Žydų gelbėtojai
Žilinskas Kazys
EDVARDAS ŽILINSKAS
KAZYS ŽILINSKAS
URŠULĖ ŽILINSKIENĖ
Kazimiero ir Uršulės Žilinskų šeima užaugino šešis vaikus – tris sūnus ir tris dukras. 1921 m. Kazimieras Žilinskas nusipirko žemės sklypą Volungių kaime, netoli Bazilionų miestelio. Ten pasistatė namą, ūkinius pastatus. Aktyvus, politiniame gyvenime dalyvaujantis Žilinskas 1921 m. Kurtuvėnų valsčiaus buvo išrinktas į Antrąją Šiaulių apskrities tarybą (1921–1924). Tuo metu besikuriančioje jaunoje valstybėje daugiausia dėmesio buvo skiriama jaunosios kartos švietimui, kuriamos mokyklos. Vieną savo pastatų Kazimieras Žilinskas skyrė mokyklai, kuri 1930 m. buvo perkelta į naujai pastatytą namą. Šalia mokyklos kituose pastatuose gyveno mokytojų šeimos ir vasarotojai. Mokykla Volungių kaime veikė 15 metų, iki 1940-ųjų. Iš pradžių buvo keturių, vėliau – šešių skyrių. Kartu prasidėjo ir vaikų poilsio namų statybos, kurias inicijavo ligonių kasos, vadovaujamos Jackaus Sondeckio. Tačiau pirmoji sovietų okupacija 1940 m. ir prasidėjęs karas sujaukė visus planus. Karo pradžioje Pageluvio vaikų poilsio namuose vokiečiai buvo įrengę rusų karių belaisvių stovyklą. Daugelis jų buvo išsekę ir ligoti. Kazio Žilinsko šeima ir kiti apylinkės žmonės jų gailėjo, padėjo maistu, kiek galėjo, tačiau nemaža dalis mirė, šalia vaikų poilsio namų išdygo kapinaitės. Kita skaudi tema – žydų tautybės žmonių likimas. Kadangi Kazio Žilinsko įrengtuose vasarnamiuose ir kaimynystėje gyveno žydų šeimos, Kazys ir Uršulė Žilinskai neliko abejingi jų skaudžiam likimui. Vienu metu Žilinskų pirties palėpėje slapstėsi žydų šeima, apie tai nebuvo pasakojama net vaikams. Deja, tolesnis šios šeimos likimas nežinomas. Kazys Žilinskas stengėsi padėti ir gete įkalintiems žydams. Prisidengdamas malkų tiekimu į getą, Žilinskas veždavo ten maisto, rūbų. Vieno tokio vežimo metu buvo suimtas ir tik dėl atsitiktinumo bei įtakingų pažįstamų liko gyvas ir po kelių dienų sulaikymo grįžo namo. Iš Kazimiero ir Uršulės Žilinskų anūko Visvaldo Žilinsko prisiminimų: Remiantis mano močiutės Uršulės Žilinskienės ir mano tėvo Edvardo Žilinsko pasakojimais, prasidėjus karui ir Holokaustui, mano seneliai neteko daug pažįstamų ir draugų, o likusiems padėjo, kiek galėjo. Apie 1943–1944 metus senelių namuose buvo priglausta 4–5 metų mergaitė, išlaisvinta iš Šiaulių geto. Ši mergaitė buvo netoliese esančio Denktilčio malūno savininko Maušos Noiko anūkė Romualda. Kad išsaugotų mergaitės gyvybę, apie tai nepasakojo net artimiausiems žmonėms. Vėliau, karui baigiantis, kai tapo saugu, ji buvo perduota motinai, kuri tuo metu slapstėsi kitur. Šių laikų sulaukusi Žilinskų šeimos išgelbėta Šiauliuose gyvenanti Romualda Každailienė (Noikaitė) liudija: Prasidėjus karui mūsų šeima – tėvas Izraelis-Vladislovas Noikas, motina Morta Noikienė, sesuo Aldona, brolis Zigmas – gyveno Bazilionyse. 1941 m. liepą, kai prasidėjo žydų persekiojimas, pasislėpėme Gruzdžiuose. Spalio mėnesį mama su broliu ir seserimi išvažiavo pas savo tėvus netoli Gilvyčių, aš su tėvu likau Gruzdžiuose. Mus suėmė ir išvarė į Šiaulių getą. <...> Mano senelio Maušos Noiko pažįstamas paslėpė mane vežime po šiaudais ir išvežė pas Žilinskus į Volungių kaimą. Romualdos tėvas Izraelis-Vladislovas Noikas žuvo Šiaulių gete. Kaip teigia Romualda Každailienė, Kazys Žilinskas, jo žmona Uršulė ir sūnus Edvardas buvo kilnūs žmonės, jie ne tik išgelbėjo mane, bet padėjo ir mano motinai karo ir pokario metais.
KAZYS ŽILINSKAS
URŠULĖ ŽILINSKIENĖ
Kazimiero ir Uršulės Žilinskų šeima užaugino šešis vaikus – tris sūnus ir tris dukras. 1921 m. Kazimieras Žilinskas nusipirko žemės sklypą Volungių kaime, netoli Bazilionų miestelio. Ten pasistatė namą, ūkinius pastatus. Aktyvus, politiniame gyvenime dalyvaujantis Žilinskas 1921 m. Kurtuvėnų valsčiaus buvo išrinktas į Antrąją Šiaulių apskrities tarybą (1921–1924). Tuo metu besikuriančioje jaunoje valstybėje daugiausia dėmesio buvo skiriama jaunosios kartos švietimui, kuriamos mokyklos. Vieną savo pastatų Kazimieras Žilinskas skyrė mokyklai, kuri 1930 m. buvo perkelta į naujai pastatytą namą. Šalia mokyklos kituose pastatuose gyveno mokytojų šeimos ir vasarotojai. Mokykla Volungių kaime veikė 15 metų, iki 1940-ųjų. Iš pradžių buvo keturių, vėliau – šešių skyrių. Kartu prasidėjo ir vaikų poilsio namų statybos, kurias inicijavo ligonių kasos, vadovaujamos Jackaus Sondeckio. Tačiau pirmoji sovietų okupacija 1940 m. ir prasidėjęs karas sujaukė visus planus. Karo pradžioje Pageluvio vaikų poilsio namuose vokiečiai buvo įrengę rusų karių belaisvių stovyklą. Daugelis jų buvo išsekę ir ligoti. Kazio Žilinsko šeima ir kiti apylinkės žmonės jų gailėjo, padėjo maistu, kiek galėjo, tačiau nemaža dalis mirė, šalia vaikų poilsio namų išdygo kapinaitės. Kita skaudi tema – žydų tautybės žmonių likimas. Kadangi Kazio Žilinsko įrengtuose vasarnamiuose ir kaimynystėje gyveno žydų šeimos, Kazys ir Uršulė Žilinskai neliko abejingi jų skaudžiam likimui. Vienu metu Žilinskų pirties palėpėje slapstėsi žydų šeima, apie tai nebuvo pasakojama net vaikams. Deja, tolesnis šios šeimos likimas nežinomas. Kazys Žilinskas stengėsi padėti ir gete įkalintiems žydams. Prisidengdamas malkų tiekimu į getą, Žilinskas veždavo ten maisto, rūbų. Vieno tokio vežimo metu buvo suimtas ir tik dėl atsitiktinumo bei įtakingų pažįstamų liko gyvas ir po kelių dienų sulaikymo grįžo namo. Iš Kazimiero ir Uršulės Žilinskų anūko Visvaldo Žilinsko prisiminimų: Remiantis mano močiutės Uršulės Žilinskienės ir mano tėvo Edvardo Žilinsko pasakojimais, prasidėjus karui ir Holokaustui, mano seneliai neteko daug pažįstamų ir draugų, o likusiems padėjo, kiek galėjo. Apie 1943–1944 metus senelių namuose buvo priglausta 4–5 metų mergaitė, išlaisvinta iš Šiaulių geto. Ši mergaitė buvo netoliese esančio Denktilčio malūno savininko Maušos Noiko anūkė Romualda. Kad išsaugotų mergaitės gyvybę, apie tai nepasakojo net artimiausiems žmonėms. Vėliau, karui baigiantis, kai tapo saugu, ji buvo perduota motinai, kuri tuo metu slapstėsi kitur. Šių laikų sulaukusi Žilinskų šeimos išgelbėta Šiauliuose gyvenanti Romualda Každailienė (Noikaitė) liudija: Prasidėjus karui mūsų šeima – tėvas Izraelis-Vladislovas Noikas, motina Morta Noikienė, sesuo Aldona, brolis Zigmas – gyveno Bazilionyse. 1941 m. liepą, kai prasidėjo žydų persekiojimas, pasislėpėme Gruzdžiuose. Spalio mėnesį mama su broliu ir seserimi išvažiavo pas savo tėvus netoli Gilvyčių, aš su tėvu likau Gruzdžiuose. Mus suėmė ir išvarė į Šiaulių getą. <...> Mano senelio Maušos Noiko pažįstamas paslėpė mane vežime po šiaudais ir išvežė pas Žilinskus į Volungių kaimą. Romualdos tėvas Izraelis-Vladislovas Noikas žuvo Šiaulių gete. Kaip teigia Romualda Každailienė, Kazys Žilinskas, jo žmona Uršulė ir sūnus Edvardas buvo kilnūs žmonės, jie ne tik išgelbėjo mane, bet padėjo ir mano motinai karo ir pokario metais.