Išgelbėti žydų vaikai

Jakovas Zoreffas

MANO ŠANSAS IŠLIKTI

Jakovas Zoreffas (Goldšmitas)

Iš Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011


Mano tėtis Mejeris Leibas Goldšmitas (Meir-Lev (Leib) Goldshmidt) gimė 1920 metais Žemutiniame Naugarde (Nižnij Novgorode) Saros (mergautinė pavardė Poger) ir Chaimo Šimono Goldšmitų (Haim-Shimon Goldshmidt) šeimoje. Mano senelis tarnavo caro, o po revoliucijos – Raudonojoje armijoje. Kai jį demobilizavo, šeima apsigyveno Jonavoje ir atidarė ten savo keramikos gamyklą.
Mano mama Sonia gimė Vilniuje Geršono (Gershon) ir Rozos Burko šeimoje. Burko šeima persikraustė į Jonavą, ir Sonia ten lankė Javnės mokyklą, kur mokėsi ir mano būsimas tėtis. Vėliau tėtis lankė ješivą, bet paskui perėjo į pasaulietinę mokyklą. Jis svajojo tapti aktoriumi ir užsirašė į teatro studiją Kaune. Mano mama tuo metu studijavo Kauno konservatorijoje. Jie buvo jauni, dienomis dirbdavo, naktimis mokėsi – jiems viskas buvo prieš akis. Tėtis buvo aktyvus komunistinio jaunimo organizacijos narys ir perspektyvus aktorius. Jį netgi pakvietė dirbti į garsųjį Maskvos valstybinį žydų teatrą, tačiau jis atsisakė, nes Sonia tuo metu jau laukėsi.
Įsiveržus vokiečiams mano tėvai su Lubošicais (Luboshitzes) ir dviem jų vaikais iš karto bandė bėgti į Rusiją, bet prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos susidūrė su vokiečių desantiniu daliniu. Jaunas vokiečių karininkas su jais elgėsi žmoniškai, davė saldainių ir įspėjo saugotis SS dalinių. Jis pasakė, kad vokiečiai žydams gali būti labai žiaurūs, ir pridūrė: „Saugokite savo vaikus.“ Jiems neliko kitos išeities, teko sukti atgal.
Mano tėvų ir Lubošicų šeimos keliai išsiskyrė. Tėvai grįžo į Jonavą, jie tikėjosi ten rasti savo tėvus, oLubošicų jie daugiau nebepamatė. Jonavoje jie sutiko Justiną, kurį pažinojo dar prieš karą. Jis pakvietė juos į namus ir pamaitino. „Neikite į Jonavą, – pasakė jis, – mano sūnus ir daugelis kitų ten žudo žydus.“ Mano tėvai apsisuko ir patraukė į Kauną.
Per masines žudynes pirmomis karo dienomis lietuviai nužudė apie 4000 Jonavos žydų. Mano tėčio tėvams, kurie turėjo devynis vaikus, pavyko iš Jonavos pabėgti į Kauną. Be mano tėčio, getą ir koncentracijos stovyklas išgyveno tik 18-os metų Asia (Osnat) ir 16-os metų Abraomas (Abraam).
Mano senelį Chaimą (Haim) ir dėdę Hiršą (Hirsh) lietuviai, bendradarbiavę su naciais, paėmė sinagogoje į nelaisvę ir nužudė pirmomis karo dienomis. Močiutę Sarą, Ikalę (Icale), Belą (Bella) ir Gitą Goldšmit nužudė su tūkstančiu kitų žydų Kauno IX forte, keršydami už tariamą pasikėsinimą nušauti geto vokiečių sargybos viršininką Kozlovskį (Kozlovsky). Per vadinamąją Krikščiukaičio gatvės akciją Asia ir Abraomas buvo išėję į Mažąjį getą aplankyti mano tėvų Jie išgirdo apie akciją ir parbėgo ieškoti savo mamos ir jaunesniųjų brolių, bet gatvė buvo apsupta policininkų, jie nieko neįleido. Tik per stebuklingą atsitiktinumą jiedu.
Mano teta Malka Zinger-Goldšmit (Zinger-Goldshmidt), jos vyras Berlas (Berl) ir jų trejų metų duktė Cilia buvo nužudyti per Mažojo geto akciją. Mano močiutę Rozą Burko ir jos šešis vaikus naciams dirbę lietuviai pagavo Jonavoje. Vyras pravarde Labas, lietuvių policininkas, vežimu juos vežė į Kauno IX fortą. Tas žmogus prijautė žydams, tad, žinodamas, kas ten belaisvių laukia, sąmoningai visą kelią vis pristabdydavo arklį, todėl į Kauną atvyko gerokai vėliau negu 16 valandą, kai šaudymas tą dieną jau buvo baigęsis, iki kitos dienos. Labui buvo įsakyta nuvežti Burko šeimą į Slobodką.
Prieš pat karą mano senelis Geršonas (Gershon) buvo paimtas į sovietų kariuomenę, ir jo batalionas pateko į vokiečių rankas. Jis buvo įkalintas Žiežmarių karo belaisvių stovykloje netoli Kauno. O Kaune dėdė Abraomas eidavo iš geto su kolona dirbti priverčiamųjų darbų. Sutikęs žydus karo belaisvius, jis paklausė, ar jie negirdėję apie Geršoną, šie atsakė, kad jis esąs tarp jų.. Tėtis kreipėsi pagalbos į Judą Zupavičių (Judke Zupovich).
Jaunas jonaviškis Juda Zupavičius Nepriklausomoje Lietuvoje studijavo karo mokykloje. Gete gi jis buvo paskirtas žydų policijos viršininko pavaduotoju. Juda ir mano tėtis buvo priešingų pažiūrų: Juda buvo Beitar organizacijos narys, o mano tėtis buvo komjaunimo veikėjas. Nepaisydamas to Juda sutiko padėti. Jis paprašė pagelbėti Izios Rabinovičiaus (Izia Rabinowich), kuris buvo geto darbo grupių Arbeitsamt vadovas, atsakingas už darbo jėgos paskirstymą. Laimė, Geršonas buvo kepėjas, Iziai pavyko įtikinti vokiečius, kad gete skubiai reikia kepėjo – taip Geršonas buvo perkeltas į getą.
Goldšmitų ir Burko šeimos buvo neturtingos ir gete kentė siaubingą alkį. Kai atvyko Geršonas, jie pasistatė krosnį ir pradėjo slapta kepti duoną. Iš Burko šeimos išliko tik Julia (Yulia) ir Joheved (Yocheved).
Buvo pasirūpinta, kad mama galėtų mane gimdyti už geto ribų. Jos dainavimo mokytoja ponia Karnavičienė sutiko paslėpti mamą iki kol aš gimsiu, o paskui mane turėjo atiduoti globoti vienai bevaikei šeimaiane. Bet eidami pas ponią Karnavičienę, mano tėvai pamatė gestapo kontrolės punktą ir buvo priversti grįžti į getą. Aš gimiau pirma laiko – 1942-ųjų liepos27 dieną, gimdymą priėmė slaugytoja Markovič (Markovich). Prosenelio garbei mane pavadino Jakovu (Yakov), jis buvo mokslininkas, cadikas (išminčius). Tėvai nusprendė dar kelias savaites pasilaikyti mane gete.
Kai man suėjo aštuonios dienos, kol tėtis buvo darbe, močiutė Roza ir jos pusseserė Gita padarė mamai didžiulį spaudimą ir pakvietė rabiną apipjaustyti manęs. Tėtis labai supyko ant močiutės ir tetos, bet jos laikėsi savo ir tvirtino: „Jis gyvens, o jei, neduok Dieve, ne – leisk jam mirti žydu.“ Net po daugelio metų jaučiu, kad jos tada beveik atėmė iš manęs galimybę likti gyvam. Kadangi nebeliko jokio išeities, likau su tėvais gete.
Bet kaip auginti vaiką be maisto? Problema ėmė spręstis netikėtai. Mamos jaunesnioji sesuo trylikos metų Judita Julia (Judith-Yulia) buvo labai liesa ir naivi mergaitė. Ji vis klausė: „Kodėl mus supa spygliuota tvora?“, „Kodėl mes tokie alkani, nors užuodžiame anapus tvoros kepamą kiaušinienę su kumpiu?“ Vieną dieną Judita rado tvoroje siaurą plyšį. Kadangi buvo labai liesa, kai sargybinis nutolo, ji išlindo pro plyšį už tvoros, pasiekė tą namą ir grįžo namo su maistu sau ir šeimai. Name gyvenusią lenkų šeimą labai sujaudino jos išvaizda ir gera lenkų kalba.
Nuo tada Julia tapo mūsų šeimos maitintoja. Taip jie mane augino iki siaubingos 1944-ųjų kovo 28 dienos...


Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija