą į vagoną ir įšoko pats. Nusiraminusi ji įsėdo į traukinį. Bilieto neturėjo, todėl tuoj pat buvo sulaikyta. Staigiu judesiu ji išsiveržė iš sulaikytojų rankų ir iššoko iš važiuojančio traukinio. Atsikėlusi nuo žemės nuėjo žuoliais paskui nuvažiavusį sąstatą, paskui sūnų. Antanas, išgirdęs triukšmą, paklausė, kas atsitiko. Jam paaiškino, jog kažkokia moteris iššoko iš traukinio. „Mina“ – išsigando jis. Artimiausioje stotelėje išlipo ir, vesdamas Dovydą už rankos, patraukė žuoliais atgal. Susitiko Miną ir visi laimingai pasiekė kelionės tikslą. Ne kiekvienas vyras išlaikytų tokius išbandymus, kokie teko Minai Leibzonienei, bet motinos meilė didžiulė ir pasiaukojanti. Efraimas taip pat nuėjo pas Simokaičius. Jį paslėpė Šv. Antano bažnyčios kunigas Juozas Želvys. Kunigas slėpė Efraimą Leibzoną, kol Mina Leibzonienė su Dovydu gyveno Boguslauskų ūkyje Žemaitijoje. Baigėsi karas ir taip atsitiko, kad kartą Kaune susirinko beveik visi šios istorijos dalyviai, trūko tik Zofijos Simokaitienės tėvo Antano Boguslausko bei brolio Antano. Visi nusipaveikslavo. Nuotraukoje, kurią matome, iš kairės stovi Efraimas Leibzonas, jo duktė Ada, žmona Mina, centre senoji Zofija Boguslauskienė, toliau – Dovydas Leibzonas, Zofija Simokaitienė, Juozas Simokaitis ir mažasis Antanukas. Įvairiai susiklostė gelbėtojų likimai. Kunigas Juozapas Želvys, aprūpinęs ne vieną žydą netikrais dokumentais, vis dėlto pakliuvo į gestapo rankas. Efraimas Leibzonas pasakojo, kaip tiesiogine šio žodžio prasme pavyko jį išpirkti. Juozo Simokaičio sesers šeima, kurioje išsigelbėjo Ada Leibzonaitė, buvo ištremta į Igarką ir grįžo Lietuvon tik 1958 m. Zofijos Simokaitienės tėvas Antanas Boguslauskas, kurio ūkyje slapstėsi Mina Leibzonienė ir Dovydas, tuoj po karo buvo areštuotas ir lageryje mirė. Daug padorių ir pasiaukojančių žmonių per karą sutiko Leibzonų šeima. Bet juk ne paslaptis, jog buvo ir kitokių. „Gaila, bet buvo“ – pasakojo Efraimas Leibzonas. Jis prisiminė, kaip ieškojo vaikiško vežimėlio. Sužinojęs, kad vienas pažįstamas tokį turi, nutarė nusipirkti. Tas, įsivedęs į sandėliuką, parodė net kelis vežimėlius, pasiūlė išsirinkti. E. Leibzonas ilgai negalėjo atsitokėti, sužinojęs, jog šie vežimėliai jo pažįstamam pakliuvo tiesiai iš geto... Praėjo dešimtmečiai, daugelis gelbėtojų ir išgelbėtųjų išėjo Anapilin. 2003 metais rugsėjo 23 d. Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas įteikinėjo gelbėtojams Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Antano Boguslausko apdovanojimą atsiėmė dukra, pats jis tuo metu gulėjo ligos patale. Ir kaip nustebo Dovydas, dabar gyvenantis Vilniuje, kai po mėnesio, atidaręs duris, ant slenksčio pamatė Antaną Boguslauską su didžiule pintine. Jis atvežė obuolių, kriaušių, svarainių iš savo sodo ir kaimišką skilandį. O Dovydas gyvena penktame aukšte. Garbaus amžiaus žmogus važiavo traukiniu iš Trakų Vokės į Vilnių, paskui troleibusu į Kalvarijų gatvę, į Dovydo namus. Didelė ir dosni žmogaus širdis... Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3-as sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005