Išgelbėti žydų vaikai
Simonas Volbė
SIMONAS VOLBĖ
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Frida Ernšteinaitė ir Chaimas Volbė įsimylėjo ir susituokė apie 1928 metus. Aš gimiau 1933 m. vasario 9 d., buvau trečias vaikas šeimoje. Tėvas dirbo metalo meistru Kaune. 1941 m. tėvai su mano vyresniąja seserimi trylikamete Chaja, dešimtmečiu broliu Moše ir su manimi persikėlė į getą. Kai ką iš gyvenimo gete prisimenu. Žaisdavome su kaimynų vaikais mūsų namo rūsyje. Ten buvo laikomi šunys ir triušiai, kurių šeimininkai buvo nužudyti. Niekada nepamiršiu, kaip vieną dieną kaimynų duktė užmušė triušį, nudyrė kailį ir išvirė mums mėsą. Tada ji dar neturėjo nė dešimties metų.
Gete buvo bandoma įsteigti mokyklą. Aš, atsimenu, ėjau mokytis tik vieną vienintelę dieną. Rytojaus dieną buvome išsiųsti namo, mokytojai bijojo, kad mus visus suims ir užmuš. Pirmoji žuvo mama. Ji sirgo ir gulėjo ligoninėje, ten sudegė gyva kartu su visais kitais ligoniais ir personalu.
Tėvas aiškiai prisimena Vaikų akcijos dieną. Buvau lauke su broliu. Prie tvoros pamatėme daug sunkvežimių, iš karto supratome, kad bus kažkas blogo. Nubėgome pasislėpti į užgriozdintą palėpę, ten jau buvo susirinkę nemažai vaikų. Pasislėpėm už senų sulaužytų baldų, tuščių dėžių ir kito šlamšto. Keli vokiečių kareiviai užlipo apieškoti palėpę, – jie mūsų nerado, o gal nenorėjo rasti, – ir išėjo kaip atėję.
Pro suskilusias stogo čerpes mačiau, kaip policininkas išveda iš mūsų namo seną vyrą ir moterį, laikančią už rankos vaiką. Policininkas bandė ištraukti vaiką iš moters rankų. Ji priešinosi, policininkas ją mušė, pačiupo vaiką ir nuvilkęs jį kaip kokį daiktą įmetė į sunkvežimį. Sunkvežimis nuvažiavo, o moteris su pagyvenusiu vyru liko stovėti gatvėje be žado.
Dieną prieš likviduojat getą tėvas nutarė kartu su mumis bėgti. Išėjome iš geto su darbo brigada. Panerių gatve ėjome link vieno valstiečio namų, jis sutiko paslėpti žydų šeimą. Staiga iš priešakio išniro vokiečių kareivis su motociklu ir pastebėjo pirma mūsų einantį Mošę. Kareivis jį sustabdė ir pareikalavo dokumentų, galiausiai, nekreipdamas dėmesio į Mošės maldavimus pasigailėti, jį nusivežė.
Visiškoje neviltyje pasiekėme ūkį Vilijampolėje. Ūkininkas Petras Andriuškevičius sutiko mus paslėpti. Tėvas jam kaip užmokestį pažadėjo mūsų namą. Jo žmona Joana ir duktė Eugenija Andriuškevičiūtė-Žemaitienė padėjo Petrui mums perduoti maisto produktų. Po karo šis žmogus mus aplankė. Tėvas norėjo ištesėti duotą žodį, pasiūlė jam labai daug pinigų kaip kompensaciją, tačiau šis atsisakė paimti. Laisvos Lietuvos vyriausybė po mirties apdovanojo Petrą Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Buvome paslėpti rūsyje po kluonu, dvi dienas praleidome po malkų kalnais. Mūsų nelaimei, ūkyje pasirodę vokiečiai liepė šeimininkams išeiti – jiems reikėjo pastato gynybos prieš artilerijos atakas bazei. Prieš išeidamas Petras išlupo iš tvoros kelis statinius, kad sutemus mes galėtume pasitraukti. Bėgome į laukus. Tėvas iškasė didelę duobę, pridengė ją senu metaliniu surūdijusiu dangčiu, ten slėpėmės dar keturias dienas. Tėvas išėjo ieškoti maisto ir sugebėjo surasti valstietį, kuris mums tiektų vandenį ir maistą. Kai kitą kartą tėvas iššliaužė iš duobės, jį sustabdė kareivis, kuris, mūsų džiaugsmui, kalbėjo rusiškai.
Tuoj pat po Kauno išvadavimo nuskubėjome į getą, tikėdamiesi ten rasti Mošę. Vieni pirmųjų matėme sudegusiųjų lavonus. Negyvo vaiko kūnas, neatpažįstamai sumaitotas, gulėjo vidury gatvės šalia mūsų buvusio namo gete. Vokiečių belaisviai gavo nurodymą surinkti visus lavonus ir palaidoti.
Tėvas manė, kad tai Mošės kūnas. Vėliau grįžę iš koncentracijos stovyklų žmonės mums pasakojo matę jį amerikiečių ligoninėje, suvyniotą į antklodes, labai pasiligojusį. Niekada daugiau jo nesame matę ir nieko apie jį nesame girdėję.
Tėvas vėl apsigyveno Kaune. Jis vedė Zlatą Maškanc, kuri gete buvo praradusi savo šeimą: vyrą ir du vaikus – Rivą ir Israelį Maškancus. Jiems gimė sūnus Icchakas, mano jaunėlis brolis. Tėvas mirė Izraelyje sulaukęs devyniasdešimt metų.
Ketverius metus mokiausi žydų mokykloje, paskui – lietuvių gimnazijoje. Tarnavau sovietų kariuomenėje, Juodosios jūros karo laivyne. 1960 m. grįžęs iš tarnybos kariuomenėje vedžiau Riną Zupavičiūtę. Kaip ir tėvas, visą gyvenimą dirbau metalo meistru.
1972 m. emigravom į Izraelį su sūnumis Rafaeliu ir Marku. Turime čia, Izraelyje, penkis anūkus.
2012, Kfar Saba, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Frida Ernšteinaitė ir Chaimas Volbė įsimylėjo ir susituokė apie 1928 metus. Aš gimiau 1933 m. vasario 9 d., buvau trečias vaikas šeimoje. Tėvas dirbo metalo meistru Kaune. 1941 m. tėvai su mano vyresniąja seserimi trylikamete Chaja, dešimtmečiu broliu Moše ir su manimi persikėlė į getą. Kai ką iš gyvenimo gete prisimenu. Žaisdavome su kaimynų vaikais mūsų namo rūsyje. Ten buvo laikomi šunys ir triušiai, kurių šeimininkai buvo nužudyti. Niekada nepamiršiu, kaip vieną dieną kaimynų duktė užmušė triušį, nudyrė kailį ir išvirė mums mėsą. Tada ji dar neturėjo nė dešimties metų.
Gete buvo bandoma įsteigti mokyklą. Aš, atsimenu, ėjau mokytis tik vieną vienintelę dieną. Rytojaus dieną buvome išsiųsti namo, mokytojai bijojo, kad mus visus suims ir užmuš. Pirmoji žuvo mama. Ji sirgo ir gulėjo ligoninėje, ten sudegė gyva kartu su visais kitais ligoniais ir personalu.
Tėvas aiškiai prisimena Vaikų akcijos dieną. Buvau lauke su broliu. Prie tvoros pamatėme daug sunkvežimių, iš karto supratome, kad bus kažkas blogo. Nubėgome pasislėpti į užgriozdintą palėpę, ten jau buvo susirinkę nemažai vaikų. Pasislėpėm už senų sulaužytų baldų, tuščių dėžių ir kito šlamšto. Keli vokiečių kareiviai užlipo apieškoti palėpę, – jie mūsų nerado, o gal nenorėjo rasti, – ir išėjo kaip atėję.
Pro suskilusias stogo čerpes mačiau, kaip policininkas išveda iš mūsų namo seną vyrą ir moterį, laikančią už rankos vaiką. Policininkas bandė ištraukti vaiką iš moters rankų. Ji priešinosi, policininkas ją mušė, pačiupo vaiką ir nuvilkęs jį kaip kokį daiktą įmetė į sunkvežimį. Sunkvežimis nuvažiavo, o moteris su pagyvenusiu vyru liko stovėti gatvėje be žado.
Dieną prieš likviduojat getą tėvas nutarė kartu su mumis bėgti. Išėjome iš geto su darbo brigada. Panerių gatve ėjome link vieno valstiečio namų, jis sutiko paslėpti žydų šeimą. Staiga iš priešakio išniro vokiečių kareivis su motociklu ir pastebėjo pirma mūsų einantį Mošę. Kareivis jį sustabdė ir pareikalavo dokumentų, galiausiai, nekreipdamas dėmesio į Mošės maldavimus pasigailėti, jį nusivežė.
Visiškoje neviltyje pasiekėme ūkį Vilijampolėje. Ūkininkas Petras Andriuškevičius sutiko mus paslėpti. Tėvas jam kaip užmokestį pažadėjo mūsų namą. Jo žmona Joana ir duktė Eugenija Andriuškevičiūtė-Žemaitienė padėjo Petrui mums perduoti maisto produktų. Po karo šis žmogus mus aplankė. Tėvas norėjo ištesėti duotą žodį, pasiūlė jam labai daug pinigų kaip kompensaciją, tačiau šis atsisakė paimti. Laisvos Lietuvos vyriausybė po mirties apdovanojo Petrą Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Buvome paslėpti rūsyje po kluonu, dvi dienas praleidome po malkų kalnais. Mūsų nelaimei, ūkyje pasirodę vokiečiai liepė šeimininkams išeiti – jiems reikėjo pastato gynybos prieš artilerijos atakas bazei. Prieš išeidamas Petras išlupo iš tvoros kelis statinius, kad sutemus mes galėtume pasitraukti. Bėgome į laukus. Tėvas iškasė didelę duobę, pridengė ją senu metaliniu surūdijusiu dangčiu, ten slėpėmės dar keturias dienas. Tėvas išėjo ieškoti maisto ir sugebėjo surasti valstietį, kuris mums tiektų vandenį ir maistą. Kai kitą kartą tėvas iššliaužė iš duobės, jį sustabdė kareivis, kuris, mūsų džiaugsmui, kalbėjo rusiškai.
Tuoj pat po Kauno išvadavimo nuskubėjome į getą, tikėdamiesi ten rasti Mošę. Vieni pirmųjų matėme sudegusiųjų lavonus. Negyvo vaiko kūnas, neatpažįstamai sumaitotas, gulėjo vidury gatvės šalia mūsų buvusio namo gete. Vokiečių belaisviai gavo nurodymą surinkti visus lavonus ir palaidoti.
Tėvas manė, kad tai Mošės kūnas. Vėliau grįžę iš koncentracijos stovyklų žmonės mums pasakojo matę jį amerikiečių ligoninėje, suvyniotą į antklodes, labai pasiligojusį. Niekada daugiau jo nesame matę ir nieko apie jį nesame girdėję.
Tėvas vėl apsigyveno Kaune. Jis vedė Zlatą Maškanc, kuri gete buvo praradusi savo šeimą: vyrą ir du vaikus – Rivą ir Israelį Maškancus. Jiems gimė sūnus Icchakas, mano jaunėlis brolis. Tėvas mirė Izraelyje sulaukęs devyniasdešimt metų.
Ketverius metus mokiausi žydų mokykloje, paskui – lietuvių gimnazijoje. Tarnavau sovietų kariuomenėje, Juodosios jūros karo laivyne. 1960 m. grįžęs iš tarnybos kariuomenėje vedžiau Riną Zupavičiūtę. Kaip ir tėvas, visą gyvenimą dirbau metalo meistru.
1972 m. emigravom į Izraelį su sūnumis Rafaeliu ir Marku. Turime čia, Izraelyje, penkis anūkus.
2012, Kfar Saba, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014