Senelės Rozalijos laiškai iš Kauno geto mano gelbėtojai Stasytei
Joelis Trovbergas (Jozelis Traubergas)
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Daug kalbėjau su tavim, bet man vis dar atrodo, kad tau nepasakiau visko. Mano širdis dabar visą laiką su tavim, ir aš tik apie jus galvoju. Stasiuka, jeigu tau bus sunku pirmą laiką, tai nenusimink, nes aš tikrai žinau, kad vėliau būsi patenkinta ir net laiminga ir pamylėsi jį net kaip aš. Tokio berniuko negalima nemylėti. Kaip jis dabar?
Apie savo tėvus, mane labai mylėjusią senelę Rozaliją sužinojau tik iš savo gelbėtojos Stasės Ruzgienės pasakojimų ir iš archyve gautų pažymų. Visi mano artimieji – tėvai, seneliai, tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, tapo nacių genocido aukomis.
Gimiau 1940 metų spalio 20 dieną Kaune. Mano motina Klara Chaja Kacaitė-Trovbergienė ir tėvelis Julius (Judl) Trovbergas prieš prasidedant karui buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentai.
Senelis Naumas Trovbergas Kaune turėjo savo buhalterijos firmą, kurioje pats ir dirbo atsakinguoju buhalteriu auditoriumi. O senelė Rozalija Trovbergienė buvo namų šeimininkė. Visi kartu gyveno Kaune, Laisvės alėjos name Nr. 25.
Pirmomis karo dienomis į namus atėjo trys baltaraiščiai, reikalavo aukso, grasino išsivesti mano tėvą Judlą. Aukso nebuvo, išsivedė tėvą ir jo brolį, kuris buvo užėjęs į svečius. Daugiau jų niekas nebematė. Manoma, kad abu sušaudė VI arba IX Kauno forte.
Mano mama, senelis Naumas ir senelė Rozalija buvo gete iki jo likvidavimo, vėliau atsidūrė koncentracijos stovykloje ir žuvo.
Stasė Vaitkaitytė (vėliau Ruzgienė) prieš karą padėdavo mano senelei Rozalijai tvarkyti namų ūkį. Kai mes atsidūrėme gete, ji dažnai lankydavo močiutę. Norėdami mane išgelbėti, artimieji sukūrė „legendą”, kad aš esu Stasės vaikas nuo vokiečių kareivio, ir kalbėjo su manimi tik vokiškai, kitos kalbos aš ir nemokėjau.
1944-ųjų vasarą, prieš likviduojant getą, Stasė Vaitkaitytė išnešė mane maiše iš geto, prieš tai man jau buvo sugirdyta migdomųjų.
Mėnesį mes išbuvome kaime Panevėžio rajone pas Stasės seserį Bronę Vaitkaitytę-Vansauskienę, vėliau išvažiavome į Kauną.
Žaliakalnyje, policininko namo pusrūsyje, Stasė buvo išsinuomojusi kambarį, kuriame mes ir gyvenome.
Nė karto iki išvaduojant Kauną aš nebuvau išėjęs nei į koridorių, nei į kiemą, kalbėdavomės pašnibždomis. Sėdėdavau prie lango ir laukdavau, kada sugrįš mano mamytė Stasė. Kartais jos nebūdavo porą dienų. Valgį Stasė dalindavo porcijomis, ir aš vykdydavau visus jos nurodymus, tik niekaip negalėjau suvokti, kodėl turiu kitą mamą, kur yra mano senelis ir močiutė.
Išvadavus Kauną, dėl susiklosčiusios itin sunkios materialinės padėties (nebuvo darbo) Stasė atidavė mane į 4-uosius Kauno žydų vaikų namus.
Mano pirmieji prisiminimai iš žydų vaikų namų – verksmas ir mano žodžiai: „Nenoriu su žydais gyventi”. Man buvo įteigta, kad mano tėvas – vokietis.
Vėliau – ilgas ir nelengvas gyvenimas įvairiuose vaikų namuose. Mokiausi ir dirbau, baigiau Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių. Nuo 1977 metų gyvenu Mažeikiuose, čia dirbau Mažeikių kompresorių gamykloje, ėjau įvairias atsakingas pareigas.
Kol mano antroji mama Stasė ir teta Bronė buvo gyvos, mes artimai bendravom. Stasė, be manęs, vaikų neturėjo, o tetos Bronės vaikai Genutė, Tereza ir Jarikas yra man kaip seserys ir brolis.
Stasė išsaugojo du mano senelės Rozalijos Trovbergienės laiškus, rašytus jai iš geto. Galite įsivaizduoti, ką jaučiu juos skaitydamas...
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
