Išgelbėti žydų vaikai
Polina Tkač-Davidson
Buvome pasiryžę atiduoti tave net čigonams
Polina Tkač-Davidson
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė: Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Gimiau Kaune 1940 m. vasario 27 d. Mošės ir Dvoros Tkač (mergautine pavarde Levinski) šeimoje. Mano vardas Polina, nors dokumentuose įrašyta Pesia – dėdės, tėvo brolio Pesacho, atminimui.
Mama buvo darželio auklėtoja ir hebrajų kalbos mokytoja iki pat 1940 m., kai sovietai užėmė Lietuvą. Tuomet buvo uždrausta kalbėti hebrajiškai, juolab mokyti hebrajų kalbos – komunistai tai laikė buržuazinio nacionalizmo apraiška. Praėjus daug metų, jau Izraelyje, mama veltui mokė hebrajų kalbos savo gyvenamojo rajono vaikus.
Tėvas pradėjo dirbti labai jaunas, kad sudarytų sąlygas mokytis savo broliui. Tėvas, kuris buvo futbolo komandos kapitonas, ir jo brolis Pesachas 1935 m. dalyvavo antrosiose Makabi žaidynėse, surengtose Palestinoje. Po žaidynių tėvas grįžo į Lietuvą, o Pesachas liko Palestinoje ir įstojęs į apsaugininkų draugiją saugojo žydų gyvenvietes. 1938 m. jį nužudė arabai, palaidotas Tivone, Šeich Abreke. Mano močiutė Roda ir toliau gaudavo jo laiškus, kuriuos rašė ir siuntėjo draugai. Tik kai aš gimiau ir buvau pavadinta Pesacho atminimui, močiutei buvo pranešta apie jos sūnaus žūtį.
Šiek tiek apie tai, ką Holokausto metu išgyveno tėvai kartu su manimi, žinau tik iš tėvo pasakojimų. Mama niekada apie tai nekalbėjo. Ji niekada nesijuokė ir neverkė – vokiečiai atėmė iš jos juoką ir ašaras. Ji nešvęsdavo nei švenčių, nei gimtadienių. Jos tėvus Aharoną ir Henią, brolį ir tris seseris kaime netoli Marijampolės nužudė lietuviai.
Kai mano senas universiteto laikų draugas Jaška (Jakovas) Zilbergas man paskambino ir pasiūlė dalyvauti Kauno geto vaikų istorijų projekte, maldavau mamos papasakoti, ką mums teko išgyventi per Holokaustą. Galiausiai pavyko ją įkalbėti pasidalyti prisiminimais. 2002 m. įrašiau jos istoriją. Mama papasakojo, ką mūsų šeima patyrė karo metais,tačiau popierius negali perteikti to liūdesio ir skausmo, kurį mačiau jos akyse.
Praėjus pusmečiui, būdama 84 metų, mama mirė. Esu labai dėkinga Jaškai, tik dėl jo atkaklumo dabar turiu savo mamos balso įrašą.
Mes su Jaška šešerius metus mokėmės Kauno medicinos institute vienoje grupėje ir nieko nežinojom apie mus siekiančią praeitį: abu išgyvenome karą tik todėl, kad buvom išslapstyti už Kauno geto ribų.
Mamos prisiminimai
Per Intelektualų akciją vokiečiai sukvietė labiausiai išsilavinusius bendruomenės narius, neva pasiaukoti profesiniam darbui. Tavo tėvas įkalbėjo savo jauniausią brolį Benešą nesiaukoti ir taip išgelbėjo jam gyvybę. Visus 500 intelektualų sušaudė.
1941 m. spalio 28-ąją, pačią juodžiausią geto dieną, per„selekciją“ buvome nusiųsti kairėn ir taip išgyvenome. Aš vis dar girdžiu tas karčias raudas, sklindančias iš geto namų.Per Vaikų akciją man laimingai pavyko tave paslėpti draugės virtuvėje. Durys, vedusios į virtuvę, buvo užmaskuotos apmušalais. Draugė pridengė sieną puodais ir keptuvėmis ir vokiečiai slaptųjų durų nepastebėjo. Toje pačioje slėptuvėje buvo ir kitos mamos su vaikais, jos mane ragino tave išnešti,nes sunkiai sirgai kokliušu. Kaskart, kai išgirsdavom artėjant vokiečius, užkišdavau tau burną rankšluosčiu. Tik per stebuklą mūsų nerado.
Po šio įvykio bijojau tave išleisti iš namų. Bijojau ne tik nacių, bet ir kaimynų, iš kurių buvo atimti vaikai. Kai manęs kas klausdavo, kur mano duktė, atsakydavau: „Ten pat, kur ir jūsų vaikai.“ Tu buvai protinga mergaitė, kaskart išgirdusi beldžiant į duris nušliauždavai ir pasislėpdavai po stalu. Stalą užtiesiau didele staltiese, dengiančia jo kojas ir kartu mažas tavo kojytes. Žinojom, kad akcijos nesibaigs, ir ėmėm sukti galvą, kaip tave išnešti iš geto. Supratom, kad jei ir yra koks šansas tave išgelbėti, tai tik lietuvių namuose. Nebuvo jokios vilties, jog likusi gete išgyvensi. Buvome pasiryžę atiduoti tave kiekvienam, kuris sutiktų tave priglausti, net čigonams.
Kartais mums pavykdavo išnešti iš geto kokį daiktą ir iškeisti jį į maistą. Vieną dieną tavo tėvas parnešė namo sviesto. Dažniausiai iš vietinių pirktas sviestas būdavo pilnas pjuvenų,tačiau šį kartą jis buvo tikras. Įsitikinęs sviestą pardavusios moters sąžiningumu, tėvas nutarė ją surasti ir paklausti, ar ji nesutiktų mums pagelbėti. Gyvenome viename kambaryje su dar keturiomis šeimomis. Kai visi įmigo, tėvas man pasakė, jog rado tą sąžiningą moterį ir ji sutikusi tave priimti. Negalėjau net pagalvoti, kad reikės su tavimi skirtis, bet tėvas reikalavo susitikti su ta moterimi. Man pavyko išsmukti iš geto įsimaišiusį išeinančių į darbą žydų gretą. Anelė Janavičienė buvo paprasta moteris. Ji atsinešė bandelių – buvo iškepusi specialiai tau,– nusivedė mane į mažą kambarėlį labai kukliame namelyje. Anelė vertėsi prekyba. Paklausiau, kaip galėsime jai atsilyginti už pagalbą. Kiti prašydavo aukso, o Anelė nustebusi pažvelgė į mane ir pasakė, kad už tokį darbą mokesčio neprašoma. Ji mane perspėjo, kad labai ilgai tavęs laikyti negalės, kad išmokys tave kalbėti lietuviškai ir tada išsiųs pas savo pažįstamą kaime.
Ilgai galvojom su tėvu, kaip tave išnešti iš geto. Papirkom sargybinį. Mošė sugalvojo istoriją, kad jį kažkas įpareigojęs tiekti getui duoną, tad jam būtinas maišas ir vežimas. Maišą prikimšom šiaudų, tave užmigdėm ir, pridengę veidelį švelnia medžiaga, įdėjom į vežimą. Išėjau iš geto pirma tėvo ir ilgai veltui laukiau, kada pasirodysit. Paaiškėjo, kad netoli vartų atsibudai ir ėmei klausinėti jidiš kalba: „Kur mane įkišo?“ Tėvas buvo priverstas grįžti atgal.
Polina Tkač-Davidson
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė: Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Gimiau Kaune 1940 m. vasario 27 d. Mošės ir Dvoros Tkač (mergautine pavarde Levinski) šeimoje. Mano vardas Polina, nors dokumentuose įrašyta Pesia – dėdės, tėvo brolio Pesacho, atminimui.
Mama buvo darželio auklėtoja ir hebrajų kalbos mokytoja iki pat 1940 m., kai sovietai užėmė Lietuvą. Tuomet buvo uždrausta kalbėti hebrajiškai, juolab mokyti hebrajų kalbos – komunistai tai laikė buržuazinio nacionalizmo apraiška. Praėjus daug metų, jau Izraelyje, mama veltui mokė hebrajų kalbos savo gyvenamojo rajono vaikus.
Tėvas pradėjo dirbti labai jaunas, kad sudarytų sąlygas mokytis savo broliui. Tėvas, kuris buvo futbolo komandos kapitonas, ir jo brolis Pesachas 1935 m. dalyvavo antrosiose Makabi žaidynėse, surengtose Palestinoje. Po žaidynių tėvas grįžo į Lietuvą, o Pesachas liko Palestinoje ir įstojęs į apsaugininkų draugiją saugojo žydų gyvenvietes. 1938 m. jį nužudė arabai, palaidotas Tivone, Šeich Abreke. Mano močiutė Roda ir toliau gaudavo jo laiškus, kuriuos rašė ir siuntėjo draugai. Tik kai aš gimiau ir buvau pavadinta Pesacho atminimui, močiutei buvo pranešta apie jos sūnaus žūtį.
Šiek tiek apie tai, ką Holokausto metu išgyveno tėvai kartu su manimi, žinau tik iš tėvo pasakojimų. Mama niekada apie tai nekalbėjo. Ji niekada nesijuokė ir neverkė – vokiečiai atėmė iš jos juoką ir ašaras. Ji nešvęsdavo nei švenčių, nei gimtadienių. Jos tėvus Aharoną ir Henią, brolį ir tris seseris kaime netoli Marijampolės nužudė lietuviai.
Kai mano senas universiteto laikų draugas Jaška (Jakovas) Zilbergas man paskambino ir pasiūlė dalyvauti Kauno geto vaikų istorijų projekte, maldavau mamos papasakoti, ką mums teko išgyventi per Holokaustą. Galiausiai pavyko ją įkalbėti pasidalyti prisiminimais. 2002 m. įrašiau jos istoriją. Mama papasakojo, ką mūsų šeima patyrė karo metais,tačiau popierius negali perteikti to liūdesio ir skausmo, kurį mačiau jos akyse.
Praėjus pusmečiui, būdama 84 metų, mama mirė. Esu labai dėkinga Jaškai, tik dėl jo atkaklumo dabar turiu savo mamos balso įrašą.
Mes su Jaška šešerius metus mokėmės Kauno medicinos institute vienoje grupėje ir nieko nežinojom apie mus siekiančią praeitį: abu išgyvenome karą tik todėl, kad buvom išslapstyti už Kauno geto ribų.
Mamos prisiminimai
Per Intelektualų akciją vokiečiai sukvietė labiausiai išsilavinusius bendruomenės narius, neva pasiaukoti profesiniam darbui. Tavo tėvas įkalbėjo savo jauniausią brolį Benešą nesiaukoti ir taip išgelbėjo jam gyvybę. Visus 500 intelektualų sušaudė.
1941 m. spalio 28-ąją, pačią juodžiausią geto dieną, per„selekciją“ buvome nusiųsti kairėn ir taip išgyvenome. Aš vis dar girdžiu tas karčias raudas, sklindančias iš geto namų.Per Vaikų akciją man laimingai pavyko tave paslėpti draugės virtuvėje. Durys, vedusios į virtuvę, buvo užmaskuotos apmušalais. Draugė pridengė sieną puodais ir keptuvėmis ir vokiečiai slaptųjų durų nepastebėjo. Toje pačioje slėptuvėje buvo ir kitos mamos su vaikais, jos mane ragino tave išnešti,nes sunkiai sirgai kokliušu. Kaskart, kai išgirsdavom artėjant vokiečius, užkišdavau tau burną rankšluosčiu. Tik per stebuklą mūsų nerado.
Po šio įvykio bijojau tave išleisti iš namų. Bijojau ne tik nacių, bet ir kaimynų, iš kurių buvo atimti vaikai. Kai manęs kas klausdavo, kur mano duktė, atsakydavau: „Ten pat, kur ir jūsų vaikai.“ Tu buvai protinga mergaitė, kaskart išgirdusi beldžiant į duris nušliauždavai ir pasislėpdavai po stalu. Stalą užtiesiau didele staltiese, dengiančia jo kojas ir kartu mažas tavo kojytes. Žinojom, kad akcijos nesibaigs, ir ėmėm sukti galvą, kaip tave išnešti iš geto. Supratom, kad jei ir yra koks šansas tave išgelbėti, tai tik lietuvių namuose. Nebuvo jokios vilties, jog likusi gete išgyvensi. Buvome pasiryžę atiduoti tave kiekvienam, kuris sutiktų tave priglausti, net čigonams.
Kartais mums pavykdavo išnešti iš geto kokį daiktą ir iškeisti jį į maistą. Vieną dieną tavo tėvas parnešė namo sviesto. Dažniausiai iš vietinių pirktas sviestas būdavo pilnas pjuvenų,tačiau šį kartą jis buvo tikras. Įsitikinęs sviestą pardavusios moters sąžiningumu, tėvas nutarė ją surasti ir paklausti, ar ji nesutiktų mums pagelbėti. Gyvenome viename kambaryje su dar keturiomis šeimomis. Kai visi įmigo, tėvas man pasakė, jog rado tą sąžiningą moterį ir ji sutikusi tave priimti. Negalėjau net pagalvoti, kad reikės su tavimi skirtis, bet tėvas reikalavo susitikti su ta moterimi. Man pavyko išsmukti iš geto įsimaišiusį išeinančių į darbą žydų gretą. Anelė Janavičienė buvo paprasta moteris. Ji atsinešė bandelių – buvo iškepusi specialiai tau,– nusivedė mane į mažą kambarėlį labai kukliame namelyje. Anelė vertėsi prekyba. Paklausiau, kaip galėsime jai atsilyginti už pagalbą. Kiti prašydavo aukso, o Anelė nustebusi pažvelgė į mane ir pasakė, kad už tokį darbą mokesčio neprašoma. Ji mane perspėjo, kad labai ilgai tavęs laikyti negalės, kad išmokys tave kalbėti lietuviškai ir tada išsiųs pas savo pažįstamą kaime.
Ilgai galvojom su tėvu, kaip tave išnešti iš geto. Papirkom sargybinį. Mošė sugalvojo istoriją, kad jį kažkas įpareigojęs tiekti getui duoną, tad jam būtinas maišas ir vežimas. Maišą prikimšom šiaudų, tave užmigdėm ir, pridengę veidelį švelnia medžiaga, įdėjom į vežimą. Išėjau iš geto pirma tėvo ir ilgai veltui laukiau, kada pasirodysit. Paaiškėjo, kad netoli vartų atsibudai ir ėmei klausinėti jidiš kalba: „Kur mane įkišo?“ Tėvas buvo priverstas grįžti atgal.
Rytojaus dieną apsirengėme geriausiais turėtais rūbais. Maldavau tavęs, kad tylėtum, kol išeisim iš geto. Kai papirkusi sargybinius išėjau su tavimi iš geto, nusiplėšiau geltonąjį lopą. Mudviem reikėjo perplaukti upę valtimi, vėl prašiau tavęs nesakyti nė žodžio, kitaip būsim sumesti į upę ir niekada daugiau nepamatysim tėvo. Sėkmingai persiyrėm ir atėjom į Anelės namus.Vos įėjus man sustojo širdis – ant sienos kabojo gestapininko uniforma. Pamačiusi mano veido išraišką, Anelė bandė nuraminti sakydama, kad tie rūbai jos mylimojo ir nėra ko jaudintis. Gerai kalbėjau lietuviškai ir nebuvau panaši į žydę. Anelė prašė pabūti su tavimi, bet negalėjau palikti tėvo vieno. Pasilikau tik vieną naktį, o kitą dieną viena grįžau į getą. Mačiau, kad tau Anelė patinka ir judvi gerai sutariat,bet gestapininko uniforma nedavė man ramybės.
Greitai Anelės kaimynai ėmė įtarti, kad tu esi žydaitė. Pavadinusi Maryte Janavičiūte ji nuvežė tave į kaimą pas savo pažįstamą. Susirašinėjau su juo per Anelę ir prašiau tavęs nebausti,o jis atsakė, kad ir taip nebaudžia. Jo žmona laukėsi. Jis pats buvo komunistas ir netrukus vokiečiai jį užmušė. Getas buvo sunaikintas, aš išsiųsta į Štuthofą, tėvas – į Dachau. Tik po karo sužinojau, kad į Dachau jis nenuvyko, pakeliui iššoko iš traukinio.
Tėvas man šiek tiek pasakojo apie savo kančias, apie slapstymąsi miškuose pabėgus iš traukinio, apie tai, kaip tik per stebuklą jo nepagavo naciai. Vieną kartą, pavargęs ir išsekęs, jis užmigo po medžiu. Jį prižadino įkyrus musės zvimbimas. Atsimerkęs pamatė netoliese vokiečių kareivius, šukuojančius mišką. Tėvui pavyko pabėgti. Po to įvykio musės užmušti jis negalėdavo.
Namuose, kur gyvenau, nebuvo ko valgyti, mane siųsdavo elgetauti. Vieną dieną išėjau į lauką tuo metu, kai vokiečiai gaudė lietuvių moteris ketindami išsiųsti jas darbams į Vokietiją. Prasidėjus gaudynėms stovėjau gatvėje ištiesusi ranką. Viena jauna lietuvė paėmė mane ant rankų ir apsimetė mano mama, taip išsisuko nuo gaudytojų. Vėliau ji man davė valgyti ir išleido namo. Žinau, kad gyvenau dar keliose kitose vietose, bet miglotai prisimenu tik paskutinę slėptuvę. Ten gyveno jauna pora be vaikų ir senutė. Jie mane mylėjo, tikėjosi, kad pas juos liksiu. Subombardavus kaimą, tik vienas namas liko sveikas ir aš buvau kaip tik jame.
Kai svetimas vyras pasirodė tarpduryje, senutė iš karto suprato, jog tai mano tėvas. Išgirdusi iš jo, kad nežinia, kur yra mano mama, gyva ji ar mirusi, nenorėjo manęs išleisti. Aš ir pati buvau labai įtari, bijojau patvirtinti, jog tai mano tėvas. Tik kai jis man parodė mėlyną kepurę-gobtuvą, kuris, aiškiai prisiminiau, buvo mamos, puoliau prie jo ir pasakiau, jog tai tikrai mano tėvas.
Kaune gyvenau su tėvu ir pussesere Aviva, kurią tėvas ir jos močiutė irgi rado pas žmones, slėpusius ją per karą. Gerai prisimenu, kaip tėvas mus abi sodindavosi ant kelių, bet Avivą visad pirmą. Pavydėdavau ir klausdavau: „Kodėl visad Aviva pirma?“, į tai jis atsakydavo: „Nes tu turi mane, o Aviva kol kas tėvo neturi.“
Štuthofe mama sužinojo, kad kitos kalinės dukrą per karą slėpė garsus Kauno ginekologas profesorius Mažylis. Kai mamą išlaisvino iš koncentracijos stovyklos, ji nutarė parašyti profesoriui Mažyliui. Ant voko neužrašė jokio adreso. Asmeniškai mama jo nepažinojo. Ji tikėjo, kad laiškas profesorių pasieks. Laišką mama prašė perduoti pirmam sutiktam žydui. Galiausiai tas laiškas pasiekė mano tėvą ir taip jis sužinojo,kad mama gyva.
Prisimenu tą dieną, kai vėl pasimačiau su mama. Tėvui tądien labai skaudėjo galvą, užsidėjęs šlapią rankšluostį ant galvos, jis atrakino duris. Už durų stovėjo moteris, išgirdau verksmą... Prisiminiau mamą kitokią: gražią, ilgaplaukę,puošniai apsirengusią... Daug laiko praėjo, kol susitaikiau su tuo, kad ši moteris ir yra mano mama.
Praėjus daug metų, mokydamasi Kauno medicinos institute per paskaitas nuolat žiūrėdavau į akis profesoriui Mažyliui. Visą tą laiką tarsi norėjau padėkoti už tai, kad perdavė mamos laišką į geras rankas. Kai pagaliau pajutau,jog turiu pakankamai drąsos tai padaryti, pamačiau ant sienos kabantį jo nekrologą. Tada pasimokiau, kad svarbių dalykų negalima atidėlioti. Mūsų šeima visad svajojo išvykti į Izraelį. Bandymas emigruoti per Lenkiją, man fiktyviai susituokus su Lenkijos piliečiu,nepavyko, tąkart valdžia davė leidimą išvykti tik man, o tėvų neišleido. Tėvai labai prašė, kad vis tiek važiuočiau, bet nesutikau jų palikti. Pasakiau: „Jau kartą mus išskyrė, užteks.Dar sykį išsiskirti nesu pasirengusi.“
1965 m. baigiau Kauno medicinos institutą. Ištekėjau už bendramokslio Davidsono. Mūsų pirmasis sūnus Arikas gimė 1964 m., antrasis Simonas – 1970-aisiais. Emigravome į Izraelį 1972-aisiais.
Palaikėme glaudų ryšį su Anele, ji liko vieniša. Kalbinau ją važiuoti kartu į Izraelį, bet ji nenorėjo palikti Lietuvos. Jos nuotrauka kabo mano miegamajame ant sienos ir šiandien. Amžinai būsiu jai dėkinga. Ji buvo nuostabi moteris. Tokių žmonių pasitaiko labai retai. Po mirties Anelei buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas.
Dirbau vaikų gydytoja Natanijoje iki pat pensijos, kartu vadovavau didelei klinikai. Vaikščiodama Natanijos gatvėmis dažnai sutinku savo buvusius mažuosius pacientus. Dalis tų vaikų šiandien jau patys tėvai. Visi mane šiltai pasveikina. Malonu, kad jie mane prisimena.
2012, Netanija, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Greitai Anelės kaimynai ėmė įtarti, kad tu esi žydaitė. Pavadinusi Maryte Janavičiūte ji nuvežė tave į kaimą pas savo pažįstamą. Susirašinėjau su juo per Anelę ir prašiau tavęs nebausti,o jis atsakė, kad ir taip nebaudžia. Jo žmona laukėsi. Jis pats buvo komunistas ir netrukus vokiečiai jį užmušė. Getas buvo sunaikintas, aš išsiųsta į Štuthofą, tėvas – į Dachau. Tik po karo sužinojau, kad į Dachau jis nenuvyko, pakeliui iššoko iš traukinio.
Tėvas man šiek tiek pasakojo apie savo kančias, apie slapstymąsi miškuose pabėgus iš traukinio, apie tai, kaip tik per stebuklą jo nepagavo naciai. Vieną kartą, pavargęs ir išsekęs, jis užmigo po medžiu. Jį prižadino įkyrus musės zvimbimas. Atsimerkęs pamatė netoliese vokiečių kareivius, šukuojančius mišką. Tėvui pavyko pabėgti. Po to įvykio musės užmušti jis negalėdavo.
Namuose, kur gyvenau, nebuvo ko valgyti, mane siųsdavo elgetauti. Vieną dieną išėjau į lauką tuo metu, kai vokiečiai gaudė lietuvių moteris ketindami išsiųsti jas darbams į Vokietiją. Prasidėjus gaudynėms stovėjau gatvėje ištiesusi ranką. Viena jauna lietuvė paėmė mane ant rankų ir apsimetė mano mama, taip išsisuko nuo gaudytojų. Vėliau ji man davė valgyti ir išleido namo. Žinau, kad gyvenau dar keliose kitose vietose, bet miglotai prisimenu tik paskutinę slėptuvę. Ten gyveno jauna pora be vaikų ir senutė. Jie mane mylėjo, tikėjosi, kad pas juos liksiu. Subombardavus kaimą, tik vienas namas liko sveikas ir aš buvau kaip tik jame.
Kai svetimas vyras pasirodė tarpduryje, senutė iš karto suprato, jog tai mano tėvas. Išgirdusi iš jo, kad nežinia, kur yra mano mama, gyva ji ar mirusi, nenorėjo manęs išleisti. Aš ir pati buvau labai įtari, bijojau patvirtinti, jog tai mano tėvas. Tik kai jis man parodė mėlyną kepurę-gobtuvą, kuris, aiškiai prisiminiau, buvo mamos, puoliau prie jo ir pasakiau, jog tai tikrai mano tėvas.
Kaune gyvenau su tėvu ir pussesere Aviva, kurią tėvas ir jos močiutė irgi rado pas žmones, slėpusius ją per karą. Gerai prisimenu, kaip tėvas mus abi sodindavosi ant kelių, bet Avivą visad pirmą. Pavydėdavau ir klausdavau: „Kodėl visad Aviva pirma?“, į tai jis atsakydavo: „Nes tu turi mane, o Aviva kol kas tėvo neturi.“
Štuthofe mama sužinojo, kad kitos kalinės dukrą per karą slėpė garsus Kauno ginekologas profesorius Mažylis. Kai mamą išlaisvino iš koncentracijos stovyklos, ji nutarė parašyti profesoriui Mažyliui. Ant voko neužrašė jokio adreso. Asmeniškai mama jo nepažinojo. Ji tikėjo, kad laiškas profesorių pasieks. Laišką mama prašė perduoti pirmam sutiktam žydui. Galiausiai tas laiškas pasiekė mano tėvą ir taip jis sužinojo,kad mama gyva.
Prisimenu tą dieną, kai vėl pasimačiau su mama. Tėvui tądien labai skaudėjo galvą, užsidėjęs šlapią rankšluostį ant galvos, jis atrakino duris. Už durų stovėjo moteris, išgirdau verksmą... Prisiminiau mamą kitokią: gražią, ilgaplaukę,puošniai apsirengusią... Daug laiko praėjo, kol susitaikiau su tuo, kad ši moteris ir yra mano mama.
Praėjus daug metų, mokydamasi Kauno medicinos institute per paskaitas nuolat žiūrėdavau į akis profesoriui Mažyliui. Visą tą laiką tarsi norėjau padėkoti už tai, kad perdavė mamos laišką į geras rankas. Kai pagaliau pajutau,jog turiu pakankamai drąsos tai padaryti, pamačiau ant sienos kabantį jo nekrologą. Tada pasimokiau, kad svarbių dalykų negalima atidėlioti. Mūsų šeima visad svajojo išvykti į Izraelį. Bandymas emigruoti per Lenkiją, man fiktyviai susituokus su Lenkijos piliečiu,nepavyko, tąkart valdžia davė leidimą išvykti tik man, o tėvų neišleido. Tėvai labai prašė, kad vis tiek važiuočiau, bet nesutikau jų palikti. Pasakiau: „Jau kartą mus išskyrė, užteks.Dar sykį išsiskirti nesu pasirengusi.“
1965 m. baigiau Kauno medicinos institutą. Ištekėjau už bendramokslio Davidsono. Mūsų pirmasis sūnus Arikas gimė 1964 m., antrasis Simonas – 1970-aisiais. Emigravome į Izraelį 1972-aisiais.
Palaikėme glaudų ryšį su Anele, ji liko vieniša. Kalbinau ją važiuoti kartu į Izraelį, bet ji nenorėjo palikti Lietuvos. Jos nuotrauka kabo mano miegamajame ant sienos ir šiandien. Amžinai būsiu jai dėkinga. Ji buvo nuostabi moteris. Tokių žmonių pasitaiko labai retai. Po mirties Anelei buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas.
Dirbau vaikų gydytoja Natanijoje iki pat pensijos, kartu vadovavau didelei klinikai. Vaikščiodama Natanijos gatvėmis dažnai sutinku savo buvusius mažuosius pacientus. Dalis tų vaikų šiandien jau patys tėvai. Visi mane šiltai pasveikina. Malonu, kad jie mane prisimena.
2012, Netanija, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014