Išgelbėti žydų vaikai
Rona Rozental-Zinger
Neatmerk akių
Rona Rozental-Zinger
Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Prieš vokiečių okupaciją mano tėvai Šmuelis ir Ronia Rozentaliai ir brolis Leo, gimęs 1937 m. gyveno Kaune. Tėvas dirbo „Šolomo Aleichemo“ vardo pradinės žydų mokyklos direktoriumi. Mokykloje buvo mokoma jidiš kalba. Mama grįžo į Kauną baigusi mokslus Strasbūre (Prancūzijoje) ir Briuselio universitete, ir nuo 1934 metų vadovavo Ikimokyklinio ugdymo pedagogų koledžui. Jos studentų tarpe buvo nemažai vienuolių. Tėvai, kaip ir daugelis kitų žydų, įtarė artėjant Katastrofą ir pateikė prašymus išvykti į kitas šalis, tačiau jie vizų negavo. 1941 metų rugpjūty tėvai su broliu, seneliai (motinos tėvai Ošeris ir Gitelė Šmuilovai), dėdė Elijas (Eli, kurį visi vadino Liusia) tuomet 22 metų amžiaus kartu su žmona Chaja (Glušakaitė – mergautinė pavardė) buvo priversti persikelti į getą.
Senelis ir močiutė Šmuilovai žuvo per „Didžiąją akciją“ 1941 m. spalio pabaigoje. Tėvai, dėdė ir jo žmona Chaja aktyviai dalyvavo pasipriešinimo kovoje gete – jaunųjų pogrindininkų gretose. Liusia Šmuilovas, vienas iš žydų pogrindžio vadų, neužilgo paliko getą ir persikraustė gyventi į miestą svetima pavarde. Jis aktyviai dalyvavo ir kitos antinacistinės lietuvių grupuotės, veikusios Kaune, koordinavimo veikloje. 1942 metų sausį Liusia buvo išduotas, gestapas jį areštavo Kauno antifašistinių organizacijų susirinkimo metu. Liusia buvo nukankintas ir nužudytas IX-me forte 1942 metų spalį.
Tėvas padirbinėjo pogrindininkams dokumentus ir kartu dirbo geto mokykloje, kuri buvo įkurta arklidėje.
1942 metais gete uždrausta mokyti vaikus ir mokykla uždaryta. Mamos pareigos pogrindyje buvo gelbėti vaikus, ji išsaugojo ryšius su keliom vienuolėm, buvusiom savo mokinėm, ir jų padedama surasdavo vaikams prieglobstį vienuolyne arba dakataro Baublio vadovaujamuose kūdikių namuose, ar tiesiog krikščionių šeimose. Mamos akys buvo žalios, kad būtų mažiau panaši į žydę, ji geltonai dažėsi plaukus. Mama dažnai išeidavo iš geto be geltonos žvaigždės, siekdama kuo geriau išsiaiškinti, ar atrinktos krikščionių šeimos tikrai pasiruošę pavojingam žingsniui – išgelbėti žydų vaiką. Vokiečiai uždraudė žydėms pastoti ir gimdyti vaikus. Man pasakojo, kad net tėvų geto kaimynai, gyvenę su jais viename kambaryje iki pat 9-to nėštumo mėnesio nežinojo, kad mano mama laukiasi. Jai pasisekė nuslėpti šią žinią net nuo artimų pažįstamų, pasikeitusią figūrą ji maskuodavo platesniais rūbais, verždavosi metaliniu korsetu.
Gimiau 1943 metų sausio 31 d. Girdėjau pasakojant, kad tai buvusi pat šalčiausia diena tą žiemą. Didžiąją laiko dalį mane slėpė „malinoje“ (žiūr. pastaba Nr. 17) – specialioje slėptuvėje už rūbų spintos, kurią mums įrengė tėvas. Buvo du kūdikiai, kuriuos reikėjo paslėpti – aš ir mano pusseserė Liusia Šmuilovaitė, dėdės Elijaus dukra, kuri gimė prieš pat savo tėvo žūtį. Tėvas niekada jos nematė, o Liusia gavo tėvo atminčiai tėvo vardą. Mumis rūpinosi mano brolis Leo. Kaskartą, pasigirdus įtartiniems garsams, jis turėjo nustumti mūsų vežimėlį į slėptuvę ir prižiūrėti, kad tyliai gulėtumėm. Tėvas pasakojo, kad gete kūdikiai beveik neverkdavo, tarytum suprasdami pavojų. 1943 metų rugpjūtį tėvas išnešė Leo iš geto bulvių maiše. Jis buvo paslėptas nedideliame kaime šalia IX-to forto, varganame Macijauskų šeimos ūkyje. Po daugelio metų „Jad Vašem“ pripažino Macijauskų šeimą Pasaulio Tautų Teisuoliais. Jie savo ūkyje slėpė mano brolį kartu su keturiais suaugusiais žydais, duobėje, iškastoje po krosnimi, iki pat Kauno išvadavimo nuo nacistinio režimo. Neužilgo po išlaisvinimo Leo buvo perkeltas į žydų našlaičių namus.
1943 metų lapkritį buvau išnešta iš geto ir paslėpta Stanionių šeimos namuose Nemuno gatvėje. Maišą, kuriame aš gulėjau, užmigdyta luminaliu ir suvyniota į skarą, išnešė Pesia Karnauskaitė (Musel), tuomet buvusi aktyvi pogrindininkė. Ji įsiliejo į grupę darbininkų, einančių dirbti į naktinę pamainą. Sėkmingai išnešus mane per geto vartus, Pesia perdavė mane Stanioniui, laukusiam už tvoros. Darbininkų virtinė sugebėjo nukreipti saugančių kareivių dėmesį ir ponas Stanionis parinkęs tinkamą momentą priartėjo prie Pesios, čiupo iš jos maišą su miegančiu kūdikiu ir spruko kuo toliau nuo geto teritorijos, nes iki komendanto valandos buvo likę tik kelios minutės. Policininkai jį sustabdė. Stanionis sakėsi buvęs pas daktarą, pasiūlė vokiečiams 100 vokiškų markių, kad jį paleistų. Grįžus namo žmona Sofija (Zosia) jį pasitiko su džiaugsmo ašaromis. Stanioniai savo vaikų neturėjo. Buvau pakrikštyta ir pavadnta Lile Stanionyte. Mane augino kaip tikrą dukrą. Nuolat lankėmės bažnyčioje, nešiojau ant kaklo kryželį. Iki šiol mėgstu klausytis pamaldų, lydimų vargonų gausmo, dažnai apsilankau bažnyčiose, keliaudama po pasaulį. 1943 metų gruodį ir mano pusseserė Liusia buvo panašiai išnešta iš geto. Ją priglaudė Bronė Milienė. Po karo Liusia susitiko su savo mama, kuri perdavus dukrą pati pabėgo iš geto ir prisijungė prie partizanų grupuotės „Mirtis okupantams“. Chaja ištekėjo antrą sykį ir ilgai slėpė nuo Liusios žinią, kas buvo jos tikrasis tėvas. Tik būdama 16-kos metų ji sužinojo tiesą apie savo biologinį tėvą.
Ponas Stanionis mėgdavo išgerti ir atsivesdavo namo girtų draugų. Zosia bijojo, kad tie girtuokliai manęs neišduotų, jautė, kad mums nesaugu likti Kaune. Todėl mane išsivežė pas savo motiną į kaimą Žemaitijoje. Zosia, rizikuodama gyvybe, slėpdama žydaitę, keliavo su manimi iš vieno miestelio į kitą, iš kaimo į kaimą, niekur ilgiau neužtrukdama, kad išvengtų skundikų, persekiotojų, tolo nuo Kauno. Nuolat bijojo, kad mus kas išduos, pavojingi buvo ne tik svetimi, bet ir giminės. Net Raudonajai armijai išvadavus Lietuvą kildavo nemažai žudynių, kurias vykdė nacių kolaborantai, besislepiantys miesteliuose.
Zosia nepasakė savo giminėms, kad aš žydaitė, nors tie įtarė. Jos sesuo pagimdė sūnų nuo nacių kolaboranto, kuris vėliau ją paliko ir prisijungė prie vokiečių armijos. Sesuo norėjo, kad Zosia įvaikintų vietoj manęs jos sūnų, galvojo, kad taip ji galėtų apgint savo „gerą vardą“. Ji įdavė mus Lietuvos partizanams, bendradarbiavusiems su naciais – žaliūkams. Vieną naktį žaliūkai atėjo manęs ieškoti Zosės motinos namuose. Nors nedaug pamenu iš tų laikų, bet išlikę keli prisiminimai labai ryškūs. Prisimenu, kad miegojau senelių name, kaime, ant šiltos krosnies viršaus. Staiga atsibudau ir pamačiau kambaryje uniformuotus vyrus, kažko ieškančius po lovom ir spintose. Nors ir buvau tada blondinė, akis turėjau juodas, nepanašias į mano globėjų mėlynas akis. Dėl to man visad liepdavo likt užsimerkus prie svetimų. Tai tapo tikru įpročiu – užsimerkti, kai iškyla bet koks pavojus. Tąnakt atsimerkiau pamačiau tuos vyrus ir greit vėl užsimerkiau. Pamatę mano geltonus plaukus žaliūkai neįtarė, kad tai žydų mergaitė miega ant krosnies. Kai tik jie išėjo iš kambario, apieškoti kitų patalpų, Zosia nutempė mane nuo krosnies ir išbėgome kitąpus tuomet dar užšalusio ežero. Buvo pavasaris, ledas lūžinėjo, šokinėdamos nuo vienos ledo lyties ant kitos sušlapom kojas, sušalom. Labai sirgau, bet Zosia bijojo vežti mane į ligoninę. Po daugelio metų Zosia man pasakojo, kad tris dienas slapstėmės rūsyje laukuose, vėliau ji dėl to sirgo artritu. Buvom visai prie Vokietijos sienos, ir partizanai vis dar ieškojo žydų. Mano tėvai pateko tarp tūkstančių geto kalinių, kuriuos 1944 metų liepą vokiečiai išsiuntė į koncentracijos lagerius. Mama mirė Štuthofe 1945 metais, prieš pat išvadavimą. Tėvas buvo išsiųstas į Dachau, iš kur jį išvadavo kartu su kitais išgyvenusiais kaliniais amerikiečių armija, grįžo vos gyvas, jo reabilitacija užėmė begalę laiko...
1949 metų rudenį buvo uždarytos visos žydiškos mokyklos ir kitos žydų institucijos. Tėvas neteko darbo švietimo skyriuje. Jam teko dirbti kitus darbus, menkiau apmokamus. Jis negalėdavo susikaupti, nuolat galvodavo apie žuvusią savo žmoną, prarastą darbą. Kartais jį kankindavo košmarai. Atsibusdavau naktimis nuo jo riksmo, jis sakydavo, kad sapnavo kaip naciai vejasi jį su šunimis. Vengiau jo klausinėti, nenorėjau sukelti jam papildomo skausmo. Jis dažnai sirgo, gulėdavo ligoninėje. Septynių metų tapau jo globotoja ir pati tvarkydavausi namie. Tėvas daugiau nevedė. Išaugau be mamos, pažinau visus gyvenimo sunkumus. Nors ir susiradau tėvą ir vyresnįjį brolį po karo, visi buvome labai moraliai traumuoti dėl baisių netekčių ir skausmo, kurį patyrėme. Nesugebėjome toliau gyventi, kaip darni šeima.
Buvau labai tyli mergaitė, uždara ir įtari. Augau jausdamasi kalta, kad gimiau karo metu. Neturėdavau laiko išeiti iš namų, pasidžiaugt truputį. Dažnai sirguliuodavau, bet niekad nesiskųsdavau, visad maniau, kad skausmai praeis, karštis ir bloga savijauta kažkur pradings. Slėpiau savo ligas nuo tėvo, nenorėjau jo jaudinti ar liūdinti. Grįžus į tėvo namus visai pamiršau savo ankstyvą vaikystę ir daugybę metų šie prisiminimai tūnojo giliai paslėpti mano sieloje.
Ryšiai su Zosia atsinaujino tik 1967 metais. Ją prižiūrėjau iki pat mirties – 1974 metų gegužės. Zosė sirgo ūmiu artritu ir daugelį metų gulėjo „prirakinta“ prie lovos. Ponas Stanionis mirė penkto dešimtmečio pradžioje.
1949 metais pradėjau lankyti lietuvišką mokyklą, bet tėvas neužilgo pervedė mane į rusišką, nors tuomet rusiškai visai nemokėjau. 1964 metais baigiau Vilniaus universitete matematiką su pagyrimu ir įsidarbinau Informacinių technologijų konsultante. Ištekėjau 1971 metais, turiu sūnų ir dukrą. Kadangi neturėjau gyvenime pavyzdžio, kaip auginami vaikai, teko iš naujo mokytis būti mama. 1978 metų birželį visa šeima išvykome iš Lietuvos į Australiją, kur atvykome tik 1979 metų sausio 10 d., labai ilgai laukėme vizų. Šiandien esu pensininkė, dirbu gide-savanore Holokausto centre Melburne. Mano brolis su žmona, kuri irgi vaikystėje buvo išgelbėta iš Kauno geto, gyvena Vilniuje. Jų vaikai ir anūkai gyvena Izraelyje.
Mano tėvas mirė Vilniuje 1984 metų balandį. 1993 metais Lietuvos Prezidentas apdovanojo mūsų motiną po mirties „Žūvabčiųjų gelbėjimo kryžiumi“ už jos indėlį , gelbėjant žydų vaikus iš Kauno geto.
Augau Lietuvoj, kurioje valdant komunistams, neliko jokių žydiškų tradicijų namuose, jokios informacijos apie buvusią žydų kultūrą ar turtingą Lietuvos žydų istoriją. Sovietinė istorija tylėjo apie Holokaustą. Išsigelbėjusių žmonių prisiminimai buvo tildomi daugybę metų. Išsigelbėjusieji nelaukė valdžios supratimo, jų kančių įvertinimo, slėpė savo jausmus giliai širdyse. Nors jautėmės žydais, daugumoje dėl prietarų ir antisemitizmo, kurį patirdavome iš vietos gyventojų, bet apie žydų tradicijas neturėjome jokio supratimo.
Nežinojau savo istorijos iki 1967 metų, kai buvo išleista knyga „Ir be ginklo kariai“. Joje pasakojama apie lietuvius, gelbėjusius žydus per Holokaustą. Knygoje perskaičiau dvi istorijas, kurias parašė mano tėvas, apie mano ir brolio išnešimą iš geto. Niekada nesu rašiusi savo vaikystės atsiminimų, bet Jakovas Zilbergas paragino mane aprašyti tai, ką prisimenu iš tų laikų. Gaila, kad neuždaviau visų klausimų tėvui ar kitiems mūsų šeimą prieš karą pažinojusiems žmonėms, kol jie dar buvo gyvi.
Nepaisant atimtos vaikystės, tai, kad esu gyva, manau, yra stebuklas. Dirbau ir užauginau savo vaikus Esterą ir Arielį, ir vis dar galiu būti naudinga bendruomenei. Aš laiminga močiutė, turiu du puikius anūkus, mano dukters vaikus.
Melburnas, Australija, 2011
Rona Rozental-Zinger
Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Prieš vokiečių okupaciją mano tėvai Šmuelis ir Ronia Rozentaliai ir brolis Leo, gimęs 1937 m. gyveno Kaune. Tėvas dirbo „Šolomo Aleichemo“ vardo pradinės žydų mokyklos direktoriumi. Mokykloje buvo mokoma jidiš kalba. Mama grįžo į Kauną baigusi mokslus Strasbūre (Prancūzijoje) ir Briuselio universitete, ir nuo 1934 metų vadovavo Ikimokyklinio ugdymo pedagogų koledžui. Jos studentų tarpe buvo nemažai vienuolių. Tėvai, kaip ir daugelis kitų žydų, įtarė artėjant Katastrofą ir pateikė prašymus išvykti į kitas šalis, tačiau jie vizų negavo. 1941 metų rugpjūty tėvai su broliu, seneliai (motinos tėvai Ošeris ir Gitelė Šmuilovai), dėdė Elijas (Eli, kurį visi vadino Liusia) tuomet 22 metų amžiaus kartu su žmona Chaja (Glušakaitė – mergautinė pavardė) buvo priversti persikelti į getą.
Senelis ir močiutė Šmuilovai žuvo per „Didžiąją akciją“ 1941 m. spalio pabaigoje. Tėvai, dėdė ir jo žmona Chaja aktyviai dalyvavo pasipriešinimo kovoje gete – jaunųjų pogrindininkų gretose. Liusia Šmuilovas, vienas iš žydų pogrindžio vadų, neužilgo paliko getą ir persikraustė gyventi į miestą svetima pavarde. Jis aktyviai dalyvavo ir kitos antinacistinės lietuvių grupuotės, veikusios Kaune, koordinavimo veikloje. 1942 metų sausį Liusia buvo išduotas, gestapas jį areštavo Kauno antifašistinių organizacijų susirinkimo metu. Liusia buvo nukankintas ir nužudytas IX-me forte 1942 metų spalį.
Tėvas padirbinėjo pogrindininkams dokumentus ir kartu dirbo geto mokykloje, kuri buvo įkurta arklidėje.
1942 metais gete uždrausta mokyti vaikus ir mokykla uždaryta. Mamos pareigos pogrindyje buvo gelbėti vaikus, ji išsaugojo ryšius su keliom vienuolėm, buvusiom savo mokinėm, ir jų padedama surasdavo vaikams prieglobstį vienuolyne arba dakataro Baublio vadovaujamuose kūdikių namuose, ar tiesiog krikščionių šeimose. Mamos akys buvo žalios, kad būtų mažiau panaši į žydę, ji geltonai dažėsi plaukus. Mama dažnai išeidavo iš geto be geltonos žvaigždės, siekdama kuo geriau išsiaiškinti, ar atrinktos krikščionių šeimos tikrai pasiruošę pavojingam žingsniui – išgelbėti žydų vaiką. Vokiečiai uždraudė žydėms pastoti ir gimdyti vaikus. Man pasakojo, kad net tėvų geto kaimynai, gyvenę su jais viename kambaryje iki pat 9-to nėštumo mėnesio nežinojo, kad mano mama laukiasi. Jai pasisekė nuslėpti šią žinią net nuo artimų pažįstamų, pasikeitusią figūrą ji maskuodavo platesniais rūbais, verždavosi metaliniu korsetu.
Gimiau 1943 metų sausio 31 d. Girdėjau pasakojant, kad tai buvusi pat šalčiausia diena tą žiemą. Didžiąją laiko dalį mane slėpė „malinoje“ (žiūr. pastaba Nr. 17) – specialioje slėptuvėje už rūbų spintos, kurią mums įrengė tėvas. Buvo du kūdikiai, kuriuos reikėjo paslėpti – aš ir mano pusseserė Liusia Šmuilovaitė, dėdės Elijaus dukra, kuri gimė prieš pat savo tėvo žūtį. Tėvas niekada jos nematė, o Liusia gavo tėvo atminčiai tėvo vardą. Mumis rūpinosi mano brolis Leo. Kaskartą, pasigirdus įtartiniems garsams, jis turėjo nustumti mūsų vežimėlį į slėptuvę ir prižiūrėti, kad tyliai gulėtumėm. Tėvas pasakojo, kad gete kūdikiai beveik neverkdavo, tarytum suprasdami pavojų. 1943 metų rugpjūtį tėvas išnešė Leo iš geto bulvių maiše. Jis buvo paslėptas nedideliame kaime šalia IX-to forto, varganame Macijauskų šeimos ūkyje. Po daugelio metų „Jad Vašem“ pripažino Macijauskų šeimą Pasaulio Tautų Teisuoliais. Jie savo ūkyje slėpė mano brolį kartu su keturiais suaugusiais žydais, duobėje, iškastoje po krosnimi, iki pat Kauno išvadavimo nuo nacistinio režimo. Neužilgo po išlaisvinimo Leo buvo perkeltas į žydų našlaičių namus.
1943 metų lapkritį buvau išnešta iš geto ir paslėpta Stanionių šeimos namuose Nemuno gatvėje. Maišą, kuriame aš gulėjau, užmigdyta luminaliu ir suvyniota į skarą, išnešė Pesia Karnauskaitė (Musel), tuomet buvusi aktyvi pogrindininkė. Ji įsiliejo į grupę darbininkų, einančių dirbti į naktinę pamainą. Sėkmingai išnešus mane per geto vartus, Pesia perdavė mane Stanioniui, laukusiam už tvoros. Darbininkų virtinė sugebėjo nukreipti saugančių kareivių dėmesį ir ponas Stanionis parinkęs tinkamą momentą priartėjo prie Pesios, čiupo iš jos maišą su miegančiu kūdikiu ir spruko kuo toliau nuo geto teritorijos, nes iki komendanto valandos buvo likę tik kelios minutės. Policininkai jį sustabdė. Stanionis sakėsi buvęs pas daktarą, pasiūlė vokiečiams 100 vokiškų markių, kad jį paleistų. Grįžus namo žmona Sofija (Zosia) jį pasitiko su džiaugsmo ašaromis. Stanioniai savo vaikų neturėjo. Buvau pakrikštyta ir pavadnta Lile Stanionyte. Mane augino kaip tikrą dukrą. Nuolat lankėmės bažnyčioje, nešiojau ant kaklo kryželį. Iki šiol mėgstu klausytis pamaldų, lydimų vargonų gausmo, dažnai apsilankau bažnyčiose, keliaudama po pasaulį. 1943 metų gruodį ir mano pusseserė Liusia buvo panašiai išnešta iš geto. Ją priglaudė Bronė Milienė. Po karo Liusia susitiko su savo mama, kuri perdavus dukrą pati pabėgo iš geto ir prisijungė prie partizanų grupuotės „Mirtis okupantams“. Chaja ištekėjo antrą sykį ir ilgai slėpė nuo Liusios žinią, kas buvo jos tikrasis tėvas. Tik būdama 16-kos metų ji sužinojo tiesą apie savo biologinį tėvą.
Ponas Stanionis mėgdavo išgerti ir atsivesdavo namo girtų draugų. Zosia bijojo, kad tie girtuokliai manęs neišduotų, jautė, kad mums nesaugu likti Kaune. Todėl mane išsivežė pas savo motiną į kaimą Žemaitijoje. Zosia, rizikuodama gyvybe, slėpdama žydaitę, keliavo su manimi iš vieno miestelio į kitą, iš kaimo į kaimą, niekur ilgiau neužtrukdama, kad išvengtų skundikų, persekiotojų, tolo nuo Kauno. Nuolat bijojo, kad mus kas išduos, pavojingi buvo ne tik svetimi, bet ir giminės. Net Raudonajai armijai išvadavus Lietuvą kildavo nemažai žudynių, kurias vykdė nacių kolaborantai, besislepiantys miesteliuose.
Zosia nepasakė savo giminėms, kad aš žydaitė, nors tie įtarė. Jos sesuo pagimdė sūnų nuo nacių kolaboranto, kuris vėliau ją paliko ir prisijungė prie vokiečių armijos. Sesuo norėjo, kad Zosia įvaikintų vietoj manęs jos sūnų, galvojo, kad taip ji galėtų apgint savo „gerą vardą“. Ji įdavė mus Lietuvos partizanams, bendradarbiavusiems su naciais – žaliūkams. Vieną naktį žaliūkai atėjo manęs ieškoti Zosės motinos namuose. Nors nedaug pamenu iš tų laikų, bet išlikę keli prisiminimai labai ryškūs. Prisimenu, kad miegojau senelių name, kaime, ant šiltos krosnies viršaus. Staiga atsibudau ir pamačiau kambaryje uniformuotus vyrus, kažko ieškančius po lovom ir spintose. Nors ir buvau tada blondinė, akis turėjau juodas, nepanašias į mano globėjų mėlynas akis. Dėl to man visad liepdavo likt užsimerkus prie svetimų. Tai tapo tikru įpročiu – užsimerkti, kai iškyla bet koks pavojus. Tąnakt atsimerkiau pamačiau tuos vyrus ir greit vėl užsimerkiau. Pamatę mano geltonus plaukus žaliūkai neįtarė, kad tai žydų mergaitė miega ant krosnies. Kai tik jie išėjo iš kambario, apieškoti kitų patalpų, Zosia nutempė mane nuo krosnies ir išbėgome kitąpus tuomet dar užšalusio ežero. Buvo pavasaris, ledas lūžinėjo, šokinėdamos nuo vienos ledo lyties ant kitos sušlapom kojas, sušalom. Labai sirgau, bet Zosia bijojo vežti mane į ligoninę. Po daugelio metų Zosia man pasakojo, kad tris dienas slapstėmės rūsyje laukuose, vėliau ji dėl to sirgo artritu. Buvom visai prie Vokietijos sienos, ir partizanai vis dar ieškojo žydų. Mano tėvai pateko tarp tūkstančių geto kalinių, kuriuos 1944 metų liepą vokiečiai išsiuntė į koncentracijos lagerius. Mama mirė Štuthofe 1945 metais, prieš pat išvadavimą. Tėvas buvo išsiųstas į Dachau, iš kur jį išvadavo kartu su kitais išgyvenusiais kaliniais amerikiečių armija, grįžo vos gyvas, jo reabilitacija užėmė begalę laiko...
1949 metų rudenį buvo uždarytos visos žydiškos mokyklos ir kitos žydų institucijos. Tėvas neteko darbo švietimo skyriuje. Jam teko dirbti kitus darbus, menkiau apmokamus. Jis negalėdavo susikaupti, nuolat galvodavo apie žuvusią savo žmoną, prarastą darbą. Kartais jį kankindavo košmarai. Atsibusdavau naktimis nuo jo riksmo, jis sakydavo, kad sapnavo kaip naciai vejasi jį su šunimis. Vengiau jo klausinėti, nenorėjau sukelti jam papildomo skausmo. Jis dažnai sirgo, gulėdavo ligoninėje. Septynių metų tapau jo globotoja ir pati tvarkydavausi namie. Tėvas daugiau nevedė. Išaugau be mamos, pažinau visus gyvenimo sunkumus. Nors ir susiradau tėvą ir vyresnįjį brolį po karo, visi buvome labai moraliai traumuoti dėl baisių netekčių ir skausmo, kurį patyrėme. Nesugebėjome toliau gyventi, kaip darni šeima.
Buvau labai tyli mergaitė, uždara ir įtari. Augau jausdamasi kalta, kad gimiau karo metu. Neturėdavau laiko išeiti iš namų, pasidžiaugt truputį. Dažnai sirguliuodavau, bet niekad nesiskųsdavau, visad maniau, kad skausmai praeis, karštis ir bloga savijauta kažkur pradings. Slėpiau savo ligas nuo tėvo, nenorėjau jo jaudinti ar liūdinti. Grįžus į tėvo namus visai pamiršau savo ankstyvą vaikystę ir daugybę metų šie prisiminimai tūnojo giliai paslėpti mano sieloje.
Ryšiai su Zosia atsinaujino tik 1967 metais. Ją prižiūrėjau iki pat mirties – 1974 metų gegužės. Zosė sirgo ūmiu artritu ir daugelį metų gulėjo „prirakinta“ prie lovos. Ponas Stanionis mirė penkto dešimtmečio pradžioje.
1949 metais pradėjau lankyti lietuvišką mokyklą, bet tėvas neužilgo pervedė mane į rusišką, nors tuomet rusiškai visai nemokėjau. 1964 metais baigiau Vilniaus universitete matematiką su pagyrimu ir įsidarbinau Informacinių technologijų konsultante. Ištekėjau 1971 metais, turiu sūnų ir dukrą. Kadangi neturėjau gyvenime pavyzdžio, kaip auginami vaikai, teko iš naujo mokytis būti mama. 1978 metų birželį visa šeima išvykome iš Lietuvos į Australiją, kur atvykome tik 1979 metų sausio 10 d., labai ilgai laukėme vizų. Šiandien esu pensininkė, dirbu gide-savanore Holokausto centre Melburne. Mano brolis su žmona, kuri irgi vaikystėje buvo išgelbėta iš Kauno geto, gyvena Vilniuje. Jų vaikai ir anūkai gyvena Izraelyje.
Mano tėvas mirė Vilniuje 1984 metų balandį. 1993 metais Lietuvos Prezidentas apdovanojo mūsų motiną po mirties „Žūvabčiųjų gelbėjimo kryžiumi“ už jos indėlį , gelbėjant žydų vaikus iš Kauno geto.
Augau Lietuvoj, kurioje valdant komunistams, neliko jokių žydiškų tradicijų namuose, jokios informacijos apie buvusią žydų kultūrą ar turtingą Lietuvos žydų istoriją. Sovietinė istorija tylėjo apie Holokaustą. Išsigelbėjusių žmonių prisiminimai buvo tildomi daugybę metų. Išsigelbėjusieji nelaukė valdžios supratimo, jų kančių įvertinimo, slėpė savo jausmus giliai širdyse. Nors jautėmės žydais, daugumoje dėl prietarų ir antisemitizmo, kurį patirdavome iš vietos gyventojų, bet apie žydų tradicijas neturėjome jokio supratimo.
Nežinojau savo istorijos iki 1967 metų, kai buvo išleista knyga „Ir be ginklo kariai“. Joje pasakojama apie lietuvius, gelbėjusius žydus per Holokaustą. Knygoje perskaičiau dvi istorijas, kurias parašė mano tėvas, apie mano ir brolio išnešimą iš geto. Niekada nesu rašiusi savo vaikystės atsiminimų, bet Jakovas Zilbergas paragino mane aprašyti tai, ką prisimenu iš tų laikų. Gaila, kad neuždaviau visų klausimų tėvui ar kitiems mūsų šeimą prieš karą pažinojusiems žmonėms, kol jie dar buvo gyvi.
Nepaisant atimtos vaikystės, tai, kad esu gyva, manau, yra stebuklas. Dirbau ir užauginau savo vaikus Esterą ir Arielį, ir vis dar galiu būti naudinga bendruomenei. Aš laiminga močiutė, turiu du puikius anūkus, mano dukters vaikus.
Melburnas, Australija, 2011