Žydų gelbėtojai

Polina Tokerienė
Atsiminimai

Polinos Tokerienės atsiminimų žurnalinis variantas pavadinimu "Teisė nesistebėti" (Justino Kubiliaus vertimas iš rusų kalbos) buvo publikuojamas almanache „Žydų muziejus“, išleistame Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus 2001 m., o šį Polinos Tokerienės atsiminimų tekstą 2011 metais papildė jos sūnus Gregory Tokeris.

Niekas negalėjo to net įsivaizduoti

Galima sakyti, kad prieš Hitleriui ateinant į valdžią, žydai Lietuvoje gyveno neblogai. Nesivaržant buvo galima kalbėti žydiškai, vadinti vienas kitą žydiškais vardais. Žydų (jidiš) kalba buvo leidžiamos knygos, spausdinami laikraščiai ir žurnalai. Buvo ir žydų teatras, bibliotekos, žydų ligoninė, įvairios viešosios įstaigos, tokios kaip Sveikatos apsaugos agentūra, ORT mokyklos, kuriose žydų jaunimas mokėsi amatų ir įvairių kitų techninių profesijų. Parduotuvių iškabose greta lietuviško pavadinimo buvo galima užrašyti ir žydišką. Gimnazijose buvo dėstoma įvairiomis kalbomis, kiekvienas turėjo galimybę pasirinkti jam tinkamą: greta gimnazijų, kuriose buvo dėstoma valstybine – lietuvių kalba, buvo mokyklų, kuriose mokomoji kalba buvo rusų, lenkų, vokiečių, taip pat jidiš ir hebrajų. Pastarosios mokyklos buvo netgi skirtingų pakraipų – religingiems, besilaikantiems tradicijų žydams ir pasaulietiškos. Universitetas buvo prieinamas visiems, tačiau už mokslą reikėjo mokėti.
Paskelbus nepriklausomybę, visos tautinės mažumos, įskaitant žydus, tuojau pat įgavo plačias teises. Buvo įsteigta žydų reikalų ministerija, kuriai vadovavo ministras žydas, klestėjo kultūrinis ir visuomeninis tautinis gyvenimas. Deja, šis auksinis periodas ilgai nesitęsė. Palaipsniui visų laisvių buvo atsisakyta, žydų reikalų ministerija uždaryta, įvesti įvairūs apribojimai, atgijo antisemitizmas. Žydai nebuvo priimami į darbą valstybinėse įstaigose, jiems buvo uždrausta pirkti žemę, jie negalėjo užsiimti žemdirbyste. Gal todėl stiprėjo įsitikinimas, kad žydai nesugeba ar nenori dirbti žemės. (Izraelyje jie įrodė, kad yra visiškai priešingai – Izraelio žemės ūkio pasiekimai yra vieni didžiausių pasaulyje). Vieninteliai darbai, kuriais žydai galėjo užsiimti buvo prekyba ir amatai. Jie dar galėjo studijuoti, jei tam turėdavo lėšų. Daug jaunų žydų nematė jokių perspektyvų Lietuvoje ir bandė emigruoti. Vieni išvyko į Afriką, kiti į Ameriką, o didieji idealistai, kurie svajojo apie būsimą žydų valstybę, patraukė į Palestiną.
Taip ir gyveno tais laikais žydai Lietuvoje, kentėdami įvairius draudimus ir apribojimus, antisemitizmo apraiškas, tačiau jų gyvybei pavojus negrėsė.
Tačiau viskas kardinaliai pasikeitė Vokietijoje į valdžią atėjus Hitleriui. Lietuvoje pakėlė galvas tamsios jėgos, išsiveržė iki tol tūnojusi neapykanta. Ir ėmė visokiausiais būdais engti žydus, pakvipo net pogromais.
Tada žydų žvilgsniai nukrypo į Sovietų Sąjungą. Ta šalis traukė gražiomis idėjomis ir lozungais. Daugelis svajojo išvažiuoti tenai, vildamiesi, kad tik ten žydai taps pilnateisiais piliečiais. Bet sienos buvo užantspauduotos, taip paprastai jų pereiti nebuvo galima.
Tačiau greitai įvyko kažkas visai netikėto – Sovietų Sąjunga pati „atėjo“ pas mus. Neva prašant patiems lietuviams, Lietuva buvo įjungta į Sovietų Sąjungą ir paskelbta Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika.
Tuoj pat Lietuvoje, įskaitant ir Radviliškį, kuriame mes gyvenome, buvo dislokuotos sovietinės karinės bazės, priplūdo kariškių su šeimomis. Šmaikštuoliai juokavo, kad Stalinas, pasiuntęs į Lietuvą Raudonąją Armiją, padarė dvi klaidas: parodė Raudonajai Armijai Vakarus ir parodė Vakarams Raudonąją Armiją. Atvykę iš skurdžios, pusbadžiu gyvenančios šalies, jie kaip perkarę vilkai puolė į krautuves, netikėdami savo akimis griebė viską, ką tik galėjo, net nesirinkdami. Ypač blogą įspūdį darė karininkų žmonos, apsiavusios auliniais batais, užsimovusios raudonas beretes, su įvyniotais į vatinius vaikais ant rankų, daugelis jų buvo mažaraštės. Kur ten joms lygintis su lietuvių karininkų, kurie nesituokdavo su pirma pasitaikiusia, žmonomis. Apie jas pasakodavo anekdotus, jos, matyk, pasirodydavo gatvėje apsirengusios naktiniais šilko marškiniais, įsitikinusios, kad tai išeiginės suknelės.
Pas mus į Radviliškį taip pat atvyko daug kariškių. Kariniam komendantui įsakius, juos paskirstė tarp vietinių gyventojų. Teko ir mums „susispausti“, nes mūsų namas buvo erdvus, penki kambariai antrajame ir septyni pirmajame aukšte.
Pirmasis mūsų „gyventojas" buvo jaunas gydytojas Andrejus Ivanovičius, viengungis. Užleidome jam kambarį pirmame aukšte. Kambarį pasistengėme įrengti jaukiai. Gydytojas mums pasirodė netgi simpatiškas. Tikras rusų vaikis. Nors turėjo aukštąjį išsilavinimą, buvo visiškas stuobrys, nemokėjo elgtis prie stalo ir dažnai mums sukeldavo šypseną. Nepaisant to, mes gražiai, netgi šiltai su juo elgėmės. Ir kaip mes nustebome ir buvome sukrėsti, kai jis, persikeldamas į kitą dalinį, susirinko visus geriausius mūsų daiktus, kurie buvo jo kambaryje, o Chaimo tėvo krautuvėje neapmokėjo skolų.
Po jo pas mus įsikėlė pagyvenęs pulkininkas. Jis visą laiką apžiūrinėjo namą, vis vaikščiojo ir murmėjo: „Taip, matyti, kad jūs ne iš „vargingiausiųjų sluoksnių". Mes nebuvome turtuoliai, tačiau mums, dviem žinomiems gydytojams, nieko netrūko, ir savo namus mes įstengėme apstatyti gražiai ir jaukiai. Pulkininkui tai atrodė kaip tikri rūmai, o jo pastovus murmėjimas mus labai gąsdino, nes tuo metu prasidėjo vežimai i Sibirą. Niekas nežinojo, kam tokia lemtis numatyta, ir bijojo visi. Buvo manoma, kad veža turtinguosius, taip sakant, buržujus, Sovietų valdžios priešus, bet išveždavo ir labai nenuspėjamus žmones. Kartais suvesdavo sąskaitas, kartais įsigeisdavo svetimo buto... Pakakdavo apkalbų, melagingo skundo. Veždavo be teismo ir be jokio tardymo.
Paskutinis mūsų įnamis buvo karinis miesto komendantas su šeima – žmona ir dviem vaikais. Jie pas mus gyveno iki pat karo. Paskyrėme jiems du kambarius viršuje ir pagaliau pajutome bendros virtuvės malonumus. Pasidarė ankšta: mano vyras Chaimas, mūsų dukrelė Adutė ir aš, trys tarnaitės, komendantas su šeima ir Chaimo tėvas bei sesuo Etelė su vyru ir vaikiuku. Sudegė jų namas, ir mes juos priėmėme pas mus. Nors visi gyvenome susispaudę, bet tarpusavyje sutarėme labai gerai. Tik darėsi nejauku matant, kaip rusai žvairuoja į mūsų tarnaites. Turėjome auklę Adutei, virėją, ir merginą vardu Ancia, kuri mums padėdavo dirbant su pacientais. Ancia, galima sakyti, išaugo mūsų namuose ir buvo labai prie mūsų prisirišusi. (Ancia išgyveno per karą, mes su ja palaikėme ryšius net ir išvykę į Izraelį). Auklę greitai atleidome. Laimė, Ancia su džiaugsmu ją pakeitė, nes labai mylėjo Adutę.

Baigiamasis žodis

Gregory Toker

Skaudančia širdimi verčiau į anglų kalbą savo motinos prisiminimus. Tai darydamas, vėl girdėjau jos balsą, pasakojantį savo istoriją, pastebėjau įvairias detales, kurias praeityje kažkodėl buvau praleidęs. Daug klausimų iškyla dabar, tačiau jau nebegaliu paklausti.
Abu mano tėvai buvo ypatingi žmonės. Net neįmanoma įsivaizduoti, kokius išbandymus jiems teko įveikti, kokius siaubingus dalykus jie matė ir pergyveno.
Sąlyginai laimingas prieškarinis jų pasaulis buvo brutaliai sugriautas, sunaikinant beveik visą Lietuvos žydų bendruomenę, įskaitant ir beveik visus mano tėvų šeimos narius ir artimus giminaičius. Prieš prasidedant karui, tik keletui pavyko išvykti iš Lietuvos į Pietų Afriką, Angliją, Ameriką ar Rusiją. Tie, kurie išgyveno per karą ir sugrįžo į Lietuvą, turėjo iškentėti Sovietų režimą, persekiojimus ir valstybinį antisemitizmą. Pagaliau, tik 1973 metais, mes – mano tėvai, aš, mano žmona ir žmonos tėvai galėjome repatrijuoti į Izraelį ir tapome laisvi, ir kaip žydai, ir kaip piliečiai.
Nepaisant valstybės sankcionuoto antisemitizmo, mano tėvų gyvenimas prieškarinėje Lietuvoje buvo intensyvus ir komfortabilus. Senose fotografijose matau laimingus veidus, prisimenu jų pasakojimus. Didelė, šilta šeima, daug draugų, žydų ir lietuvių, profesionali sėkmė, erdvus namas, kelionės į užsienį ir jų džiaugsmas, mylima dukrytė Adutė, kurios aš taip niekada ir nepamačiau.
Abu mano tėvai buvo išsilavinę žmonės, abu buvo gydytojai. Mama studijavo stomatologiją, tėvas bendrąją mediciną. Jie buvo kilę iš tradicinių didelių šeimų, nei vienas, nei kitas nebuvo turtingi.
Motina 1933 metais baigė Kauno Vytauto Didžiojo Universitetą ir iš pradžių dirbo dantų gydytoja ligonių kasų klinikoje savo gimtajame mieste Kupiškyje o vėliau, kai ištekėjo, Radviliškyje, kur taip pat turėjo nuosavą privačią praktiką.
Dalį laiko mama tebedirbo kaip dantų gydytoja net tuomet, kai buvo priversta atlikti MATLMADO inspektorės pareigas prieškarinėje Sovietų Lietuvoje. Ji buvo pasišventusi savo pacientams, ir jų dėkingumas ne kartą padėjo motinai karo metais.
Mano tėvas iškilo savo jėgomis. Dar ankstyvoje jaunystėje jis turėjo dirbti, nes reikėjo padėti šeimai. Jis nebegalėjo lankyti mokyklos, mokėsi pats ir uždarbiavo privačiomis pamokomis. Jis ne tik eksternu sėkmingai išlaikė visus egzaminus, bet ir baigė gimnaziją keleriais metais anksčiau, nei jo klasės draugai. Tėvas įstojo į Kauno Universitetą, medicinos fakultetą ir baigė jį su pagyrimu 1928 metais. Baigęs universitetą iš pradžių dirbo Kenigsbergo ligoninėje. Medicininė praktika buvo neįkainojama, tačiau ligoninė atlyginimo naujokams nemokėjo ir jam dažnokai tekdavo pragyventi tik su ąsočiu alaus per visą dieną (tais laikais alaus rūsiuose, duoną duodavo kartu su ąsočiu alaus nemokamai...). Ir vėliau mano tėvas niekada nepraleisdavo progos sužinoti ką nors nauja, įsigyti patirties. Skirtingais laikotarpiais jis stažavosi įvairiose klinikose – Berlyne, Pragoje, Vienoje, o po karo Maskvoje, Kijeve, Leningrade. (Būtent jis ir susitarė, kad mano mama būtų gydoma specializuotoje ligoninėje Leningrade, kai keletą mėnesių prieš išvykstant į Izraelį, jai buvo diagnozuota melanoma. Iki šiol mes dėkingi ir labai šiltai prisimename jos chirurgą Lorį Meliksetovičių Chačaturianą.)
Praėjus vieneriems su puse metų tėvas sugrįžo į Radviliškį, atidarė privačią praktiką ir greitai tapo plačiai žinomu ir gerbiamu tiek dėl savo medicininių žinių, tiek dėl savo geranoriškumo pacientams. Jis visada buvo prieinamas kiekvienam – ar tai būtų pacientas, ar draugas, ar giminaitis. Iki šių dienų tėvą prisimena Radviliškyje. Mano motina savo prisiminimuose taip pat mini keletą atvejų, kai ją gelbėjo dėkingi jos pacientai.
Mano tėvai susituokė 1936 metais ir apsigyveno Radviliškyje. Praėjus dvejiems metams, gimė Adutė. Jai buvo tik penkeri, kai vlasovininkai, nacių pakalikai, pagrobė ją iš Šiaulių geto.
Karui prasidėjus, mano tėvas buvo išvykęs į Sočį, prie Juodosios jūros, atgauti jėgų po ligos. Jis tuojau pat nuvyko į centrinę Rusiją, užsirašė į Armiją ir sugebėjo gauti paskyrimą į Kazanės ligoninę, kuri buvo netoli geležinkelio stoties. Kai tik galėdavo, jis eidavo į stotį sutikti traukinių iš Vakarų, tikėdamasis surasti savo šeimą. Tai jo vos nepražudė, nes rusai jį įtarė esant vokiečių šnipu. Laimei, vienas iš pareigūnų, asmeniškai pažinojęs tėvą dar Lietuvoje, laidavo už jį. Labai panaši istorija nutiko ir mano žmonos tėvui Abai Stražui. Karui baigiantis, mano tėvas jau buvo Raudonosios Armijos majoras, apdovanotas ir gerbiamas žmogus.
Sugrįžę į Lietuvą, mano tėvai ėmėsi žygių padėti dviem kunigams, išgelbėjusiems mano motiną, taip pat prireikė pagalbos ir ištikimosios Ancios šeimai. Tėvui pavyko sustabdyti klebono Adolfo Kleibos deportaciją ir sugrąžinti iš Sibiro jau deportuotus kleboną Vincentą Bylą ir Ancios šeimą. Mano tėvams prašant, abu kunigai buvo pripažinti Izraelyje Pasaulio Tautų Teisuoliais. Adolfas Kleiba mirė netrukus po karo, o Vincentas Byla pragyveno ilgiau, jis mirė, kai mes jau buvome išvykę iš Lietuvos. Jį ir jo seserį mes daug kartų lankėme klebonijoje Jurbarke. Jis visada būdavo geros nuotaikos, linksmas, susitikimai būdavo malonūs ir įsimintini visiems.
Karas baigėsi, prasidėjo normalus gyvenimas, tėvai apsigyveno Vilniuje, pradėjo dirbti. Aš gimiau 1948 metais. Motina dirbo stomatologijos poliklinikoje ir jai vadovavo iki 1963-ųjų metų, kol Sovietai pradėjo nacionalinių kadrų iškėlimo kampaniją. Tada motina „savanoriškai“ užleido savo vietą kolegei lietuvei. Tėvas dėstė Vilniaus universitete ir dirbo Žvėryne, Vilniuje Infekcinės ligoninės Direktoriaus pavaduotoju medicinai. Šioje ligoninėje jis dirbo iki paskutinių, pragyventų Lietuvoje, dienų. Medicininiuose sluoksniuose jis buvo gerai žinomas, aktyvus, jį dažnai kviesdavo sudėtingesnių atvejų konsultacijoms, jis skaitė paskaitas įvairiose organizacijose, įskaitant ir Vilniaus Pedagoginį Institutą, buvo Lietuvos medikų mokslinės draugijos narys ir mokslinis sekretorius epidemiologijai, mikrobiologijai ir infekciniams susirgimams.
1952-aisiais, stalininiam antisemitizmui stiprėjant, mano tėvui buvo įsakyta pasirinkti – ar jis lieka dėstytojauti universitete, ar pasilieka dirbti savo pareigose ligoninėje. Negalėdamas įsivaizduoti savęs be pacientų, jis pasirinko ligoninę. Praėjus keliems mėnesiams, visi žydai dėstytojai, pasilikę medicinos fakultete, paprasčiausiai buvo atleisti. Panašus epizodas pasikartojo 1965 metais, tik jau nacionalinių kadrų iškėlimo pavidalu. Tada mano tėvo ligoninė buvo likusi vienintelė Vilniuje, kurioje abu vadovai – direktorius ir jo pavaduotojas buvo ne lietuviai. Valdžia norėjo sufabrikuoti kažkokią bylą prieš juos, tai jiems nepavyko, tačiau direktorius, malonus žmogus ir profesionalus gydytojas Ivanas Ivanovičius Chomenko, buvo priverstas atsistatydinti, o mano tėvas prarado savo vadovaujančias pozicijas. Tačiau tais pačiais metais jis gavo pagyrimą už nuopelnus darbe.
Vos ne nuo pirmųjų dienų Izraelyje, tėvas pradėjo dirbti. Jo hebrajų kalba, išlikusi nuo senų laikų, kai jis dar buvo ješivos studentu, dabar labai pravertė. Motina susirado dantų gydytojos darbą nedidelėje privačioje klinikoje. Tėvas, kuriam tuomet jau buvo 67 metai, nebegalėjo užimti svarbių pareigų ligoninėje, jis dirbo praktikuojančiu gydytoju ligonių kasų klinikoje Petach Tikvoje ir dalį laiko vietinėje ligoninėje. Visada siekiantis mokytis, tobulėti, jis užsitarnavo vidaus ir vaikų ligų eksperto vardą, įsisavino kardiografiją. Kaip ir anksčiau, jį vėl supo dėkingi pacientai. Net tuomet, kai pagaliau jis turėjo atsistatydinti (jam tada buvo 85, jo regėjimas pablogėjo) ir tėvai persikėlė į Jeruzalę, kad galėtų būti arčiau mūsų, jis tęsė darbą kaip savanoris gydytojas vietinėje ligonių kasų klinikoje.
Mano tėvas gimė Radviliškyje, 1906 vasario 16-tą, mirė 2001 lapkričio 9-tą. Motina (Pėsa Kaplanaitė) gimė Kupiškyje 1908 lapkričio 22-tą, mirė 2004 gruodžio 19-tą. Mano tėvai pragyveno ilgai, abu sulaukė devyniasdešimt šešerių ir iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų buvo šviesaus proto. Jų gyvenimas Izraelyje buvo ramus ir laimingas, jie gyveno džiaugdamiesi savo anūkais. Tačiau tos lemtingos dienos Šiaulių gete šešėlis niekada jų neapleido ir negyjančios žaizdos skausmas laikas nuo laiko vis įsiliepsnodavo. Adutės fotografija yra tarp šimtų tūkstančių vaikų fotografijų memoriale, skirtame nužudytiems vaikams, Izraelio Holokausto muziejuje Jad Vašem.

Jeruzalė, 2011

Mano vyras Chaimas lėtai sveiko po neseniai persirgtos ligos, ir gydytojai rekomendavo jam važiuoti pasigydyti, sustiprėti į Sočį, kurortą prie Juodosios jūros. Jis, kaip sveikatos apsaugos darbuotojų profsąjungos narys, turėjo teisę į kelialapį į sanatoriją. Bet buvo gautas tik vienas kelialapis, o pagal tų laikų “demokratines” sovietų taisykles pirmenybė buvo suteikiama žemesnio rango medicinos personalo darbuotojui, šiuo atveju jaunam felčeriui. Laimei, vienas iš profsąjungos komiteto narių, sprendžiant kam skirti kelialapį, palaikė Chaimą, sakydamas, kad daktarui Tokeriui būtina pasigydyti, ir jis yra “nekaltas“ kad felčeris nesugebėjo baigti medicinos studijų ir netapo gydytoju. Sveikas protas nugalėjo ir kelialapis atiteko Chaimui. Visa tai vyko, kai iki karo pradžios buvo likę vos dvi savaitės, ir žmonės jau buvo sunerimę dėl pastoviai vykstančių kariuomenės judėjimų. Chaimas nesiryžo vykti, abejojo ar tinkamas laikas kurortams, bet čia man užteko sveiko proto pasakyti, kad jei karas iš tikrųjų prasidės, tai bus geriau, kad jis būtų ten, nei liktų čia. Nors, niekas negalvojo, kad karas tikrai prasidės. Chaimas išvyko, ir tai išgelbėjo jo gyvybę.
Atsitiko taip, kad aš, stomatologė, tapau Motinos ir kūdikio apsaugos inspektore (rusiška santrumpa – Matmladas). Iki Sovietų valdžios Lietuvoje veikė privatūs dantų gydymo kabinetai, kuriuose ligoniai gaudavo mokamą medicininę pagalbą. Tokį kabinetą turėjau ir aš. Buvo ir ligonių kasos, kurių nariai gydėsi nemokamai. Tačiau sovietinei sveikatos apsaugos sistemai privatūs kabinetai buvo nepriimtini. Kaip ir visi darbo žmonės, gydytojai irgi privalėjo dirbti valstybės tarnybose ir gauti atlyginimą iš valstybės. Kas oficialiai nedirbo, buvo laikomas veltėdžiu, "parazitu", jo laukė dideli nemalonumai. Taigi ir aš rūpinausi gauti valstybinę tarnybą, o savo kabinetą uždariau. Tuo metu Radviliškio ambulatorijoje atsidarė stomatologijos kabinetas. Atrodė labai natūralu, kad būtent aš, kvalifikuota dantų gydytoja, gyvenanti čia pat, Radviliškyje, ir turėčiau dirbti naujai įsteigtame stomatologijos kabinete. Tačiau taip neįvyko.
Komplektuoti stomatologijos kabinetų personalą Radviliškio rajone buvo pavesta beveik beraščiam dantų technikui iš „komunistuojančiųjų", kuris nedelsdamas pradėjo rodyti savo valdžią ir tyčiotis iš tų, kurie kilę ne iš „vargingiausiųjų sluoksnių". Žodžiu, į Radviliškio ambulatoriją stomatologą jis pasikvietė iš kito rajono, o man pasiūlė vietą mažuose Šiaulėnuose už 17 kilometrų nuo Radviliškio. Į klausimą, kaip man ten nusigauti (autobusai ten nevažinėjo), atsakė: „Juk turite dviratį".
Nieko kito man neliko, tik kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją, kur, beje, dirbo du mano draugai iš universiteto laikų: gydytojas Micelmacheris ir gydytojas Šeinbergas. Šie, matyt, nenorėjo konfliktuoti su prisiekusiu komunistu, tačiau neketino ir manęs nelaimėje palikti, tad pasiūlė užimti Matmlado inspektorės vietą. Į mano pareigas įėjo kartu su inžinieriumi Gergeliu važinėti (arkliais) po apskritį ir steigti vaikų gydymo įstaigas bei gimdymo namus. Vienus tokius gimdymo namus prieš pat karą mes atidarėme Šiaulėnuose.
Sovietų valdžios priešininkams atrodė, kad kiekvienas, užimantis bent kiek atsakingesnį postą (o „Matmladas" buvo laikomas būtent tokiu), yra komunistas ir priešas. Prisimenu vėlesnį epizodą: mus, geto kalinius, sargyba varo į darbus Šiaulių gatvėmis, ir štai mane kolonoje pastebi kolegė stomatologė Brašiškytė: „Žiūrėkite, ta komunistė dar gyva!" Laimei, praeiviai į jos riksmus nereagavo. Vėliau aš sužinojau, kad ši mano pažįstama tapo budelių „motuše". Po kiekvieno masinio žydų šaudymo ji ištaisydavo budeliams vaišes.
Chaimui išvykus, situacija tapo dar sudėtingesnė. Visi tik ir kalbėjo apie artėjantį karą. Nerimas dar labiau sustiprėjo, kai ėmė masiškai vežti žmones į Sibirą. Sunkvežimiai pasirodydavo naktimis, enkavedistai triukšmingai įsiverždavo į namus, duodavo pusvalandį susirinkti daiktams ir išveždavo į stotį, kur jau laukė paruošti prekiniai vagonai su grotuotais langeliais ir užrašais stambiomis raidėmis: „Liaudies priešai“. Kas rytą pasigesdavome ko nors iš kaimynų ar pažįstamų. Ausyse vis skambėjo mūsų gyventojo pulkininko žodžiai: „Taip, matyti, kad jūs ne iš vargingiausiųjų sluoksnių“.
Prie vagonų neprileisdavo, neleido perduoti nei maisto, nei drabužių, o juk daugelį iš namų išvarė tuščiomis rankomis. Pamačiusi mane, iš tolo, pro grotuotą langelį, viena moteris šūktelėjo: „Jūs dar mums pavydėsite!". Ir ji buvo teisi, kaip paaiškėjo vėliau. Žinoma, teko ir jiems daug iškęsti: ilgą kelionę perpildytuose prekiniuose vagonuose, antisanitarines sąlygas, badą, nepakeliamus darbus. Daugelis net nepasiekė kelionės galo, tačiau daug kas išgyveno ir nepatyrė koncentracijos stovyklų siaubo, išvengė krematoriumų.
Tas dienas mes praleidome visą laiką bijodami, kad tik ko neatsitiktų naktį. Kiekvienas buvo pasirengęs blogiausiam. Dėl viso pikto aš irgi pasiruošiau. Sudėjau į kuprinę mūsų abiejų diplomus, šiek tiek baltinių, medikamentų ir, lyg nujausdama, kad Adutė susirgs difterija, įsidėjau ir serumo nuo difterijos. Šis serumas vėliau išgelbėjo jai gyvybę, nors ir neilgam …
Kiekvienam laikotarpiui būdingi savi anekdotai. Štai tipiškas anų laikų humoras: viduryje nakties pasigirsta garsus beldimas į duris. Vis pašoka išsigandę, – atėjo „kagėbistai“. Žmona verkia, vaikai klykia. Kiekvienas stengiasi kuo greičiau apsirengti, kažką pagriebti tolimai kelionei. Durų daužymas vis stiprėja. Išbalęs, pusnuogis vyras eina atidaryti durų ir grįžta plačiai šypsodamasis: „Nusiraminkite visi. Nėra ko bijoti. Čia tik mūsų namas dega.“
1941 m. birželio 22-osios rytą per radiją išgirdome, kad Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Karas. Pirmoji mintis – bėgti. Vyras toli, Sočyje. Su kuo pasitarti? Uošvis mane išjuokė: „Į Rusiją? Prapulsi ten, argi nematai, kokia jų tvarka. Daug bereikalingų ir melagingų dalykų šneka apie vokiečius. Atsimenu juos dar iš Pirmojo karo laikų. Kultūringi žmonės, nepalyginsi su rusais, nieko blogo jie mums nepadarys".
Vis dėlto nutariau bėgti. Nuo ko pradėti? Svarbiausia nepalikti skolų, sutvarkyti reikalus. Turėjau svetimų 1000 rublių, kuriuos man davė Šiaulėnų gimdymo namų vedėja, kad nupirkčiau gimdymo skyriui instrumentų, nes ruošiausi važiuoti į Vilnių, „Matmlado" inspektorių konferenciją. Tuojau pat nubėgau į paštą ir išsiunčiau tuos 1000 rublių gimdymo namų adresu. Pati stebėjausi, kaip tokiu momentu atėjo į galvą mintis apie pinigus. Šis instinktyvus poelgis vėliau išgelbėjo man gyvybę. Išsiuntusi tuos 1000 rublių, grįžau namo, pasiėmiau Adutę, iš anksto sukrautą kuprinę ir patraukiau į stotį, tikėdamasi kaip nors išvažiuoti. Tai bent fantazija!
Nors Lietuva jau buvo Sovietų respublika, kirsti sieną be ypatingo leidimo nebuvo galima. Aš tai žinojau, tačiau ėjau į stotį vildamasi – o gal? Čia mane pamatė mūsų įnamis, karinis komendantas. „Polina Solomonovna, kokia panika? Nesitikėjau to iš Jūsų". Paaiškinau, kad noriu per karą būti kartu su vyru ir broliu, kurie dabar Sąjungoje. Komendantas atlyžo ir žadėjo padėti. Jis pasakė, kad eitume namo, ir jis mums praneš, kai tik atsiras kokia nors galimybė išvykti. Po poros valandų jis atbėgo ir pasakė, kad žvalgyba pranešė, jog laukiama stoties bombardavimo. Mūsų namas prie pat stoties, taigi jis patariąs porai dienų išvykti iš miesto, ir paprašė kartu pasiimti ir jo šeimą. Komendantas žadėjo atvažiuoti mūsų paimti, kai tik praeis pavojus. Už penkių kilometrų nuo miesto buvo mūsų pacientų Povylių sodyba. Mes ir patraukėme tenai kartu su komendanto šeima ir mūsų giminaičiais – iš viso apie 30 žmonių. Povyliai mus visus priėmė, apgyvendino daržinėje, o mane su Adute pasiėmė į namą. Tą naktį iš tikrųjų bombardavo stotį. Beje, mūsų namas liko sveikas. Komendantas mūsų pasiimti neatvažiavo ir kitą rytą aš nusprendžiau nelaukdama jo grįžti į miestą.
Deja, į miestą be leidimų jau niekas negalėjo patekti. Nepadėjo nei prašymai, nei aiškinimai, net ašaros – teko grįžti į kaimą. Tai buvo pirmadienį, o antradienį mes jau išgirdome vokišką šneką. Tai tik desantas. Iki penktadienio Radviliškyje vokiečių nebuvo ir net ketvirtadienį dar galėjai išvažiuoti. Buvo paskirti ešelonai ir norintieji galėjo evakuotis. Tačiau mes patekome į spąstus: komendantas, norėdamas gero, padarė meškos paslaugą nukreipęs mus į kaimą.

Radviliškis – stambus geležinkelių mazgas ir mūšis dėl jo tęsėsi kelias paras. Girdėjome šaudymą, sprogimus. Apimti siaubo stebėjome, kaip padrikai, visiškoje sumaištyje traukiasi rusų kariai, matėme, kaip švyti mus priglaudusių lietuvių veidai. Povyliai buvo geri žmonės. Jie priėmė mus, didelę grupę žmonių, nuoširdžiai užjausdami patekusius nelaimėn. Atnešdavo duonos, pieno, tačiau jų jausmai ir reakcija, kad ateina vokiečiai, skyrėsi nuo mūsų. Povylius išsitraukė paslėptą lietuvišką vėliavą, liepė kepti duoną ir pasakė mums: „Mes džiaugiamės, kad ateina vokiečiai, mes tokie laimingi, kokie laimingi būtumėte jūs, atgavę Jeruzalę". Negalėjome jų smerkti. Bolševikai buvo jų priešai, ir Povyliai tikėjosi, kad atėjo laimingi laikai. O mes nieko gero nelaukėme. Povyliai negalėjo niekuo mums padėti, bet buvome dėkingi ir už tai, ką jie padarė. Po karo atsidėkojome jiems iš visos širdies. Padėjome kuo tik galėdami, priėmėme pas save, kai sunkiai sergantis Povylius atvažiavo į Vilnių. Paskutines gyvenimo dienas jis praleido mūsų namuose.
Penktadienį, kai vokiečiai jau užėmė Radviliškį, pasirodė baltaraiščiai – lietuvių policininkai, bendradarbiavę su naciais. Jie dviračiais važinėjo po aplinkinius kaimus ir varė atgal į miestą išsislapsčiusius nuo bombardavimo žydus. Varė pėsčiomis, paragindami rimbais. Ant mūsų namo durų, kaip ir ant kitų žydų namų puikavosi didelė raidė „J", reiškusi „Jude" – žydas. Pasistengė lietuvių policininkai. Jie vedžiojo vokiečius po miestą ir rodė jiems žydų namus. Namuose radau tik mūsų tarnaitę Onutę. Kita mūsų tarnaitė, ištikimoji Ancia, bijodama deportacijos (buvo kilusi iš pasiturinčios valstiečių šeimos), užėjus rusams, išvyko slapstytis į kaimą.
Policininkai tuoj pat ėmė šeimininkauti mūsų name. Nukabino telefoną, pasiėmė motociklą, kuriuo Chaimas važinėdavo pas ligonius, radijo imtuvą ir uždraudė man išeiti iš namų. Pasisekė, kad Onutė dar pasiliko pas mus. Ji nubėgdavo į miestą produktų, bet greitai ją ėmė varyti iš krautuvių, apšaukdami „žydmerge".
Vieną rytą prie namo privažiavo didelis lengvasis automobilis. Įėjo vokiečių pulkininkas su monokliu akyje: "Ar Jūs esate šio namo šeimininkė? Mes užimame jį". Jis ir dar du karininkai užėmė visą viršutinį aukštą. Įsitaisė kaip savo namuose. Miegojo mūsų lovose, valgė prie mūsų stalo. Į mane žiūrėjo be priešiškumo, bet kažkaip nesiteikdami manęs net pastebėti. Nors vienas iš jų, visgi, pastebimai mane užjausdavo. Kartą, kai kitų dviejų nebuvo, jis pasakė: „Gaila, jums ateina sunkūs laikai, bet jūs, žydai, juk pripratę kentėti". Mes jį praminėme „pastoriumi". Netiesiogiai jis mums labai padėjo, pritvirtindamas prie durų raštelį su užrašu, kad šiame name gyvena Vokietijos Armijos karininkai ir pašaliniams asmenims įėjimas draudžiamas. Lietuvių policininkai, kurie dažnai užeidavo į žydų namus ir užpuldinėdavo jų gyventojus, nebegalėjo pas mus užeiti. Taip, nors ir neilgam, buvau išvaduota nuo jų vizitų. Kiti du karininkai mums nieko blogo nedarė, tačiau be jokių ceremonijų imdavo ką tik užsigeisdavo iš mūsų daiktų ir siuntė į Vokietiją, taip lyg ir pabrėždami, kad mums daugiau nieko nebereikės.
Prasidėjo juodos dienos. Kiekvieną rytą policininkai varė žydus iš namų į vadinamuosius „darbus". Tarkim, šaligatvių plauti. Vandenį reikėjo tempti iš toli, išlieti jį ant šaligatvio, po to gultis ant pilvo ir šliaužiojant šluostyti. Policininkai kvatodami ragino lazdomis: „Mikliau, mikliau". Vertė kuopti išvietes, semiant nešvarumus kepurėmis, paskui tas kepures mautis ant galvų. Kasdien išrasdavo vis kitokių „pasilinksminimų", kuriuos būdavo sunku ištverti tiek fiziškai, tiek morališkai. Keletas net tikinčiųjų neištvėrė, bandė nusižudyti, nors religingiems žmonėms savižudybė yra baisi nuodėmė. „Pastoriaus“ raštelis ant mūsų namo durų išgelbėjo mane nuo viso šito.
Vieną rytą atėjo vietiniai policininkai išsivesti manęs į komendantūrą. Visi nustėrome iš baimės: namuose turėjome Stalino, Lenino knygų. Mums juk visa buvo nauja, įdomu pasiskaityti. Pas mane užeidavo komunistų partijos sekretorius, mažaraštis darbininkas, mano pacientas ir prašydavo perskaityti ar paaiškinti kokį sudėtingesnį dokumentą. Be to, susidraugavau su vieno rusų karininko žmona – taip pat stomatologe. Galėjo susidaryti įspūdis, kad aš esu nusiteikusi pro-komunistiškai.
Pirmame komendantūros kambaryje pamačiau keletą pusiau išrengtų, aptekusių kraujais žydų, kuriuos mušė rimbu... buvęs mano pacientas Janušauskas. Šiaip sau, už nieką. Tomis dienomis žydus gaudydavo gatvėse, tempdavo į komendantūrą ir mušdavo, prasiveržė ligi tol tramdyta neapykanta. Janušauskas įstūmė mane į gretimą kambarį pas komendantą, o juo pasirodė besąs kitas mano pacientas inžinierius Reška. Ir jis, ir jo žmona dažnai lankydavosi mūsų namuose. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad ta inteligentiško žmogaus kaukė slepia fašistą. Reška liepė man eiti namo, žadėjo atvykti mūsų pasiimti ir nuvežti į kokią nors saugią vietą. Išeidama iš komendantūros susidūriau su jo žmona. Ji nusisuko. Niekas mūsų pasiimti neatvažiavo... Tai buvo pirmas nusivylimas pažįstamais žmonėmis. Kas siuntė atvesti mane į komendantūrą, taip ir nesužinojau. Pamatęs mane grįžusią namo gyvą ir sveiką, Chaimo tėvas mane apkabino ir verkė kartodamas: „Vaikeli tu mano, naujai surastas“.
Birželio 27-ąją į namus įsiveržė visa policininkų gauja, vadovaujama vokiečių. Mums įsakė kraustytis lauk. Penkiolika minučių susirinkti, ir kad nei kvapo čia jūsų neliktų! Aš sustingau, bet po kelių sekundžių atsigavau, pagriebiau savo žieminį paltą, iš anksto sukrautą kuprinę, paguldžiau Adutę į vežimėlį ir išėjau iš namų. Gatvėje stovėjo susirinkę žmonės. Jiems buvo smalsu matyti mūsų pažeminimą. Kai kurie laidė keiksmus. Draskė širdį mūsų šuns Redės lojimas. Pamačiusi minioje mūsų darbininką Antaną, paprašiau paimti šunį. Tą jis ir padarė. Paskui vokiečiai Redę nušovė, kai kartą, pamačiusi mane kolonoje, Redė nutrūko nuo grandinės ir puolė prie manęs.
Išėjau į gatvę. Šiurpus vaizdas atsivėrė prieš mano akis – visi Radviliškio žydai miestelio gatvėse. Išblyškę, mirtinai persigandę veidai. Visi kažką nešasi, įvairius, net pačius neįtikėčiausius daiktus – kas ką sugriebė, kas pasitaikė po ranka. Aš belaikanti grafiną, pati nežinau, kam jį pasiėmiau. Jie mus privertė žygiuoti, matau viską lyg pro miglą. Kur mus varo? Kas mums bus? Mintys, viena už kitą baisesnės, spaudžia širdį. Atvarė į senas apleistas medines kareivines. Nedidelis pastatas grotuotais langais, gultai iš lentų. Daug žmonių. Visiems gultų neužteko, mes su Adute įsitaisėme ant grindų. Vyrams įsakė išeiti į lauką ir aptverti barakus spygliuota viela. Ginkluoti sargybiniai apsupo visą stovyklos perimetrą. Už tvoros pastebėjau mūsų „pastorių“. Jis stovėjo tylėdamas ir žiūrėjo į naująjį mūsų būstą. Vakare pasirodė policininkai. Vaikštinėjo aplink mus, tyčiojosi. Vienas iš jų paspyrė mane koja ir pareiškė: „Tavo vyras išmovė pas Staliną, o aš dabar grosiu tavo pianinu".
Kiekvieną rytą mus išvarydavo į miestą dirbti įvairiausių žeminančių purvinų darbų, o vakare vėl parvarydavo atgal. Nuo gulėjimo ant plikų lentų visas mano kūnas buvo nusėtas mėlynėmis. Daug kas susirgo, keletas moterų buvo nėščios ir man, vienintelei ten buvusiai medikei, teko priimti gimdymus. Vėliau felčeriui Simanovičiui leido keletą kartų aplankyti ligonius ir atnešti jiems vaistų. Stovykloje jį sutikdavome kaip savą. Tai buvo labai geras, kilnus žmogus. Žmonės nusimaudavo žiedus, nusisegdavo laikrodžius ir brukdavo jam į kišenes – kad nors šį tą išsaugotų geresniems laikams. Simanovičius pateisino mūsų pasitikėjimą ir po karo visiems išlikusiems gyviems grąžino jų daiktus. Kadangi išgyveno tik nedaugelis, tai jis nežinojo ką daryti su likusiais daiktais. Kol jis taip svarstė, apsukri mergina Esterkė Bekin atėjo su kagėbistu ir viską pasiėmė. Tikriausiai, jie ir pasidalino savo grobį. Visokių būdavo ir mūsiškių...

Pirmosios dienos barakuose. Niūrios mintys neapleidžia. Apsiniaukusi diena, lyja. Mes visi susigrūdę, alkani. Staiga įeina policininkas Majauskas: komendantas Drebniauskas įsakė mane su vaiku atvesti į komendantūrą.
Mes jį vadinome „juoduoju velniu“, ne tik todėl, kad net ir vasarą visada būdavo apsirengęs juodai, bet ir dėl ypač žiauraus elgesio ir nuožmios neapykantos žydams. Aš ėmiau maldauti Majausko, kad leistų palikti Adutę stovykloje. Ilgai nesutiko, pats bijojo „juodojo velnio". Laimė, jis buvo vienas iš mano dėkingų pacientų ir išklausė maldavimus.
Mane pamatęs, Drebniauskas užsipuolė kaip žvėris, pratrūko keiksmais. Putuodamas rėkė, jog aš „parodžiusi savo žydišką gobšumą“ ir pasisavinusi svetimus pinigus. Šalia stovėjo ta pati man pažįstama moteris, akušerė iš Šiaulėnų. Pačiomis pirmomis karo dienomis ji išvažiavo iš Šiaulėnų į kaimą ir, kai vokiečiai jau buvo Radviliškyje, nusprendė sugrįžti. Prieš vykdama į savo darbovietę, gimdymo namus Šiaulėnuose, ji nuskubėjo į vokiečių komendantūrą Radviliškyje ir pareiškė, kad aš pasisavinau 1000 rublių, duotų instrumentams pirkti. Jai net į galvą neatėjo, kad aš galėjau išsiųsti tuos pinigus, ir dėl viso pikto nusprendė apkaltinti žydę vagyste... Veltui aš teisinausi, kad pinigus tikrai grąžinau, išsiunčiau atgal. „Pribaikit žydelką! Ji dar meluoja, kad išsiuntė pinigus. Kur kvitas!?" Kvitas! Dieve mano, argi tuomet, kai mane varė iš namų džiūgaujant vietiniams niekšeliams, susirinkusiems pažiūrėti spektaklio, aš dar galėjau galvoti apie kažkokį kvitą?
Majauskas išvedė mane iš komendantūros. Man linko kojos, o Majauskas buvo baltas it drobė. Kad ir policininkas, jam, matyt, vis dėlto buvo nemalonu paleisti kulką į savo gydytoją. Bet ką jis galėjo padaryti? Ar jis būtų išdrįsęs nepaklusti įsakymui? Mes išėjome. Staiga man šovė į galvą mintis. Pašte turi būti kvito kopija! Pradėjau maldauti Majausko, kad užsuktume į paštą, kuris buvo netoliese. Jis apsidžiaugė, galėdamas šį prašymą įvykdyti. Pašto tarnautojai, irgi buvę pacientai, puolė naršyti kvitų knygeles ir rado šaknelę. Aš buvau išgelbėta! Stovykloje mane sutiko tarsi grįžusią iš ano pasaulio. Visi žinojo, ką reiškia Drebniausko iškvietimas. Aš tai irgi žinojau, todėl taip karštai ir prašiau, kad paliktų Adutę stovykloje. Drebniauskas nebūtų pasigailėjęs net mažo vaiko.
Liepos 12-ąją, šeštą valandą vakaro, kai jau visi grįžo iš darbų į stovyklą, pasirodė kelių karininkų bei policininkų lydimas komendantas ir įsakė vyriškos lyties asmenims nuo 12 iki 100 metų amžiaus išsirikiuoti kieme, moteris ir vaikus suvarė vidun. Girdėjome, kaip komendantas paklausė, kuo visi tie žmonės užsiėmė anksčiau. Girdėjome atsakymus: batsiuvys, siuvėjas, mokytojas, rabinas, krautuvininkas ir t.t. „Bet juk tai komunistai!" – sukliko komendantas. Visus išrikiavo keturiomis eilėmis. Seną paralyžiuotą Chaimo dėdę Tasmaną liepė užsikelti ant pečių, po to pasigirdo komanda: „Pirmyn!" Apsauga, kurios vėliau klausinėjome, sakė, kad vyrus išsiuntė į darbus kitoje stovykloje. Iškart įsiskverbė abejonė: kodėl jie paėmė seną paralyžiuotą žmogų? Visą naktį nemiegojome, kankino negeros mintys... Ryte sugrįžo policininkai ir liepė surinkti mūsų vyrų drabužius. Pajutome, kad kažkas negerai, tačiau nenorėjome tikėti. Stovykloje liko apie 500 žmonių: moterys, maži vaikai ir vienas vienintelis jaunas vyras, Leibas Segalis, Chaimo sesers Etelės vyras. Tą dieną jį užlaikė darbe ir grąžino į stovyklą, kai jau vyrų nebebuvo. Šis laimingas atsitiktinumas jį išgelbėjo, nors ir neilgam.
Kartu su mumis stovykloje buvo ir viena lietuvė, atėjusi čia pati, kadangi nenorėjo išsiskirti su savo vyru žydu. Po vyrų išvarymo ji nusprendė, kad stovykloje jai nebėra kas veikti. Mes visos palaikėme jos sprendimą ir net raginome palikti stovyklą ir pabandyti sužinoti, kas gi atsitiko mūsų vyrams. Ji išėjo ir daugiau mes jos nebematėme. Matyt, nieko gero ji mums negalėjo papasakoti. Užtat atsirado kitų moterų, kurios prislinkdavo prie tvoros, perduodavo „sveikinimus" nuo mūsų vyrų. Jos neva mačiusios juos, o tie prašę siųsti viską, ką tik galime. Mūsiškės tikėdavo jomis ir atiduodavo paskutiniuosius daiktus. Tik vėliau sužinojome, kad vyrus nuvedė iki artimiausio miškelio šalia žydų kapinių ir visus sušaudė. Kapinių sargas viską matė iš toli. Kokios niekingos ir godžios buvo tos lietuvės moterys, kurios perduodavo mums linkėjimus nuo mūsų vyrų! Kai kurie žmonės gali būti visiškai amoralūs, net naudojasi kitų nelaimėmis. Vienas vokiečių karininkas, su kuriuo man teko susidurti, irgi buvo toks pats. Bet apie tai vėliau.
Mes ir toliau ėjome į darbus, kentėme patyčias, gyvenome pusbadžiu, mus kankino mintys apie dingusius artimuosius.
Buvo dar viena stovykla Radviliškyje, vadinamosiose naujosiose kareivinėse, priemiestyje. Ten laikė rusų belaisvius. Kasdien kolonomis varydavo juos miesto gatvėmis, prieš save jie stumdavo karučius su lavonais ir mirštančiaisiais. Nuplyšę, purvini, alkani – jie jau buvo praradę žmogišką išvaizdą. Puldavo prie nuorūkų, obuolių nuograužų – ir gaudavo už tai lazdų arba net kulką. Einančius priekyje, versdavo nešti plakatą su užrašu: „Nenugalimoji Raudonoji Armija".
Kai karo belaisvių stovykloje kilo šiltinės epidemija, žiaurieji vokiečiai nusprendė sukeisti mus vietomis. Belaisvius perkėlė į mūsų stovyklą, o mus – ant jų užkrėstų nešvarių ir nedezinfekuotų gultų. Mums išėjo blogiau dar ir todėl, kad belaisvių stovykla buvo už miesto ir policininkai ten galėjo išdarinėti ką norėdami. Tą jie ir darė: visaip tyčiojosi, mušė, išsigalvodavo beprasmiškiausių darbų, gąsdindavo. Vieną naktį pakėlė visas ant kojų ir ėmė varyti iš patalpos suaugusias, o pasiimti vaikus uždraudė... Kilo baisus išsigandusių motinų klyksmas, kad jas nori atskirti nuo vaikų, tačiau niekas nepadėjo. Išvarė į gatvę ir liepė ravėti piktžoles iš grindinio o paskui, neva už blogą darbą, pastatė prie sienos ir pradėjo šaudyti. Jie šaudė virš galvų, ir juokėsi susiriesdami iš savo sąmojingo išradimo. Viena moteris, pavarde Margolis, pasiskundė vokiečių karininkui dėl policininkų elgesio. Atsilygindami policininkai ją pasodino, tikriau – pastatė nakčiai į rūsį, pusiau užtvindytą vandeniu. Nei atsisėsti, nei atsigulti. Paryčiui išgirdome jos beprotišką kvatojimą. Ją nušovė.
Vieną iš tokių naktų prie manęs priėjo girtas policininkas Martyšius ir pasigyrė nušovęs mano vyro Chaimo brolį Motelį. Girdėjau, kad po karo jis gavo 10 metų, dalį atsėdėjo, grįžo į Radviliškį ir puikiai gyvena.

Netoli mūsų stovyklos buvo dar vienas pastatas – vokiečių karininkų bendrabutis. Dalis mūsų stovyklos moterų, tarp jų ir aš, dirbome tame bendrabutyje, likusias varė juodiems darbams į miestą. Mes plovėme grindis, langus, apskalbdavome karininkus. Kartą vakare, kai po dienos darbo ilsėjomės, sėdėjome ant žolės šalia stovyklos, prie manęs priėjo vokiečių karininkas ir paklausė: „Kokia buvo Jūsų profesija?". Persmelkė žodis „buvo". „Daktarė, dantų gydytoja" – atsakiau aš. Jis sušuko kaip įgeltas: „Ką? Dantų gydytoja? Vadinasi, tai Jūs?" Ir papasakojo – gretimoje stovykloje matęs Chaimą. Kai išgirdusi šią naujieną apsiverkiau, jis ramindamas mane pasakė, kad Chaimas stovykloje dirba gydytoju ir neblogai gyvena. Karininkas dar papasakojo, jog Chaimas rodęs nuotrauką, kurioje aš nufotografuota su maža mergaite ant rankų. Prašomas jis apibūdino, kaip Chaimas atrodo, kaip apsirengęs. Viskas atitiko. Aš įsivaizdavau, kad Chaimas, įsiplieskus karui, puolė važiuoti namo, bet pateko į vokiečių nelaisvę nepasiekęs mūsų. Džiaugtis čia nebuvo dėl ko, tačiau ši, akimirksniu pasklidusi naujiena, kitas stovyklos moteris paveikė visiškai priešingai: jos pasijuto drąsiau, patikėjo, kad gydytojas Tokeris, visada visiems pagelbėdavęs, suras būdą kaip padėti ir dabar. Akivaizdu, kad jos užsimiršo, kur mes randamės. Kitais vakarais šis karininkas atnešdavo man po puodelį juodos kavos, pasakydavo kažką malonaus, kaip vėliau supratau, norėdamas užsitarnauti mano pasitikėjimą.
Kartą susirgo Adutė. Ji stipriai viduriavo, o aš neturėjau nei vaistų, nei ryžių viduriavimui sustabdyti. Karininkas, dėdamasis, kad kariškiams reikia taurelių, nuvedė mane namo ir leido pasiimti ryžių mergaitei. Jis rizikavo padėdamas man ir tai sužadino mano pasitikėjimą.
Užėjome į mūsų namus. Ten buvo linksma. Skambėjo garsi muzika, juokas. Mūsų tarnaitė Onutė siautė su vokiečiais. Ji buvo apsirengusi mano išeigine suknele. Mane pamačiusi labai nustebo, susigėdo ir spruko į kitą kambarį. Pasiėmėme taureles, ryžių ir išėjome. Gėlė širdį, iš akių ritosi ašaros. Ką mes priglaudėme savo namuose? Visai kas kita – Ancia. Iki ateinant vokiečiams, ji slapstėsi pas gimines kaime – bijojo, kad rusai išveš į Sibirą. Tačiau kai tik vokiečiai užėmė Radviliškį, ji sugrįžo ir, neradusi mūsų namie, pasakė, kad anksčiau čia dirbo ir paprašė leisti pasiimti daiktus. Tuo pretekstu ji sukimšo į maišą kokius tik galėjo vertingiausius daiktus, išvežė į kaimą ir saugojo iki mūsų susitikimo.
Praėjus kelioms dienoms po šio incidento, tas pats vokiečių karininkas pasišaukė mane ir pasakė važiuojąs į stovyklą, kurioje esąs Chaimas, ir galįs perduoti jam sveikinimus ir ką nors nuo manęs – kaip įrodymą, kad aš dar gyva. Pasakė, kad geriausiai tiksiąs vestuvinis žiedas, nes jo vidiniame paviršiuje išgraviruotas Chaimo vardas, o man žadėjo atvežti Chaimo žiedą su išgraviruotu mano vardu. Vokiečiai atėmė iš mūsų viską, tačiau dėl nesuprantamų sentimentų paliko vestuvinius žiedus. Vėliau tuos žiedus atėmė vlasovininkai. Vidinis balsas man pakuždėjo, kad nesutikčiau. Kokia tokio apsikeitimo žiedais prasmė? Nešioti mes jų negalėtume, laikyti neturėtume kur ir, žinoma, prarastume. Vietoj žiedų pasiūliau apsikeisti parašais.
Daugiau to karininko nebemačiau. Matyt, jį perkėlė į kitą dalinį. Kaip vėliau paaiškėjo, Chaimas išvis nebuvo nei gretimoje, nei kokioje nors kitoje stovykloje, o tarnavo Raudonojoje Armijoje. Karininkas įsigeidė mano žiedo ir nusprendė išvilioti. Jis tikriausiai ne kartą lankėsi mūsų namuose, matė nuotraukas. Ta pati Onutė, kuri linksminosi su vokiečiais, turbūt jam ir papasakojo, kaip rengėsi Chaimas, apibūdino jo išvaizdą, tasai ir sugalvojo savo gudrų planą, papasakojo, neva, matęs mano vyrą stovykloje.
Šioje stovykloje praleidome tris mėnesius. Neįprastas darbas pakirto jėgas, drabužiai sudrisko – iš namų išėjau, lengva vasarine suknele ir tą vienintelę teturėjau. Gyvenome visą laiką bijodami „siurprizų“, ypač naktinių.
Rudenį, prasidėjus lietums ir užėjus šalčiams, vokiečiai nusprendė stovyklą likviduoti. Mes galvojome, kad likviduos tik mūsų stovyklą, nes pastatas, kuriame mus laikė, po bombardavimo buvo be langų ir stogo, tačiau paaiškėjo, kad likviduojamos visos stovyklos aplinkiniuose miesteliuose ir kaimuose. Buvo nuspręsta suvaryti visus į vieną vietą – į Žagarę prie Lietuvos ir Latvijos sienos. Tuo tikslu sugaudė atvažiavusius į turgų su vežimais valstiečius ir mus visus susodino į jų vežimus. Dauguma moterų džiaugėsi, kad nusikratysime sargybinių policininkų. Sklido gandai, kad Žagarėje gyvensime ne stovykloje, o tarp vietinių gyventojų, jų namuose. Bus saugiau ir sočiau. O aš nesidžiaugiau. Slėgė kažkokia bloga nuojauta, šios kelionės baimė. Nusprendžiau, kad ir kas beatsitiktų, bandysiu išvengti Žagarės.
Mūsų šeimą, visus devynis žmones, susodino į vieną vežimą. Tai Chaimo sesuo Etelė su vyru Leibu ir sūnum Micheliu, Chaimo brolio Motelio žmona Rachilė su vaikais Mule ir Ezreliu, Rachilės motina Zylia Losos ir mudvi su Adute. Pakeliui prie mūsų vežimo prisigretino kažkoks vaikinas ant dviračio ir, matyt, norėdamas pailsėti įsikibo į vežimo kraštą. Staiga mūsų vežėjas pasisuko į jį ir tarė: „Žiūrėk, kaip dabar keliauja daktaro Tokerio žmona". Jo balse pasigirdo užuojauta. Kai dviratininkas nuvažiavo toliau, aš paklausiau jo, iš kur jis mane pažįsta. Pasirodo, tai buvo Tarbūnas, kuriam Chaimas išgelbėjo gyvybę. Prisiminiau: tai buvo sunkus atvejis – peritonitas dėl sprogusio apendikso. Radviliškyje nebuvo ligoninės, o nuvežti Tarbūną į Šiaulius buvo neįmanoma – negalima buvo jo judinti. Chaimas ėmėsi atsakomybės ir jį išslaugė. Daug tada buvo apie tai kalbama. Ne kartą aš lydėjau Chaimą pas Tarbūną ir padėjau jį pertvarstyti.
Ėmiau įkalbinėti Tarbūną paleisti mus, neprivažiavus Šiaulių. Girdėjome, kad Šiauliuose įrengtas getas, į kurį perkeliami miesto žydai. Ten, neva, esąs judenratas ir žydų policija. Pasakojo, kad apgyvendinama šeimomis ir leidžiama pasiimti daiktų ir netgi šį tą iš baldų. Getas man atrodė daug patrauklesnis nei Žagarė ir labai norėjau ten pakliūti. Galvoje susiklostė planas: Šiauliuose užeisime pas ką nors iš pažįstamų ir, kai juos perkelinės, prisidėsime prie jų. Tačiau mes nežinojome, kad gete apgyvendindavo tik tuos, kurie buvo priregistruoti Šiauliuose. Lietuvių komisija užeidavo į namus, paimdavo pasus, patikrindavo ar yra registracija ir vietoj pasų išduodavo mėlynąsias korteles. Negavusius mėlynųjų kortelių siųsdavo į sinagogą ir vėliau visus sušaudė. Jeigu pagal mūsų planą būtume apsilankę pas pažįstamus, mus, kaip ir daugelį kitų, būtų ištikusi tokia pat lemtis
Tarbūno neprireikė labai daug įkalbinėti. Jis pamažu atsiliko nuo vilkstinės, laimė, ją nelabai saugojo: žmonės į Žagarę važiavo noriai, be to, ir bėgti nelabai buvo kur. Likus keliems kilometrams iki miesto, Tarbūnas mus paleido.
Tikrai liūdnai atrodė mūsų būrelis. Senelė, trys jaunos moterys, vienas vyras ir keturi maži vaikai. Visi apsirengę skarmalais, išsekę, su nešuliais ant pečių. Pasukome miesto link, ketindami įgyvendinti savąjį planą. Staiga kaip iš po žemių išdygo prieš mus senas žydas ilga balta barzda ir su stora lazda rankose, be „žvaigždžių" ant drabužių. „Kas jūs, vaikai, iš kur ir kur einate?"
Mes papasakojome. Išklausęs jis stuktelėjo lazda į žemę ir tarė: „Ne, neieškokite pažįstamų, o darykite kaip aš pasakysiu". Jis paaiškino, kad Šiauliuose yra du getai. Vienas, vadinamas „Kaukazu", šalia žydų kapinių. Jis jau yra apgyvendintas ir uždarytas. Antrasis getas – „Trakai" – prie raudonojo kalėjimo. Tenai dar apgyvendina žydus. Pasislėpkite prie kalėjimo ir, kai pamatysite grupę, einančią į getą, prisijunkite po vieną vis prie kitos šeimos ir taip pateksite į getą.
Padarėme taip, kaip jis patarė, išvengėme sinagogos ir likome gyvi. Kas buvo tas senolis, ką jis darė taip toli už miesto be žvaigždžių, niekada nesužinojome. Kad ir kiek ieškojome gete, kad ir kiek klausinėjome – viskas veltui. Mūsų senelė Cilia Losos buvo įsitikinusi, kad tai buvo angelas, atsiųstas mums iš dangaus.

Tik patekę į getą supratome, kokioje baisioje padėtyje atsidūrėme. Tapome nelegaliais gyventojais: neturėjome mėlynųjų pažymėjimų, o be jų negalėjome gauti duonos. Mums, kaip ir kitiems nelegalams, į pagalbą atėjo vietinis judenratas.
Šiaulių miesto taryboje karaliavo toks Stankus, žydų reikalų įgaliotinis, girtuoklis ir niekšas. Sužinojęs, kad gete yra nelegalų, jis tuoj pat davė nurodymą pervežti juos visus į sinagogą. Daug pastangų prireikė judenratui ir daug pinigų kainavo papirkti Stankų, palenkti jį, kad išduotų dar kažkiek mėlynųjų kortelių. Šiaulių žydai verti pagarbos – jie nepagailėjo nieko, kad išgelbėtų mus visus. Žinoma, jų ir situacija buvo kitokia, nei mūsų. Jiems buvo pranešta iš anksto, kad per tam tikrą laiką turi išsikraustyti į getą, išlaisvinti butus. Jie suspėjo šį tą paslėpti, šį bei tą palikti patikimiems lietuviams, pasiėmė su savimi drabužių, įvairių vertingesnių daiktų, kuriuos vėliau galėjo išsikeisti į maistą. Stankui surinko pinigų, įteikė brangenybių, elektros prietaisų. Šiauliečiai padėjo mums ir drabužiais, davė šiokių tokių baldų.
Abu getai – ir „Kaukazas", ir „Trakai" – buvo rajonuose, kur anksčiau gyveno varguomenė: mažos medinės lūšnelės be jokių patogumų. Mus apgyvendino viename iš tokių varganų namelių su žemomis lubomis ir mažyčiais langeliais Žilvičių gatvėje Nr. 11. Namelis buvo dviejų galų. Kiekviename mažytis kambarėlis ir dar mažesnė virtuvė. Krosnies nebuvo, tik viryklė. Čia ir prisiglaudė mūsų devynių žmonių šeima. Vėliau, kai Chaimo pusseserei Esterai Iserlis pavyko pabėgti iš Telšių, patekti į getą ir ji pagimdė vaikelį, mūsų tapo vienuolika. O dar vėliau, likvidavus „Kaukazo" getą, mūsų namelyje apgyvendino dar vieną moterį su vaiku, tad jau buvome visi trylika. Kitame namelio gale spaudėsi tikrieji šiauliečiai ir, žinoma, atrodė kur kas geriau. Jie net pasiskundė savo kaimynams, kaip mums vėliau papasakojo, kad jų namuose apgyvendino kažkokius nuskurėlius, kurie, žiūrėk, ims ir apvogs. Vėliau, kai susipažinome artimiau, tapome draugais.
Namelyje knibždėte knibždėjo blakių, blusų, tarakonai ir pelės šmirinėjo be jokios baimės. Jos graužė ne tik tai, kas valgoma, bet ir drabužius, patalynę. Nakčiai duoną parišdavome palubėje maišeliuose, laimei, lubos buvo žemos, lengvai pasiekiamos ranka, ausis kuo nors užsikimšdavome, kad į jas neprilįstų tarakonų.
1941 m. žiema buvo ypač šalta. Kūrenti neturėjome kuo. Išardėme tvorą, kūrenome viską, kas tik dega. Badavome. Sklido gandai, kad kiekvieną, kurį dienos metu pastebės gete, t.y. ne darbuose, sušaudys. Visi veržėsi dirbti, tačiau gauti darbo buvo nelengva, kadangi užsakymas darbininkų poreikiui turėdavo ateiti iš išorės. Darbas mieste traukė dar ir todėl, kad buvo vilties gauti ko nors valgomo. Buvo lietuvių, kurie prislinkdavo prie žydų darbo vietos, kad padarytų mainus – iškeistų maisto produktus į kokius nors daiktus. Jeigu neturėdavo ką iškeisti, drąsesnieji nusiimdavo žvaigždes, ir patyliukais pasitraukę nuo sargybinių užeidavo į netoliese esančius namus prašyti išmaldos, žydų kalba tas vadinosi eiti „šnorinti“.
Pirmasis iš mūsų šeimos darbą gavo Leibas (Zokniuose, šeši kilometrai nuo geto, sugedo elevatorius ir buvo pareikalauta darbininkų žydų nešioti grūdų maišams į viršutinius aukštus. Vakare, darbams baigiantis, Leibas prisiberdavo į batus grūdų, kartais net žirnių, ir taip eidavo atgal tuos šešis kilometrus. Namuose grūdus iš batų iškratydavo. Pridėdavome peršalusių bulvių ir virdavome pietus visai šeimai. Laimei, prie vartų, kur tikrindavo grįžtančiuosius iš darbo, nusiauti neliepdavo ...
Grįždami į getą visi stengėsi prigriebti kokią besimėtančią lentą, pliauską ar dar ką nors, kad vakare pasikurtų ugnį. Prie vartų stovėjo sargybiniai lietuviai ir priekabiai tikrino. Kaip tik negudravo žmonės, kad išvengtų kratos, apgautų sargybą, kokių tik suktybių nesusigalvodavo, kad galėtų įsinešti tą menką, ką pasisekdavo gauti mieste. Vargas tam, pas kurį ką nors rasdavo. Eidamas pro vartus kiekvienas ką nors nešantis rizikuodavo gyvybe. O gete laukė alkani vaikai. Kartą gebitskomisaras mieste sustabdė varomą iš darbo koloną ir pats asmeniškai kratė. Pas vieną vyrą, pavarde Mazoveckis, jis aptiko pakelį cigarečių ir šiek tiek maisto. Nedelsdamas įsakė įkišti jį į savo mašinos bagažinę ir nuvežė į kalėjimą. Mazoveckis buvo didelio ūgio. Begrūsdami į bagažinę jam kažką sulaužė. Keletą mėnesių Mazoveckis pragulėjo kalėjime, o kai jau galėjo atsikelti, tada... pastatė kartuves ir, kad kitiems būtų pamoka, suvarė žmones žiūrėti egzekucijos. Tas baisus reginys visam laikui išliko mano atmintyje. Niekas nenorėjo patikėti, kad jį iš tikrųjų pakars. Juk būdavo ir taip, kad panašius spektaklius surengdavo žmonėms pagąsdinti. Deja, tą kartą tikėjomės veltui. Kai užmovė kilpą ant kaklo, Mazoveckis paprašė paskutiniojo žodžio – nedavė, norėjo atsisveikinti su motina – neleido. Veltui jo sena motina puolė budeliams į kojas, prašydama pakarti ją vietoj sūnaus. Niekas nepadėjo. Egzekucija įvyko.
Vargšas Dobkinas įkliuvo su žirniais. Šį kartą nuosprendis buvo dar baisesnis. Pareikalavo penkiasdešimties galvų judenrato nuožiūra. Visą naktį judenrato patalpoje degė šviesa: ką daryti, kaip nuspręsti, kas turi mirti, o kam gyventi? Visą naktį niekas gete nemiegojo, tik svarstė: kam lemta būti auka?
Ryte visas judenratas – Kacas, Kartūnas, Leibovičius nuėjo pas gebitskomisarą. Jie nenunešė jokio sąrašo, nusprendė pasiaukoti patys. Gebitskomisarą Gevekę tai taip nustebino, kad jis juos paleido. Prie geto vartų visi nerimaudami laukė jų sugrįžtant. Kieno likimas nuspręstas? Tačiau, kai įėję pro vartus, jie puolė vienas kitam į glėbį, visi suprato, kad jie „suminkštino“ net akmeninę Gevekės širdį. Deja, taip atsitiko tik vieną kartą.
Aš vis dar neturėjau darbo, negalėjau išeiti į miestą. Kartą staiga atsivėrė mūsų namelio durys ir ant slenksčio pamačiau inžinierių Gergelį, tą patį, su kuriuo aš, kaip Matmlado inspektorė, važinėjausi po rajoną steigdama vaikų gydymo įstaigas. Nežinia, kaip jis sugebėjo pakliūti į getą – lietuviams tai buvo griežtai draudžiama. Stovi ant slenksčio, tyli, o akyse ašaros: „Štai kur Jūs!".
Jis nuėjo pas apskrities gydytoją Jasaitį, davė jam kilogramą tabako (tai buvo didelis kyšis) ir tasai sutiko įtaisyti mane į darbą mieste. Drauge aš gavau vienkartinį leidimą išeiti į miestą ir aplankyti Jasaitį. Jasaitis buvo senas mūsų pažįstamas. Ne kartą apskrities reikalais jis lankėsi Radviliškyje ir pas mus pietavo. Kai užėjau pas jį, Jasaitis nepadavė man rankos, bet pasiūle 100 vokiškų markių. Ašaros pabiro man iš akių – pirmoji išmalda mano gyvenime. Nepaėmiau. Jis pasiuntė mane su rašteliu pas miesto poliklinikos direktorių Žilinską, kuris taip pat ne kartą lankėsi mūsų namuose. Pasitiko mane tokiais žodžiais: „Šiaip jau – žydai mums nereikalingi, tačiau vardan mūsų senos pažinties suteiksiu jums galimybę po keletą valandų pailsėti nuo gyvenimo gete". Įtaisė sanitare dantų kabinete. Man sekėsi. To kabineto dantų gydytojai irgi buvo geri pažįstami: Dedonienė, Juraitė, Popickaitė, Zekinienė elgėsi su manimi labai gerai. Neleido plauti grindų ir dirbti kitų nešvarių darbų. Beje, antroji sanitarė Stasė tam neprieštaravo. Mano pareiga buvo tvarkyti ligos istorijos bylas, pildyti įvairias korteles. Mane dažnai kviesdavosi prie stomatologo kėdės, tarėsi su manimi kaip su gydytoja, matyt, norėdamos mane padrąsinti, dažnai pamaitindavo. Geltonąsias žvaigždes dengė mano chalatas. Tai buvo draudžiama, bet niekas manęs neišdavė.
Viskas klojosi gerai, tačiau iškilo problema. Greta buvo dar vienas kabinetas, kur gydytojai vokiečiai priimdavo vokiečių karininkus. Ir štai kritau aš į akį vienam iš jų ir nusprendė jis man pasimeilinti. Mėgino kviestis į kiną, į teatrą ir įsižeidė, kai atsisakydavau. Kartą jis įdėmiai pažvelgė į mane ir paklausė: „Galbūt Jūs žydė?" Matyt, mano veidas staiga pasikeitė, ir jis suprato, kad taip ir yra. Tikėjausi paties blogiausio. Darbo aš, žinoma, neteksiu, mane nubaus, kad slėpiau po chalatu žvaigždes. Tačiau viskas baigėsi kitaip. Jis manęs neišdavė. Atvirkščiai. Ištarė savo vardą – Martinas Kreganas – ir pasisakė esąs rašytojas, nepritariąs žydų persekiojimui. Nuo to laiko jis vis užeidavo į polikliniką per pertraukas, kai nieko nebūdavo, ir atnešdavo ko nors pavalgyti. O kai sužinojo, kad gete turiu mergaitę, atnešė porą saldainių – tai pranoko geto vaikų svajones. „Saldainis su popieriuku" – taip tai vadinosi. Buvo Adutės gimimo diena – 1943 m. rugpjūčio 24-oji. Susodinau mūsų vaikus aplink stalą, padalinau du saldainius į keturias dalis – atšventėme...
Pati švelniausia mūsų šeimoje buvo Etelė. Jai teko sunkiausias darbas – krauti akmens anglį geležinkelio stotyje. Vakarais ji grįždavo visa aptekusi anglies dulkėmis, o lietingomis dienomis – permirkusi iki paskutinio siūlo. Per naktį mūsų šaltame bute drabužiai neišdžiūdavo, o pakeisti nebuvo kuo, tad tekdavo vėl vilktis drėgnus...

Kolonas iš geto išvarydavo šeštą valandą ryto. Aš keldavausi penktą, Adutė irgi tuojau pat pakeldavo galvutę. Ji sekiodavo kiekvieną mano judesį ir imdavo klausinėti. „Mamytenka (taip mane vadino, nes pirmaisiais metais kalbėjo lietuviškai), kai apsivilksi suknelę, tu prie manęs prieisi?" – „Žinoma". O po poros minučių drebančiu balseliu: „O kai apsivilksi paltą?" – „Na žinoma". „O kai skarelę?", o kai... o kai... Ji neverkė, tik viską išduodamos drebėjo lūpytės o man plyšo širdis. Ar susitiksime vakare? Ir taip kiekvieną rytą.
Kaip lengvai ir paprastai šiandien vaikai išsiskiria su tėvais, nei vienų, nei kitų nekankina baisios mintys. O kaip sunku išsiskirti būdavo mudviems...
Kaip sakiau, kolonos išeidavo šeštą. Poliklinika, mano darbo vieta, atsidarydavo tik devintą. Be manęs, čia dirbo dar vienas žydas, buvęs tos poliklinikos direktorius daktaras Pikas, – taip pat pagalbiniu darbuotoju. Sargas, dirbęs juo ir Pikui direktoriaujant, neįsileisdavo mūsų vidun iki devintos valandos ir tekdavo šalti laiptinėje.
Šeštą valandą vakaro mus varydavo atgal į getą. Adutė išbėgdavo manęs pasitikti. Rodydavo savo suknytę – neištepė. Ji išvis buvo didelė švaruolė, labai tvarkinga. Skaityti dar nemokėjo, o eilėraštukus jau kūrė.
O po valandos kitos aš vėl išeidavau į darbą, šįkart pačiame gete. Priimdavau ligonius mūsų improvizuotoje ambulatorijoje. „Namo" grįždavau devintą ar dešimtą valandą. Geto gatvelės negrįstos, neapšviestos, rudenį purvo iki kelių, tačiau eiti nebaisu, banditų nėra. O namie visi jau miega, tamsu, aš nedegu šviesos, kad nepažadinčiau. Patyliukais slenku prie savo guolio, po kojomis traška užminti tarakonai. Ryte šeštą valandą jau reikia būti prie vartų... Taip mes gyvenome visus tuos metus iki 1943-ųjų pabaigos. Nuolat smelkė baimė dėl rytdienos, rūpestis gauti kokio nors maisto, o gavus – kaip įnešti į getą. Be to, gandai. Tie baisūs gandai nuodijo ir taip nelengvą mūsų gyvenimą.
Gete vis vykdavo vadinamosios akcijos – atrinkdavo žmones ir kažkur išveždavo. Niekas nežinodavo, ką, kur ir kam, tačiau įtarė negera, kankino spėlionės. Čia pasklisdavo gandas, kad veš jaunus žmones ir judenratas naktimis taisydavo sąrašus, pridėdavo metų, o čia jau gandas, kad veš senus, ir vėl keičia metus, stengiasi visus pajauninti. O sykį paskelbė, kad gete per daug žmonių ir komendantas nusprendęs pagerinti gyvenimą, ir pagyvenusius, senus žmones apgyvendinti atskirai buvusiuose poilsio namuose netoli miesto. Į širdį įsigraužė abejonė, tačiau kai senukų paimti atvažiavo naujutėlaičiai autobusai su minkštomis pasostėmis, žmonės patikėjo ir atsisveikindami su artimaisiais atidavė jiems ką tik turėjo geresnio. „Poilsio namai" pasirodė besanti duobė, kurioje juos sušaudė, o naujučiai autobusai – tik akių dūmimas.
Getas pamažu nyko. Žmonių darėsi vis mažiau ir abu getus sujungė. „Kaukazo" getą uždarė, o likusius jo žmones perkėlė pas mus. Štai tada mūsų namelyje ir apgyvendino dar vieną moterį su vaiku... Buvo ruošiamasi galutinei likvidacijai.
1942 m. pabaigoje geto komendantas pareikalavo, kad mes, du dantų gydytojai – Verbalinskis ir aš, bei trys dantų technikai pamokytume kelis paauglius iš lietuvių vakarinės mokyklos dantų protezavimo. Buvo aiškus ir tikslas, ir tai, kas mūsų po to laukia.
Vienas iš tų paauglių man papasakojo, jog per tikybos pamoką kunigas Vincas Byla smerkė vokiečius, kam tie žudo žmones be jokios atodairos, netgi vaikus ir moteris, vien už tai, kad jie žydai. „Neteisinga tai. Yra ir tarp žydų nemažai sąžiningų, kilnių žmonių" – pasakė jis ir kaip pavyzdį nurodė gydytoją Tokerį, kuris pasišventęs gydė ligonius, neėmė pinigų iš neturtingųjų, atvirkščiai, duodavo jų vaistams. Nusistebėjau drąsa to nepažįstamo žmogaus, nepabūgusio atvirai pasakyti savo nuomonę. Įsiminiau ir jo pavardę.
Aš jau minėjau apie įvairius gandus, kurie visą laiką sklandė gete. Kartais pagrįsti, o kartais ne. Ir štai žmonės pradėjo kalbėti, kad Kauno geto ligoninę sudegino su visais ligoniais ir personalu, kai joje atsirado užkrečiamų ligonių. Šiaulių gete ligoninės nebuvo. Iš pradžių ligonius priimdavo miesto ligoninė. Estera Iserlis, Chaimo pusseserė, ten net kūdikį pagimdė. Vėliau priimdavo, bet negydė. Gete staiga įsisiautėjo difterito epidemija. Pirmasis iš mūsų vaikų susirgo Ezrelis, Rachilės sūnus. Jį priėmė į miesto ligoninės infekcinį skyrių, tačiau skyriaus vedėjas daktaras Domarkas uždraudė jam suleisti serumo – ir vaikas mirė. Vėliau apskritai nebepriimdavo ligonių iš geto ir buvo paskelbta, kad žydams draudžiama sirgti užkrečiamomis ligomis. Praėjus vos dienai po šio įsakymo, difteritu susirgo Adutė. Deja, diagnozė pavėluota ir jos būklė buvo labai sunki. Atsirado ir daugiau sergančių difteritu ir šiltine, kuria užsikrėtė geto moterys, skalbusios ta liga sergančiųjų patalynę vokiečių ligoninėse. Ką daryti? Juk buvo draudžiama sirgti infekcinėmis ligomis ir namie laikyti tokius ligonius buvo neįmanoma. Pirmiausia visus nukirpome. Naktį išnešdavome patalynę į gatvę iššaldyti. Gerai, kad spaudė stiprus speigas. Apskrities gydytojas stebėjosi, jog gyvenant gete tokioje ankštumoje nebuvo epidemijų ir niekas nemirė. Nesant kitos išeities, įrengėme slaptą ligoninę mažame kapinių namelyje, kuriame apiplaudavo mirusiuosius. Mintyse vis šmėkščiojo sudegintos Kauno geto ligoninės vaizdai, tačiau, nepaisant visko, atsirado gydytojų ir medicinos seselių, kurie rizikuodami gyvybe ėmėsi gydyti šiuos ligonius. Žinoma, ir artimieji prižiūrėdavo sergančiuosius.
Širdis plyšo iš skausmo, kai, ieškodama pagalbos, nakčia su Adute ant rankų slinkau į taip vadinamąją ligoninę. Iškart suleidome serumo, kurį buvau įsidėjusi į kuprinę ruošdamasi deportacijai į Sibirą. Tačiau serumo, kurį atsinešiau, nepakako. Vienintelė galimybė gauti dar serumo buvo per daktarą Goldbergą, turėjusį ryšių su savo buvusiais bendradarbiais, tačiau tam reikėjo laiko, mažiausiai paros. Tiek laukti negalėjome. Mano bičiulis Iserlis irgi turėjo kiek serumo (galbūt ir jis nujautė, kad ir jo mergaitė gali susirgti) ir atnešė man, nors jo dukrelė irgi buvo pavojuje. "O ką darysime jeigu ji susirgs anksčiau, nei daktaras Goldbergas gaus šių vaistų ir aš galėsiu grąžinti? „Juk Adutė jau dabar serga," – pasakė jis. Man pasisekė, jau kitą dieną aš gavau serumo ir grąžinau jį Iserliui, tačiau sumokėjau labai brangiai. Teko atiduoti vaikišką vežimėlį, kurį buvau išsaugojusi ir už kurį man žadėjo visą maišą bulvių. Lietuviams iš miesto kartais pavykdavo susitarti su sargybiniais prie vartų ir tie padėdavo apsikeisti. Adutė buvo išgelbėta.
Buvo 1943 m. pabaiga... Po to, kai vokiečiai patyrė triuškinantį pralaimėjimą prie Stalingrado, jie paskelbė trijų dienų gedulą. Vokiečiai buvo įsiutę, o mums darėsi vis neramiau. Hitleris per radiją rėkė, kad žydai užmirš juoktis, ir jis buvo teisus. Prapuolė gyvenimo džiaugsmas. Supratome esą pasmerkti, tačiau net nenumanėme, kas mūsų laukia. Atsitiko blogiausia.
1943 m. lapkričio 5 d., kai visus suaugusius išvarė į darbus, ir gete pasiliko tik seniai, vaikai ir dėl įvairių priežasčių neišėję į darbus keletas suaugusiųjų, tarp jų Rachilė, Etelė, Estera ir aš, į getą įvažiavo didžiuliai dengti sunkvežimiai, o iš jų pasipylė iki dantų ginkluoti vlasovininkai, vadovaujami gestapo. Pasigirdo dūžtančio stiklo skambesys, keiksmai, riksmas ir vaikų verkimas. Griebė senius, griebė pusnuogius vaikus ir mėtė į sunkvežimius. Apduję nuo baimės ėmėme blaškytis, ieškoti, kaip paslėpti vaikus. Etelė ir Estera su vaikais pasislėpė mūsų namelio palėpėje. Aš ir Rachilė su vaikais užlipome į daržinės pastogę. Gulėjome užgniaužę kvapą, įsiklausydami į kiekvieną garsą.
Mus surado. Staiga pamatėme pykčio iškreiptą veidą, grėsmingai atstatytą šautuvą ir išgirdome rusiškus žodžius: „Деньги давай!“ („Duok pinigus!“)
Viską, ką turėjome, nešiodavomės su savimi, nes niekad nebuvome tikri, kad grįšime iš darbo „namo". Nedelsdama atidaviau pinigus, kurie buvo pririšti prie kojinių. „Prašau jūsų, palikite mus čia," – maldavau. Pinigus jis paėmė, tačiau, paspirdamas šautuvo buože, nuvarė mus iš pastogės žemyn. Pakeliui prie sunkvežimio, kur mus vedė, jį kažkas pašaukė. Pasinaudojusi proga užbėgau į ambulatoriją ir paslėpiau Adutę po sofa. Daugelis moterų manė, kad ambulatorija saugi vieta ir ten prisigrūdo pilnas kambarys. Vlasovininkai netruko pasirodyti. Įsakė atiduoti jiems paskutines brangenybes – vestuvinius žiedus, kurių vokiečiai nebuvo atėmę. Atėmė ir išvarė iš ambulatorijos. Adutė neišsidavė, liko po sofa.
Suvarė į vieną vietą, kurią apsupo girti banditai. Mums regint daužė langus ir traukė laukan verkiančius, persigandusius vaikus, mušė senius ir visus mėtė į sunkvežimius. Buvau nei gyva, nei mirusi iš baimės, kad suras Adutę. Iki šiol priekaištauju sau, kad neturėjau migdomųjų, kuriuos būčiau galėjus jai duoti. Taip išstovėjome lauke iki antros valandos. Kai paskutinis sunkvežimis išvažiavo iš geto, mus paleido. Be nuovokos lėkiau į ambulatoriją. Pakeliui mane pamatė viena moteris ir pasakė mačiusi, kaip vlasovininkas tempęs Adutę, o ji vis kartojusi: „Vokieti, paleisk mane, juk mano mamytė už mane sumokėjo“.
Adutė išgulėjo po lova iki vėlyvos popietės. Kai pasidarė tylu, ji, matyt, labai panoro ant puoduko, tad išlindo ir patraukė namo. Getas ištuštėjo. Ji ramiai praėjo dvi gatveles, užsuko į namus, nusivilko paltuką ir susirado puoduką. Tuo momentu įbėgo vlasovininkas, daręs paskutinį patikrinimą, ir pagavo ją. Ji neverkė, tik kartojo: „Vokieti, juk mamytė už mane sumokėjo, paleisk mane".
Namie suradau jos numestą paltuką ir tuščią puoduką. Nesuspėjo... Praėjo tiek metų, o aš iki šiol negaliu atsikratyti šių atsiminimų. Prisimenu dieną ir sapnuoju naktį. Tai toks skausmas, kurio neatbukina laikas. Kankina mintis, kad aš gyva, o jos nesugebėjau išgelbėti.
Kas gali apsakyti tą skausmą, riksmus motinų, kurios grįžusios vakare iš darbo neberado savo vaikų. Rabino žmona, gyvenusi greta mūsų, verkdama nesavu balsu klykė – „Dievo nėra!"
Nebenorėjau gyventi. Priėjau prie sargybinio ir paprašiau mane nušauti. Jis nusisuko. Nuėjau į ambulatoriją, prisirijau kokių tik radau tablečių – numirti neleido. Išgelbėjo.
Ir vėl gandai. Apie kažkokią šviesiaplaukę mergaitę išgelbėtą iš sunkvežimio. O juk Adutė buvo blondinė – gal tai ji? Ji visai nepanaši į žydukę. Užėję į getą vokiečiai ją matydami sakydavo: „O, ein Goldkopf", Auksinė galvelė. Ji bėgdavo prie manęs: „Mamyte, paslėpk mane". Ji nesuprato jų kalbos, bet žinojo, kad jie kalba apie ją.

Įsiskverbė viltis, ir aš nusprendžiau bėgti iš geto. Vieną šaltą gruodžio naktį atsidūriau už geto – be pinigų ir be dokumentų. Nusiplėšiau žvaigždes ir patraukiau apsnigtomis tuščiomis gatvėmis. O kurlink eiti? Pažįstamų daug, tačiau visiškai praradau pasitikėjimą jais. Vakarykščiai draugai galėjo pasirodyti priešai besą. Pagalvojusi nusprendžiau, kad tik kunigas, apie kurį pasakojo vakarinės mokyklos paauglys, vertas pasitikėjimo. Gal nepadės, tačiau ir neišduos. Pas jį! Kunigas gyveno klebonijoje, jo pavardė Byla. Baisu eiti į kleboniją – šalia buvo vokiečių komendantūra. Sargybiniai galėjo įtarti ir sulaikyti moterį, slampinėjančią šeštą valandą ryto. Rizikinga. Tačiau kitos išeities nebuvo. Neįkliuvau.
Kunigo šeimininkė atidarė duris ir, man paklausus, ar galiu pamatyti kunigą, patarė ateiti vėliau, kai kunigas atsikels, pasimels ir papusryčiaus – apie devintą valandą. Pasakiau atėjusi iš toli ir paprašiau leisti palaukti čia pat. Leido. Atsisėdau koridoriaus kamputyje, mėginau sušilti. Po poros valandų atsivėrė durys ir apimta siaubo pamačiau žmones vokiečių uniformomis. Pasirodė, kad didžioji klebonijos dalis užimta vokiečių. Jie užsiėmę lakstė pirmyn-atgal, nekreipdami dėmesio į varganai apsirengusią moterį kamputyje.
Pagaliau mane pakvietė pas kunigą. Įėjau į didelį pailgą kambarį ir sustojau prie durų. Iškart pastebėjau prie pat slenksčio stovintį mažą staliuką ir telefoną ant jo. Kitame kambario gale už rašomojo stalo stovėjo kunigas. Aukštas, liesas, su juoda sutana. Pakėlė į mane akis, laukė, ką pasakysiu.
Nebuvo jėgų, trūko žodžių. Galų gale išspaudžiau: „Aš daktaro Tokerio žmona". Kunigas tylėdamas žvelgė į mane, paskui prakalbo: „Žinau, kas atsitiko gete. Mes, kunigai, siūlėme vokiečiams, kad paimsime vaikus, apkrikštysime ir rūpinsimės jais, tačiau mums neleido. Girdėjau, kad kaimelyje prie Kužių yra mergaitė, išgelbėta iš sunkvežimių". Širdis ėmė smarkiai plakti. Nejaugi manoji?
Staiga nuo rašomojo stalo jis spėriu žingsniu patraukė link durų. Prie staliuko? Prie telefono? – akimirką mane nutvilkė mintis, kad nori iškviesti policiją. Jis atidarė duris ir pašaukė: „Marija!" Vėliau sužinojau, kad Marija buvo jo sesuo ir šeimininkė. Kunigas pasakė: „Ši moteris – daktaro Tokerio žmona. Nusivesk ją į savo kambarį, uždaryk langines ir duok pavalgyti".
Kaimelyje prie Kužių iš tikrųjų buvo išgelbėta mergaitė, deja, ne maniškė, o inžinieriaus Krono dukrelė, kurią gydytojas Peisachovičius paskutinę akimirką spėjo ištraukti iš sunkvežimio.
Visą savaitę išbuvau uždaryta klebonijoje. Užeidavo Marija, atnešdavo pavalgyti ir, kad prasiblaškyčiau – suadyti visą maišelį skylėtų kojinių. Kunigas nebuvo užėjęs nė karto. Kaip vėliau sužinojau, jis tą pačią dieną išvyko ieškoti man saugios vietos, nes klebonijoje, kur buvo tiek vokiečių, pasilikti negalėjau. Mane sutiko priimti Kužių klebonas Adolfas Kleiba, nepažinojęs nei manęs, nei Chaimo. Sutiko priimti vien iš žmogiškų paskatų.
Po savaitės į kambarį, kuriame aš slėpiausi, įžengė žvalus kaimiškai apsirengęs žmogus. Iš baltos apykaklės supratau, kad tai kunigas. Nesileisdamas į kalbas jis pakvietė sekti paskui jį: „Ponia, važiuojame!“ Pasodino mane į savo vežimą ir išsivežė rizikuodamas, kad pakeliui mus gali sustabdyti ir pareikalauti dokumentų. Pirmiausia nuvažiavome pas jo buvusią namų darbininkę ir paėmėm kaimietišką paltą. Manasis, nors ir buvo kaip reikiant panešiotas, vis dėlto neatrodė kaimietiškas.
Paskui nuvažiavome į Kužius, esančius už 13 kilometrų nuo Šiaulių. Savo namiškiams kunigas pasakė, kad atsivežė naują kambarinę, lietuvių karininko, bolševiko išvežto į Sibirą, žmoną. Jie suprato, kad karininko žmona, užaugusi mieste, nemokės dirbti kaimiškų darbų, bijos karvių ir t.t.
Klebonas Adolfas Kleiba išgelbėjo keturis visiškai jam nepažįstamus žydus. Jo kolega kunigas Žadeikis, kuris pas jį gyveno ir kurį Kleiba priėmė iš malonės bei užleido geriausią kambarį, juokaudamas kartodavo: „Tu ne Kleiba, tu – Leiba".
Be manęs, pas jį slapstėsi gydytojas Pasvaleckis, Judkė Levitanas ir dar viena mergina, pabėgusi per žydų šaudymą Žagarėje, kurią vadinome Jadze. Savo tikrojo vardo ji mums taip ir nepasakė. Gydytojas Pasvaleckis gyveno kaip ūkio darbininkas nesislapstydamas ir jam buvo labai sunku. Nemokėjo kaimietiškų darbų, nepažinojo kaimo gyvenimo bei papročių ir kitų darbininkų, o ypač šeimininkės, akyse atrodė kaip visiškas kvailys. Šeimininkė skundėsi, jog klebonas priėmė netikusį darbininką iš kažkokio gūdaus užkampio, ir pakentė jį tik todėl, kad Kleiba pareiškė jį esant giminaičiu. Pirmoji daktaro klaida buvo ta, kad jis rytą nuėjo praustis, o šeimininkė tai pamačiusi sušuko: „Ko tu prausiesi kaip koks žydas?!" Pasirodė, kad kaime praustis įprasta tik kartą per savaitę prieš einant į bažnyčią. Kiti darbininkai pašiepdavo jį dirbantį, juokėsi, kad neina kartu su jais į pirtį, net įtarė, jog jis ne vyras, keletą kartų mėgino jėga išrengti. Gelbėjo jį tai, kad buvo visiškai nepanašus į žydą, be to, kaip ir mudvi su Jadze, gerai kalbėjo lietuviškai. To nepasakysi apie Judkę Levitaną. Judkė buvo pirmasis, kurį priglaudė klebonas, bet jo akcentas buvo baisus ir jis negalėjo pasirodyti žmonėse, nors atrodė visai tinkamai – mėlynų akių blondinas. Klebonas paslėpė jį palėpės kambarėlyje ir per keturis mėnesius, kuriuos ten praleido, Judkė vos neišprotėjo iš baimės ir vienatvės. Man atėjus Judkei pasidarė lengviau, nes turėjau jį prižiūrėti, nunešti maisto ir t.t. Atsirado žmogus, su kuriuo galėjo persimesti žodžiu kitu, tačiau išsiversti be šeimininkės buvo neįmanoma ir klebonui nebeliko kitos išeities, tik atskleisti Judkės ir visų mūsų paslaptį. Klebonas perspėjo šeimininkę: jeigu kam nors prasitars, tai pražudys visus, jį taip pat. Jau geriau tada dabar paimk kirvį ir nukirsk man galvą, jis jai pasakė.
Auksinę širdį turėjo klebonas. Vien iš gailiaširdiškumo jis rizikavo savo gyvybe, kad tik išgelbėtų visai jam svetimus žmones. Ne tik slėpė ir maitino mus, bet stengėsi palaikyti ir morališkai, padrąsinti, pakelti nuotaiką. Naktimis pasikviesdavo mus į savo kambarį ir įjungdavo radiją, o juk klausytis radijo buvo griežtai draudžiama, kad niekas nesužinotų apie Raudonosios Armijos laimėjimus fronte. Jo tie laimėjimai, žinoma, nedžiugino, jis nekentė bolševikų, tai buvo jo priešai, tačiau jis suprato, ką tai reiškia mums.
Klebono namai buvo visiems atviri. Pas jį ateidavo daug žmonių, tad pavojus, kad mus išaiškins buvo nuolatinis. Kas nors galėjo įtarti mus, ypač mane, nes iš Kužių daug kas važiuodavo į Radviliškį, kur aš gyvenau ir dirbau, galėjo užeiti mano pacientai ir atpažinti. Negana to, sekmadieniais visi, žinoma, ir mes, privalėjome eiti bažnyčion melstis. Reikėjo žinoti, kaip elgtis per pamaldas, ką kada daryti. Nors mus ir pamokė, bet negalėjai būti tikras, kad nesuklysime. Kad išvengtų šio pavojaus, klebonas paliepė visiems tarnams melstis balkone, o ne kartu su kitais. Per šventes į kleboniją privažiuodavo daug žmonių ir klebonas įvairiausiom dingstim išsiųsdavo mane į kaimą ar pas savo pažįstamus: inžinierių Hiksą (čekų kilmės), gydytojos Dedonienės tėvus Valentinavičius į Šiaulius. Palėpėje dėl viso pikto buvo įtaisyta slėptuvė, jeigu kas nors netikėtai užgriūtų, ir mes su Judke ten tūnodavome. Gydytojas Pasvaleckis ir Jadzė buvo iš tolimesnių vietovių, todėl nedidelis pavojus, kad juos kas atpažins.
Kai ėmė artėti frontas, lietuviškieji vokiečių pakalikai visiškai sužvėrėjo. Ant visų tvorų kabėjo skelbimai, raginantys išaiškinti ir šaudyti „komunistų ir žydų likučius". Buvo žadamas didelis atlyginimas tiems, kurie įskųs besislapstančius. Kiek kartų klebonui sakėme, kad negalime užtraukti jam tokio pavojaus, mėginome palikti kleboniją, tačiau Kleiba nė girdėti nenorėjo. „Jeigu lemta žūti, žūsime visi kartu, tačiau tada mirsiu žinodamas, kad gyvenime padariau šį tą gero" – atsakydavo jis.
Frontas dar labiau priartėjo. Jau smarkiai bombardavo Šiaulius ir vokiečiai evakavo daugelį savo įstaigų. Evakavosi ir štabas ir, žinoma, nesurado patogesnės vietos kaip Kleibos klebonija. Pasidarė labai pavojinga. Vokiečiai šmirinėjo po visus namus, užlipdavo į palėpę, kur kaimuose paprastai laikomi mėsos produktai, dešrų atsargos ir t.t., o palėpės kamaraitėje – Judkė. Jeigu pamėgins ją atidaryti?
Staiga tas dalinys, kurio štabas buvo įsikūręs klebonijoje, gavo įsakymą pasitraukti iš Kužių, ir mūsų klebonas, mūsų geradarys, pabūgęs ateinančių rusų, išvažiavo su jais. Likome vieni. Namus užėmė kitas dalinys, traukęsis iš Šiaulių, ir nesant klebono ėmė čia šeimininkauti. Ką turėjome daryti?

Už keleto kilometrų savo sodyboje gyveno mokytoja Trečiokienė, kuri dažnai lankydavosi pas kleboną. Dr.Pasvaleckis ir aš nusprendėme eiti pas ją ir viską atskleisti, tikėdamiesi, kad klebono bičiulė neišduos mūsų vokiečiams. Jadzė nusprendė pasilikti. Ne taip jau paprasta buvo įkalbėti vos gyvą iš baimės Judkę nulipti iš palėpės žemyn. Apvilkome jį kaimiška sermėga, prikrovėme karutį visokiausio šlamšto, įkinkėme Judkę ir patys įsikinkėme – atseit valome palėpę, vežame iš ten visokias šiukšles. Vokiečiai mėgino mus prakalbinti, bet mes tik pečiais traukėme – atseit nesuprantame. Laimingai išsigavome iš klebonijos, šiek tiek dar paėjome, metėme karutį ir leidomės į Trečiokienės sodybą. Prisiartinę prie sodybos paslėpėme Judkę krūmuose, o patys su gydytoju Pasvaleckiu patraukėme toliau. Manau, Trečiokienė nujautė, o gal ir žinojo, kas mes tokie. Ji iškart sutiko mus priimti, o Judkei paskyrė vietą ant šalinės. Nespėjo jis ten užsiropšti, kai prasidėjo baisus šaudymas. Sviedinys pataikė į Trečiokienės namą ir tas akimirksniu užsiliepsnojo. Kilo panika. Nutempėme nuo šalinės Judkę ir pasileidome kartu su visais į artimiausią miškelį, tačiau kiek į kitą pusę, kad nukreiptume dėmesį nuo Judkės. Miške suradome senus apkasus ir prisiglaudėme juose. Dvi paras tęsėsi šaudymas, sviediniai skrido virš mūsų galvų. Kai pagaliau nutilo, supratome, kad rusai jau Kužiuose ir nusprendėme grįžti. Judkė, kuris nebesugebėjo sveikai protauti, griežtai atsisakė lipti iš apkasų. Nepadėjo jokie įkalbinėjimai, jis paprasčiausiai nieko nebesuvokė iš baimės. Nieko nepadarysi, teko eiti be jo. Galbūt apdairiau pasielgė Jadzė, atsisakiusi eiti su mumis pas Trečiokienę. Ji pasiliko klebonijoje ir laimingai sulaukė ateinant rusų. Dėl Judkės mes negalėjome ten pasilikti.
Gydytojas Pasvaleckis ir aš patraukėme į Kužius. Abu buvome apsirengę kaimietiškai, galvą buvau apsigobusi balta skarele. Atrodėme kaip kaimiečių pora. Ypač iš toli. Nepaisant to, vokiečių lakūnas, mus pamatęs, ėmė pikiruoti ir ant mūsų mėtyti bombas, o nusileidęs žemiau, apšaudė. Parkritome bulvių lauke. Mus užpylė žemėmis, apsvaigino, bet per stebuklą išlikome gyvi. Kai išsikapstėme iš po žemių, aplink pamatėme septynias bombų išraustas duobes – tikrai stebuklas, kad į mus nepataikė. Kelintą jau kartą išvengėme mirties.. Apkurtinti, persigandę, aptekę žemėmis, vėl patraukėme Kužių link. Staiga iš toli pamatėme kariškių būrį chaki spalvos uniformomis. „Rusai" – apsidžiaugėme, o jie pakėlė savo šautuvus ir ėmė į mus taikytis.
Žūti dabar, kai jau tiek išgyventa, tiek patirta, ir žūti ne nuo vokiečių rankos, o nuo rusų, kuriuos laikėme savo išgelbėtojais? Gydytojas Pasvaleckis iškėlė aukštyn rankas, kaip daroma, kai pasiduodama, tačiau manyje viskas užvirė. Pasiduoti? Argi mes priešai? Aš nepakėliau rankų, o išskėčiau jas į šalis ir puoliau į priekį šaukdama: „Draugai, gelbėkite!" Truputį padelsę jie nuleido šautuvus ir prisileido mus artėliau. Išgirdę mūsų pasakojimą, įsakė dviem automatininkams nuvesti į žvalgybos štabą. Pasirodė, kad mes priekinėse linijose. Automatininkai mus kažkokiais takais išvedė į kelią, parodė, kaip eiti į štabą, o patys pasuko atgal. Staiga kaip iš po žemių (tai iš apkaso) išdygo galva ir sušuko: „Tetule, kaip tu čia patekai?" „Tetule"? Aš netgi apsidairiau, kam jis tai sako, bet už manęs nieko nebuvo. Supratau – tai mane jis taip pavadino. Pirmąkart gyvenime mane pavadino „tetule".
Atėjome į štabą, kuris buvo įsikūręs toje pačioje klebonijoje. Papasakojome apie save. „Pakviesk Brodskį!" – išgirdome. Išėjo garbanotas, su randu per visą ranką brunetas plačiausiais šarovarais, kokius, matyt, dėvi žvalgybininkai. Priėjo prie mūsų, apkabino ir apsiverkė: „Pirmieji žydai, kuriuos sutikau Pabaltijyje".
Iš žvalgybos štabo mus tuoj pat norėjo išsiųsti toliau į užnugarį, tačiau papasakojome, kad miške palikome savo draugą. Mums davė palydą ir nuėjome pasiimti Judkės. Sunku apsakyti, kokį įspūdį jam padarė mūsų pasirodymas kartu su rusais ir kaip jis atrodė, verkė, bučiavo mus, bučiavo kareivius ir negalėjo ištarti nė žodžio. Kitą dieną mes jau buvome Šiauliuose. Ten ką tik įžengė Lietuviškoji divizija, kurioje buvo daug kareivių žydų. Sutikome pažįstamų, tarnavusių divizijoje – Sašą Amsterdamskį, Mitią Ginką, gydytoją Benjaminą Leviną, kuris papasakojo, kad Chaimas Raudonojoje Armijoje ir neseniai gavo Raudonosios Žvaigždės ordiną bei majoro laipsnį. Netikėjau savo ausimis. Kaip? Chaimas kariuomenėje? O tas vokiečių karininko pasakojimas, kad matė Chaimą žydų stovykloje? Vadinasi, tai apgaulė. Jis paprasčiausiai norėjo išvilioti mano žiedą.
Mus laikinai apgyvendino ligoninėje. Jau ėmėme galvoti apie darbą, tačiau nepraėjo nė poros dienų, kai vokiečiai atrėmė atakas ir vėl puolė Šiaulius. Apimti panikos, bėgome iš miesto. Ėjome pėsčiomis, važiavome pakeleivingomis mašinomis, traukiniu ir šiaip taip pasiekėme Vilnių. Vilniuje jau buvo įsteigta Sveikatos apsaugos ministerija, ministru paskirtas prof. Girdzijauskas, o pavaduotoju – mano universiteto draugas Micelmacheris, tas pats, kuris kadaise man rado Matmlado inspektorės darbą. Jo bute su langais be stiklų, išdužusiais per bombardavimą, laikinai apsistojome mes ir daugelis neturėjusių pastogės gydytojų. Nakvojo ten ir gydytojas Starkas, kažkoks profesorius iš Minsko, gydytojas Potašinskas, advokatas Gavronskis ir mano draugė gydytoja Ginda Šapyrienė.
Šį kartą jau nebekalbėta apie tai, kad aš vėl užimčiau Matmlado inspektorės vietą. Mane paskyrė specialiosios poliklinikos stomatologijos skyriaus vedėja ir „Raudonojo Kryžiaus" ligoninės gydytoja stomatologe.
Tačiau dirbti aš nepradėjau. Ko daugiausia troškau, tai susirasti savo vyrą. Aš jau žinojau, kad jis gyvas, Sveikatos Apsaugos Ministerijoje radau keletą jo laiškų, kuriuose jis teiravosi apie mane. Laiškai buvo pažymėti karo lauko pašto spaudu. Negalėjau galvoti apie ramų darbą, nusprendžiau prisijungti prie kovojančios kariuomenės. Abu mano norai greitai išsipildė. Man pavyko susirasti Chaimo pulką, nors tai toli gražu nebuvo paprasta. Įstojau į šį pulką savanore ir kartu su Chaimu tarnavome Pirmojo Pabaltijo fronto užnugario ligoninėje 2503. Vėliau, Vokietijai kapituliavus, mus perkėlė į Antrojo Tolimųjų Rytų fronto užnugario ligoninę 890 – ten tarnavome, kol baigėsi karas su Japonija. Po karo įstrigome Tolimuosiuose Rytuose, neturėdami vilties sugrįžti į Lietuvą. Tais laikais galiojo nerašytas įstatymas – kas peržengė Uralą, atgal sugrįžti negali, nes Tolimuosiuose Rytuose buvo labai reikalingi žmonės. Bet mes veržėmės atgal, nes jau žinojome, kad Europoje yra žmonių, išvaduotų iš koncentracijos stovyklų, tarp jų yra ir vaikų. Jau Daugpilyje, Latvijoje, kur prieš perkeliant į Tolimuosius Rytus buvo įkurta mūsų ligoninė, mes matėme žmones dryžuotais drabužiais, išvaduotus iš lagerių. Net vaikų namai našlaičiams jau buvo įrengti. Mes troškome kuo greičiau sugrįžti, o gal tarp išsigelbėjusių rasime savo dukrytę. Bet Chaimas gavo paskyrimą darbui Kurilų salose. Ką daryti? Kai jau beveik visos mūsų viltys išseko, Chaimas susitiko su generolu Burnazianu, kuris pažinojo Chaimą iš ankstesnio jo darbo karo ligoninėse. Generolą sujaudino mūsų tragiška istorija ir, jam padedant, mus perkėlė į Rygą, Pabaltijo karinę apygardą. Ten jau mes galėjome pradėti savo dukrelės paieškas. Deja, daugelio metų paieškos buvo bevaisės. Mes jokių Adutės pėdsakų taip ir neaptikome, nežinome ir dabar, kokia lemtis ją ištiko. Buvo kalbama, kad vaikus iš mūsų geto išvežė į Aušvicą. Mes niekada nenorėjome tuo tikėti, negalime tuo patikėti ir dabar. Kankinuosi visą laiką, mintys apie tai, kas gi nutiko mūsų Adutei, manęs neapleidžia. Bemiegėmis naktimis vis sugrįžta tos lemtingos, 1943-ųjų lapkričio 5 dienos vaizdai ir drasko mano širdį.

Jeruzalė, 1998