Žydų gelbėtojai
Kasperavičius Motiejus
Izidoriaus Kasperavičiaus ir Marijonos Kasperavičienės vaikaičių prisiminimai
Anūkės Aldonos Medineckienės prisiminimai
Jaukiame ir atokiame gamtos kampelyje, tarp Aukštadvario regioninio parko miškų ir kalvų, prie Vilkokšnio ežero įlankos Koja, Trakų rajone yra įsikūręs Jankovicų kaimas. Ant kalvos, prie miško, stovi Izidoriaus Kasperavičiaus ir Marijonos Kasperavičienės troba. Sodyboje kartu gyveno Izidoriaus Kasperavičiaus seserys Ona ir Marijona Kasperavičiūtės. Šeima vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Mes, anūkės (Aldona, Lionė-Eugenija, Birutė, Nijolė) mėgome vasaros dienas leisti pas senelius sodyboje. Tamsiais vasaros vakarais prie krosnies - duonkepio, balanos šviesoje, pasisodinusi anūkes baba dalijosi prisiminimais, karo išgyvenimais. Mes su baime klausėmės, ką teko patirti šeimai, kad išsaugotų žydų šeimų gyvybes. Pasakojo, kaip sužeistam kareiviui teko ištraukti kulką. Užsukdavo į sodybą vokiečiai, kurie klausinėjo ar neslepia žydų. Aš šiandien suprantu, kokio tvirto charakterio, diplomatijos reikėjo, kad sugebėti išlikti ramiems ir neišsiduoti. Suprantu, kaip rizikavo savo ir savo vaikų gyvybėmis. Tačiau meilė gyvenimui ir noras padėti išgelbėti slepiamų žmonių gyvybes buvo aukščiau rizikos. Nuvykus į sodybą mane užvaldo prisiminimai ir aš užduodu sau klausimą, o kokią istoriją papasakotų trobos sienos...
Prisimenu, Lentvaryje, virtuvės stalčiuje, dar ilgai gulėjo aliumininis šaukštas ir šakutė su inicialais, kuriuos išraižė žydų šeima, išėjusi iš Jankovicų sodybos. Motiejui Kasperavičiui (tėčiui) tai buvo prisiminimas. Vėliau įrankiai buvo perduoti žydų muziejui. Pasirodo, žydų šeima išvyko į Izraelį. Kontaktą su šia žydų šeima surado signataras Emanuelis Zingeris. Buvo gautas laiškas, kuriame
Motiejus atrado aprašymą – tolimesnę įvykių eigą ir sužinojo minimos žydų šeimos likimą.
Anūkės Dalytės Kaušinienės prisiminimai
Praėjo tikrai didelis laiko tarpas nuo tų baisių laikų. Aš buvau dar visiškai mažas vaikas, kuriai labiau rūpėjo žaisti lauke su vaikais, nei klausytis pasakojimų apie tuos sunkius ir baisius laikus. Tada man atrodė, kad tai kažkokios netikros, baisios, išgalvotos sakmės. Dabar labai gailiuosi, kad daug ko neužsirašiau, neišsiklausinėjau, o užsirašyti tikrai buvo ką...
Tėčio Motiejaus tėvai, Izidorius ir Marijona ramiai gyveno gražiame kaime, ant kalno, apsupto alyvų medeliais, netoli Vilkokšnio ežero, Panošiškėse. Taikų jų gyvenimą sudrebino karas. Pradėjo švilpti kulkos, namo sienas ir langus drebino kolonomis riedantys tankai, karinės mašinos, motociklai. Į namo sienas pataikė ne viena kulka, todėl seneliai paliko savo gyvenamąjį namą Panošiškėse ir pasitraukė į Jankovicų kaimą. Čia sodyba buvo apsupta miškų, ir tikimybė, kad jų neras buvo didesnė. Taip ten ir įsikūrė. Kartu su seneliais pasitraukė ir senelio Izidoriaus seserys Marijona ir Ona Kasperavičiūtės.
Dar būnant tėčiui gyvam, susiorganizavom trumpą išvyką „Prisiminimų keliais“. Viena iš vietų kurią aplankėm, tai buvo sodyba Panošiškėse. Šiai dienai buvusią sodybą dar primena išlikę tik namo pamatai ir aplink dar išgyvenę laukiniai alyvų krūmai. Panošiškėse buvo nemažai žydų, užėjus vokiečiams prasidėjo žydų gaudymas. Sklido kalbos, kad žydus išveža ir sušaudo. Prisimenu vieną babos ir mano tėčio pasakojimą apie tai, kad jie slėpė žydus.
Tėtis pasakojo apie šeimą, kuri gyveno pas juos. Nebuvo jokios ramybės, jie nežinojo kada namus gali aplankyti vokiečiai arba, kad kažkas ims ir paskųs dėl slepiamų žydų. Tėtis pasakojo, kad dieną žydai slėpėsi miške, kur jiems buvo iškasta ir žabais apkrauta duobė, o sutemus visi grįždavo į namus. Taip žydus slėpė ir kiti kaime. Baba minėjo pavardę, bet aš jos neprisimenu. Baba pasakojo, kad vieną naktį ją pažadino šviesa, ji pagalvojo, kad jau rytas, pasižiūrėjo pro langą ir pamatė degantį kaimynų namą, jų kiemas buvo pilnas vokiečių. Už žydų slėpimą visą kaimynų šeimą vokiečiai sudegino. Ačiū, Dievui, baba atsikėlė nuo šviesos, ir tai išgelbėjo visų gyvybes. Už lango buvo naktis, žydų šeima per galinį išėjimą, laukais, pabėgo į mišką. Atėjus vokiečiams, apvertus visą namą, jie nieko nerado, ir tai išgelbėjo visų gyvybes. Nuo to laiko visi ilgai nieko nežinojo apie šią šeimą, nežinojo ar jie liko gyvi. Praėjus nemažam laiko tarpui tėvukas gavo laišką, kad visgi jie išsigelbėjo ir sėkmingai pasiekė Izraelį. Nuo visų šių išgyvenimų baba gavo nervinę ligą, nuo kažkokio pergyvenimo, prisiminimų apie tuos baisius laikus, jai susimesdavo plaukuose vadinamasis „kaltūnas“. Plaukai taip stipriai susiveldavo, kad atrodydavo kaip koks susuktas paukščių lizdas. Atrodo vėlgi kažkas negirdėto. Man, vaikui, atrodydavo, kad baba tingi šukuotis, dėlto ir susivelia plaukai, bet kada aš jai iššukavau, nors baba ir sakė, kad negalima šukuoti, vaizdas buvo baisus, sunku patikėti, bet veidas staigiai, tiesiog man ant akių, sutino, nesimatė net babos akių.
Karo baisybės lydėjo babą visą likusį gyvenimą. Baba sakydavo, kad praėjus nemažai laiko po šių įvykių, pašoka naktį iš miego, prabunda išpilta prakaito.
Anūkės Lionės Morgalis prisiminimai
Bandau prisiminti tuos laikus, ką pasakojo mūsų seneliai, tėvai. Prisiminimams šiandien geras metas, tokia ūkanota 2023 metu vasario 27-oji diena. Už lango siautėja ir medžius talžo vėjas, lyja. Pagalvojau, kad gamta irgi verkia, kas darosi šiame pasaulyje! O kad galėtų prabilti Žemė ir pasakyti, kiek daug joje visko buvo, kiek daug visko matė, kokių civilizacijų buvo, kiek kraujo pralieta, kiek ašarų išlieta, kiek vargų, nelaimių išgyventa, kiek kančių, kiek sugriautų ir suluošintų gyvenimų buvo ir yra. Žemei skauda irgi! Ji jau nepajėgia apsivalyti. Žmonių netinkamas elgesys ir veiksmai skaudina Žemę. Pagalvojau, ko daugiau buvo gėrio ar blogio!? Tikriausiai, kad blogio! Gėriui sunku prasiskverbti pro blogį! Pro stebuklingai apsiniaukusį dangų, trumpam pasirodė saulė ir tarsi man nusišypsojo ir sušildė sielą...
Kai prasidėjo antrasis pasaulinis karas, tėvai irgi dar buvo vaikai, Tėtis buvo 15 metų, mamytė 12 metų. Tėčio šeima gyveno Jankovicų kaime, mamytės Lieponių gyvenvietėje. Tuo metu Lieponys buvo gyvybingai judri gyvenvietė, Mama sakė, kad tuo metu, kai prasidėjo karas, ji su vaikais buvo lauke ir staiga kulkos pradėjo zvimbti pro ausis, nesuprato, kas darosi ir kas ką daro...Vėliau pagalvojo, kad tik per plauką išliko gyvi! Jų vaikystė buvo sugriauta! Prasidėjo sunkus ir siaubingas gyvenimui laikotarpis, atnešęs žmonėms daug kančių, nelaimių ir vargų...Tiek tėčio, tiek mamos šeimynos stengėsi patys išgyventi ir padėti tiems, kuriems buvo reikalinga pagalba. Atsimenu, kai mamos teta pasakojo, kaip ji slaugė visus sužeistus, neklausė kas jie tokie, kokios tautybės...
Jankovicai graži vietovė, apsupta ežerų, prie ežero buvo įsikūręs taip vadinamas nemažas Žydų kaimas. Dabar jo neliko. Prisimenu senelės, mes ja vadindavome baba, o senelį dieduku ir tėčio pasakojimus apie tą pasibaisėtiną karo periodą, kada vokiečiai pasklido po visą Lietuvą. Jie neaplenkė ir Jankovicų vietovės, nors atrodytų vienkiemyje prie miško esančio namo, niekas nesuras. Surado!!! Pasakojo, kai pamatė ateinančius vokiečius į jų namus, iš baimes visos kūno ląsteles drebėjo, bijojo, kad nesurastų besislepiančių ir nepadegtų namų, bijojo ir dėl savo gyvybių, pergyveno dėl vaikų. Reikėjo tvardytis, buvo daug bauginimų, išgyvenimų... Kepė kiaušinienę su lašiniais ir maitino, nes puikiai suprato, kad alkani dar labiau pikti.... Babai nuo tų išgyvenimų ir baimių galvos skausmai atsirado, plaukuose įsivėlė taip vadinamas "kaltūnas“, kurio nebuvo įmanoma iššukuoti, reikėjo tik nukirpti.... Džiaugiuosi, kad išgyveno, išsaugojo šeimas ir padėjo išgyventi kitiems. Be abejo, tie visi išgyvenimai aptemdė bei sujaukė žmonių gyvenimus...
Anūkių Nijolės Labanauskienės ir Birutės Steponavičienės prisiminimai
Mūsų anūkų prisiminimuose baba išlikusi gera, linksma, bendraujanti. Gyveno didelėje šeimoje. Kartu gyveno ir diedulio sesės. Jos irgi buvo labai geros, darbščios. Mokėjo kepti skanią duoną, pyragus. Ūkyje buvo begalybė darbų: gyvuliai, paukščiai, avys, bitės, sėjos, rugiapjūtės ir kita. Tokiam ūkiui buvo reikalingas ir vadovas. Todėl baba labai gerai mokėjo valdyti ūkį, organizuoti darbus.
Taip pat baba turėjo jautrią širdį: priglaudė tris mergaites žydaukaites. Pasakojo, kad buvo labai gražios ir geros. Baba labai bijojo dėl jų saugumo, nes ko ne kasdien buvo įvairios patikros. Vieną kartą buvo labai aršus tikrintojas - vos nesurado tų mergaičių, tai baba net susirgo: ištino veidas, paraudo (pripažino "Rožę").
Baba jas slėpė ir tvarte, ir ant aukšto, ir po lovom. Šeima jau buvo pripratusi prie jų. Bet vieną dieną atėjo jų mama ir jas išsivedė. Daugiau apie jas nieko ir nežinojo.
Baba mėgo puoštis. Svarbiausias jos papuošalas buvo karoliai. Ji mylėjo anūkus, mokino dainų, žaidimų, sekdavo pasakas apie senovę: šečius, kriaučių, laumes.
Babą labai mylėjo giminės, kaimynai. Jie ją dažnai aplankydavo.
Proanūkės Živilės Šimkienės prisiminimai
Puikiai prisimenu prosenelę, dieduko Motiejaus mamą, kurią visi vadinome „Baba“. Galiu pasidžiaugti, kad vaikystėje ji mane ir mano brolį prižiūrėjo, o diedukas – Maciukas, taip jį visi pažįstami vadino, dažnai mus nuveždavo į Jankovicų kaimą. Tarsi jausdamas, kad greitai nuo senatvės atguls į patalus, diedukas nusivežė mane į daubą tarp 2 ežerų, esančių šalia Jankovicų kaimo sodybos ir tarė: „Živile, pažiūrėk, virš šio ežero aš esu iškasęs požeminį bunkerį, jame mūsų šeima slėpdavo žydus, o vėliau karius, visiems gelbėjome gyvybes, apie šią vietą niekas nežino, ją rodau tik tau.“ Tuomet aš paprašiau, kad mane nuvestų ir parodytų tikslią vietą, nes tarp aukštų medžių aš nemačiau bunkerio. Diedukas pasakė: „Aš negaliu ten eiti, nenoriu prisiminti, labai baisūs laikai buvo, man per daug sunku. Aš iškasiau bunkerį virš ežero, kad jei mane sugautų ir aš negalėčiau atnešti maisto, tai jie nors vandens galėtų pasisemti. Pradžioje mes žydus slėpėme namie, vienas buvo net su pašauta ausimi, reikėjo gydyti, pusiau išgydytą staigiai reikėjo pergabenti į šį bunkerį, nes užėjo stiprios vokiečių patikros, mus gyvus būtų sudeginę.“ Ir šią akimirką atminty man atgimė babos žodžiai, ištarti prieš daugel metų, mums kartu žiūrint į apsnigtą vaizdą už lango: „Vaikeli, Dievas gyvybes duoda, Dievas jas turi ir atimti, tai saugok jas“. Šie prosenelės žodžiai yra tapę viena pagrindinių mano gyvenimo vertybių, lydinčių mano sprendimus ir pasirinkimus.
Aldona Medineckienė
Dalytė Kaušinienė
Lionė-Eugenija Morgalis
Nijolė Labanauskienė
Birutė Steponavičienė
Živilė Šimkienė
Anūkės Aldonos Medineckienės prisiminimai
Jaukiame ir atokiame gamtos kampelyje, tarp Aukštadvario regioninio parko miškų ir kalvų, prie Vilkokšnio ežero įlankos Koja, Trakų rajone yra įsikūręs Jankovicų kaimas. Ant kalvos, prie miško, stovi Izidoriaus Kasperavičiaus ir Marijonos Kasperavičienės troba. Sodyboje kartu gyveno Izidoriaus Kasperavičiaus seserys Ona ir Marijona Kasperavičiūtės. Šeima vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Mes, anūkės (Aldona, Lionė-Eugenija, Birutė, Nijolė) mėgome vasaros dienas leisti pas senelius sodyboje. Tamsiais vasaros vakarais prie krosnies - duonkepio, balanos šviesoje, pasisodinusi anūkes baba dalijosi prisiminimais, karo išgyvenimais. Mes su baime klausėmės, ką teko patirti šeimai, kad išsaugotų žydų šeimų gyvybes. Pasakojo, kaip sužeistam kareiviui teko ištraukti kulką. Užsukdavo į sodybą vokiečiai, kurie klausinėjo ar neslepia žydų. Aš šiandien suprantu, kokio tvirto charakterio, diplomatijos reikėjo, kad sugebėti išlikti ramiems ir neišsiduoti. Suprantu, kaip rizikavo savo ir savo vaikų gyvybėmis. Tačiau meilė gyvenimui ir noras padėti išgelbėti slepiamų žmonių gyvybes buvo aukščiau rizikos. Nuvykus į sodybą mane užvaldo prisiminimai ir aš užduodu sau klausimą, o kokią istoriją papasakotų trobos sienos...
Prisimenu, Lentvaryje, virtuvės stalčiuje, dar ilgai gulėjo aliumininis šaukštas ir šakutė su inicialais, kuriuos išraižė žydų šeima, išėjusi iš Jankovicų sodybos. Motiejui Kasperavičiui (tėčiui) tai buvo prisiminimas. Vėliau įrankiai buvo perduoti žydų muziejui. Pasirodo, žydų šeima išvyko į Izraelį. Kontaktą su šia žydų šeima surado signataras Emanuelis Zingeris. Buvo gautas laiškas, kuriame
Motiejus atrado aprašymą – tolimesnę įvykių eigą ir sužinojo minimos žydų šeimos likimą.
Anūkės Dalytės Kaušinienės prisiminimai
Praėjo tikrai didelis laiko tarpas nuo tų baisių laikų. Aš buvau dar visiškai mažas vaikas, kuriai labiau rūpėjo žaisti lauke su vaikais, nei klausytis pasakojimų apie tuos sunkius ir baisius laikus. Tada man atrodė, kad tai kažkokios netikros, baisios, išgalvotos sakmės. Dabar labai gailiuosi, kad daug ko neužsirašiau, neišsiklausinėjau, o užsirašyti tikrai buvo ką...
Tėčio Motiejaus tėvai, Izidorius ir Marijona ramiai gyveno gražiame kaime, ant kalno, apsupto alyvų medeliais, netoli Vilkokšnio ežero, Panošiškėse. Taikų jų gyvenimą sudrebino karas. Pradėjo švilpti kulkos, namo sienas ir langus drebino kolonomis riedantys tankai, karinės mašinos, motociklai. Į namo sienas pataikė ne viena kulka, todėl seneliai paliko savo gyvenamąjį namą Panošiškėse ir pasitraukė į Jankovicų kaimą. Čia sodyba buvo apsupta miškų, ir tikimybė, kad jų neras buvo didesnė. Taip ten ir įsikūrė. Kartu su seneliais pasitraukė ir senelio Izidoriaus seserys Marijona ir Ona Kasperavičiūtės.
Dar būnant tėčiui gyvam, susiorganizavom trumpą išvyką „Prisiminimų keliais“. Viena iš vietų kurią aplankėm, tai buvo sodyba Panošiškėse. Šiai dienai buvusią sodybą dar primena išlikę tik namo pamatai ir aplink dar išgyvenę laukiniai alyvų krūmai. Panošiškėse buvo nemažai žydų, užėjus vokiečiams prasidėjo žydų gaudymas. Sklido kalbos, kad žydus išveža ir sušaudo. Prisimenu vieną babos ir mano tėčio pasakojimą apie tai, kad jie slėpė žydus.
Tėtis pasakojo apie šeimą, kuri gyveno pas juos. Nebuvo jokios ramybės, jie nežinojo kada namus gali aplankyti vokiečiai arba, kad kažkas ims ir paskųs dėl slepiamų žydų. Tėtis pasakojo, kad dieną žydai slėpėsi miške, kur jiems buvo iškasta ir žabais apkrauta duobė, o sutemus visi grįždavo į namus. Taip žydus slėpė ir kiti kaime. Baba minėjo pavardę, bet aš jos neprisimenu. Baba pasakojo, kad vieną naktį ją pažadino šviesa, ji pagalvojo, kad jau rytas, pasižiūrėjo pro langą ir pamatė degantį kaimynų namą, jų kiemas buvo pilnas vokiečių. Už žydų slėpimą visą kaimynų šeimą vokiečiai sudegino. Ačiū, Dievui, baba atsikėlė nuo šviesos, ir tai išgelbėjo visų gyvybes. Už lango buvo naktis, žydų šeima per galinį išėjimą, laukais, pabėgo į mišką. Atėjus vokiečiams, apvertus visą namą, jie nieko nerado, ir tai išgelbėjo visų gyvybes. Nuo to laiko visi ilgai nieko nežinojo apie šią šeimą, nežinojo ar jie liko gyvi. Praėjus nemažam laiko tarpui tėvukas gavo laišką, kad visgi jie išsigelbėjo ir sėkmingai pasiekė Izraelį. Nuo visų šių išgyvenimų baba gavo nervinę ligą, nuo kažkokio pergyvenimo, prisiminimų apie tuos baisius laikus, jai susimesdavo plaukuose vadinamasis „kaltūnas“. Plaukai taip stipriai susiveldavo, kad atrodydavo kaip koks susuktas paukščių lizdas. Atrodo vėlgi kažkas negirdėto. Man, vaikui, atrodydavo, kad baba tingi šukuotis, dėlto ir susivelia plaukai, bet kada aš jai iššukavau, nors baba ir sakė, kad negalima šukuoti, vaizdas buvo baisus, sunku patikėti, bet veidas staigiai, tiesiog man ant akių, sutino, nesimatė net babos akių.
Karo baisybės lydėjo babą visą likusį gyvenimą. Baba sakydavo, kad praėjus nemažai laiko po šių įvykių, pašoka naktį iš miego, prabunda išpilta prakaito.
Anūkės Lionės Morgalis prisiminimai
Bandau prisiminti tuos laikus, ką pasakojo mūsų seneliai, tėvai. Prisiminimams šiandien geras metas, tokia ūkanota 2023 metu vasario 27-oji diena. Už lango siautėja ir medžius talžo vėjas, lyja. Pagalvojau, kad gamta irgi verkia, kas darosi šiame pasaulyje! O kad galėtų prabilti Žemė ir pasakyti, kiek daug joje visko buvo, kiek daug visko matė, kokių civilizacijų buvo, kiek kraujo pralieta, kiek ašarų išlieta, kiek vargų, nelaimių išgyventa, kiek kančių, kiek sugriautų ir suluošintų gyvenimų buvo ir yra. Žemei skauda irgi! Ji jau nepajėgia apsivalyti. Žmonių netinkamas elgesys ir veiksmai skaudina Žemę. Pagalvojau, ko daugiau buvo gėrio ar blogio!? Tikriausiai, kad blogio! Gėriui sunku prasiskverbti pro blogį! Pro stebuklingai apsiniaukusį dangų, trumpam pasirodė saulė ir tarsi man nusišypsojo ir sušildė sielą...
Kai prasidėjo antrasis pasaulinis karas, tėvai irgi dar buvo vaikai, Tėtis buvo 15 metų, mamytė 12 metų. Tėčio šeima gyveno Jankovicų kaime, mamytės Lieponių gyvenvietėje. Tuo metu Lieponys buvo gyvybingai judri gyvenvietė, Mama sakė, kad tuo metu, kai prasidėjo karas, ji su vaikais buvo lauke ir staiga kulkos pradėjo zvimbti pro ausis, nesuprato, kas darosi ir kas ką daro...Vėliau pagalvojo, kad tik per plauką išliko gyvi! Jų vaikystė buvo sugriauta! Prasidėjo sunkus ir siaubingas gyvenimui laikotarpis, atnešęs žmonėms daug kančių, nelaimių ir vargų...Tiek tėčio, tiek mamos šeimynos stengėsi patys išgyventi ir padėti tiems, kuriems buvo reikalinga pagalba. Atsimenu, kai mamos teta pasakojo, kaip ji slaugė visus sužeistus, neklausė kas jie tokie, kokios tautybės...
Jankovicai graži vietovė, apsupta ežerų, prie ežero buvo įsikūręs taip vadinamas nemažas Žydų kaimas. Dabar jo neliko. Prisimenu senelės, mes ja vadindavome baba, o senelį dieduku ir tėčio pasakojimus apie tą pasibaisėtiną karo periodą, kada vokiečiai pasklido po visą Lietuvą. Jie neaplenkė ir Jankovicų vietovės, nors atrodytų vienkiemyje prie miško esančio namo, niekas nesuras. Surado!!! Pasakojo, kai pamatė ateinančius vokiečius į jų namus, iš baimes visos kūno ląsteles drebėjo, bijojo, kad nesurastų besislepiančių ir nepadegtų namų, bijojo ir dėl savo gyvybių, pergyveno dėl vaikų. Reikėjo tvardytis, buvo daug bauginimų, išgyvenimų... Kepė kiaušinienę su lašiniais ir maitino, nes puikiai suprato, kad alkani dar labiau pikti.... Babai nuo tų išgyvenimų ir baimių galvos skausmai atsirado, plaukuose įsivėlė taip vadinamas "kaltūnas“, kurio nebuvo įmanoma iššukuoti, reikėjo tik nukirpti.... Džiaugiuosi, kad išgyveno, išsaugojo šeimas ir padėjo išgyventi kitiems. Be abejo, tie visi išgyvenimai aptemdė bei sujaukė žmonių gyvenimus...
Anūkių Nijolės Labanauskienės ir Birutės Steponavičienės prisiminimai
Mūsų anūkų prisiminimuose baba išlikusi gera, linksma, bendraujanti. Gyveno didelėje šeimoje. Kartu gyveno ir diedulio sesės. Jos irgi buvo labai geros, darbščios. Mokėjo kepti skanią duoną, pyragus. Ūkyje buvo begalybė darbų: gyvuliai, paukščiai, avys, bitės, sėjos, rugiapjūtės ir kita. Tokiam ūkiui buvo reikalingas ir vadovas. Todėl baba labai gerai mokėjo valdyti ūkį, organizuoti darbus.
Taip pat baba turėjo jautrią širdį: priglaudė tris mergaites žydaukaites. Pasakojo, kad buvo labai gražios ir geros. Baba labai bijojo dėl jų saugumo, nes ko ne kasdien buvo įvairios patikros. Vieną kartą buvo labai aršus tikrintojas - vos nesurado tų mergaičių, tai baba net susirgo: ištino veidas, paraudo (pripažino "Rožę").
Baba jas slėpė ir tvarte, ir ant aukšto, ir po lovom. Šeima jau buvo pripratusi prie jų. Bet vieną dieną atėjo jų mama ir jas išsivedė. Daugiau apie jas nieko ir nežinojo.
Baba mėgo puoštis. Svarbiausias jos papuošalas buvo karoliai. Ji mylėjo anūkus, mokino dainų, žaidimų, sekdavo pasakas apie senovę: šečius, kriaučių, laumes.
Babą labai mylėjo giminės, kaimynai. Jie ją dažnai aplankydavo.
Proanūkės Živilės Šimkienės prisiminimai
Puikiai prisimenu prosenelę, dieduko Motiejaus mamą, kurią visi vadinome „Baba“. Galiu pasidžiaugti, kad vaikystėje ji mane ir mano brolį prižiūrėjo, o diedukas – Maciukas, taip jį visi pažįstami vadino, dažnai mus nuveždavo į Jankovicų kaimą. Tarsi jausdamas, kad greitai nuo senatvės atguls į patalus, diedukas nusivežė mane į daubą tarp 2 ežerų, esančių šalia Jankovicų kaimo sodybos ir tarė: „Živile, pažiūrėk, virš šio ežero aš esu iškasęs požeminį bunkerį, jame mūsų šeima slėpdavo žydus, o vėliau karius, visiems gelbėjome gyvybes, apie šią vietą niekas nežino, ją rodau tik tau.“ Tuomet aš paprašiau, kad mane nuvestų ir parodytų tikslią vietą, nes tarp aukštų medžių aš nemačiau bunkerio. Diedukas pasakė: „Aš negaliu ten eiti, nenoriu prisiminti, labai baisūs laikai buvo, man per daug sunku. Aš iškasiau bunkerį virš ežero, kad jei mane sugautų ir aš negalėčiau atnešti maisto, tai jie nors vandens galėtų pasisemti. Pradžioje mes žydus slėpėme namie, vienas buvo net su pašauta ausimi, reikėjo gydyti, pusiau išgydytą staigiai reikėjo pergabenti į šį bunkerį, nes užėjo stiprios vokiečių patikros, mus gyvus būtų sudeginę.“ Ir šią akimirką atminty man atgimė babos žodžiai, ištarti prieš daugel metų, mums kartu žiūrint į apsnigtą vaizdą už lango: „Vaikeli, Dievas gyvybes duoda, Dievas jas turi ir atimti, tai saugok jas“. Šie prosenelės žodžiai yra tapę viena pagrindinių mano gyvenimo vertybių, lydinčių mano sprendimus ir pasirinkimus.
Aldona Medineckienė
Dalytė Kaušinienė
Lionė-Eugenija Morgalis
Nijolė Labanauskienė
Birutė Steponavičienė
Živilė Šimkienė