Išgelbėti žydų vaikai
Icchokas Meras:
Mes negalime užmiršti
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Mūsų šeima – tėvas Jehuda (nepriklausomoj Lietuvoj jis buvo Kelmės Žydų liaudies banko direktorius, o sovietinėj – pabuvęs bedarbiu, vėliau gavo kasininko darbą Valstybiniame banke), motina Miriam, sesuo Janina ir aš – gyvenome Lietuvoje, Kelmėje, kai 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjo karas. Beveik visas miestelis sudegė. Sudegė ir namai, kuriuose mes gyvenome. Birželio 24 ar 25-ąją miestelį okupavo vokiečių kariuomenė.
Jau po poros dienų vietiniai ginkluoti baltaraiščiai (matyt, Lietuvos aktyvistų fronto nariai su baltais raiščiais ant rankovių), dar vadinami aktyvistais, ėmėsi prievartos prieš žydus. Vyrai (mūsų tėvas irgi) buvo uždaryti į Zundelio Lunco daržinę, o moterys ir vaikai suvaryti į kelias aplink Kelmę buvusias žydų ūkininkų sodybas, kurios buvo paverstos stovyklomis – getais. Mus kalino Šimono Ošerio sodyboje Mažūnių kaime.
Tėvą, kartą pasipriešinusį baltaraiščių patyčioms, sužalojo ir įkalino Kelmės dvaro brome, paskui išvežė į Raseinius ir 1941 metų liepos pabaigoj sušaudė netoli Raseinių.
Kelmės ir aplinkinių miestelių bei bažnytkaimių žydus šaudė Kelmės dvaro žvyrduobėj dukart: didžiumą – liepos 29, o kitus – rugpjūčio 22 dieną.
Tų metų liepos 28-ąją mus atvarė iš stovyklų į didžiulę Kelmės dvaro daržinę, iš kurios kitą dieną grupėmis po keliasdešimt varė į žvyrduobę, esančią maždaug už pusės kilometro, ir ten šaudė. Tą dieną sušaudė motiną, o sesuo Janina ir aš su keliolika kitų mažamečių vaikų, kažkodėl sugrąžintų į daržinę, likome gyvi ir vėliau buvome uždaryti vienoj dvaro rūmų kamaroj.
Kieno dėka likome gyvi tą dieną, nežinau.
Vėliau gi nemažai žmonių mums padėjo ir mus gelbėjo, ir jeigu ne jie, tai nei sesuo Janina, nei aš nebūtume likę gyvi.
Pirmoji mūsų gelbėtoja buvo Michalina Legantienė, prieš karą buvusi mūsų namų darbininkė.
Ji susirado mus toje dvaro kamaroje.
Kai mus uždarė toj kamaroj, po kelių valandų prie Kelmės dvaro rūmų susirinko grupelė lietuvių moterų, tarp jų ir Michalina Legantienė, ir pradėjo prašyti baltaraiščius, o paskui ir Kelmės viršaitį, kad atiduotų joms žydų vaikus.
Rytojaus dieną, kai ginkluotas baltaraištis sargybinis trumpam pasitraukė nuo durų, moterys pagriebė dalį vaikų ir nusivedė namo. Mane su seserim nusivedė Michalina.
Likusius kelis vaikus, kurių niekas nepaėmė, baltaraiščiai sušaudė per antrąsias Kelmės žydų masines žudynes 1941 metų rugpjūčio 22 dieną.
Būtume ir mes žuvę, jeigu ne Michalina.
Mane priglaudė jinai, o seserį, Michalinai paprašius – Petronėlė Urbelienė, kurios namuose Kelmėje, Kalnų g. 14, Michalina gyveno.
Janina Meraitė-Geršienė:
Michalina Legantienė parsivedė mus į savo mažą kambarėlį Kalnų g-vėje 14. Tą kambarėlį ji nuomojo pas Petronėlę Urbelienę. Michalinos prašymu mane priglaudė pas save Petronėlė Urbelienė ir jos vyras Adomas Urbelis. Tačiau valdžiai tapo žinoma, kur mes slapstomės, ir po kelių dienų mus išvežė į Mošės Gelmano ūkį Laukodemės kaime (apie 3 km nuo Kelmės). Šis ūkis taip pat buvo paverstas getu. Prieš mus išvežant Urbelienė ir Legantienė patarė mums bėgti iš lagerio ir paskui sugrįžti vėl pas jas. Po kiek laiko mums su broliu pavyko pabėgti. Vieną ankstų rytą sugrįžome į Kelmę. Ėjome be kelių ir be takų, slėpdamiesi krūmuose, daržuose ir sudegusių namų griuvėsiuose, bijodami, kad kas nors mūsų nepastebėtų. Aš grįžau pas Urbelius, o mano brolis – pas Legantienę.
Tačiau valdžiai ir vėl tapo žinoma, kur mes slapstomės, ir dieną prieš antrąsias ir galutines Kelmės žydų masines žudynes atėjo pas Urbelienę ir Legantienę seniūnas Lopata ir liepė mus nuvesti į Kelmės dvaro daržinę. Į tą pačią didžiulę daržinę, kurioje jau sykį buvome uždaryti, dar kartu su mama, liepos 28-ąją, t.y. vieną dieną prieš pirmąsias masines Kelmės žydų žudynes. Daržinė tą dieną buvo sausakimša mirčiai pasmerktų moterų ir vaikų. Dabar, gavusios seniūno nurodymą mus nuvesti į tą pačią daržinę, mūsų globėjos ir mes, vaikai, labai sunerimome, bijodami, kad ir vėl ruošiamos dar vienos masinės žudynės. Slapstytis Kelmėje, kad ir miestelio pakraštyje, jau tapo labai pavojinga. Todėl Urbelienė ir Legantienė mus kitądien išvedė ankstų rytą iš Kelmės į kaimą, tikėdamosi rasti kaimiečių, kurie sutiks mus paslėpti. Tačiau pažįstami kaimiečiai atsisakė. Tada Urbelienė ir Legantienė pradėjo stabdyti pravažiuojančių nepažįstamų kaimiečių vežimus klausdamos: „Ponia, ar nereikia piemenukų?” Visi atsakydavo klausimu: „Ar žydukai?” Ir išgirdę: „Žydukai”, sakydavo: „Nereikia”. Pagaliau pravažiuodamos sustojo turtinga ūkininkė Sankienė ir jos duktė Teresė. Sankienė nesiryžo mus imti, tada prabilo jos dukra Teresėlė: „Mama, paimk tuos vaikus... Paimk tuos vaikus...“, ir jos motina tarė: „Gerai, važiuojam.“
Mes negalime užmiršti
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Mūsų šeima – tėvas Jehuda (nepriklausomoj Lietuvoj jis buvo Kelmės Žydų liaudies banko direktorius, o sovietinėj – pabuvęs bedarbiu, vėliau gavo kasininko darbą Valstybiniame banke), motina Miriam, sesuo Janina ir aš – gyvenome Lietuvoje, Kelmėje, kai 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjo karas. Beveik visas miestelis sudegė. Sudegė ir namai, kuriuose mes gyvenome. Birželio 24 ar 25-ąją miestelį okupavo vokiečių kariuomenė.
Jau po poros dienų vietiniai ginkluoti baltaraiščiai (matyt, Lietuvos aktyvistų fronto nariai su baltais raiščiais ant rankovių), dar vadinami aktyvistais, ėmėsi prievartos prieš žydus. Vyrai (mūsų tėvas irgi) buvo uždaryti į Zundelio Lunco daržinę, o moterys ir vaikai suvaryti į kelias aplink Kelmę buvusias žydų ūkininkų sodybas, kurios buvo paverstos stovyklomis – getais. Mus kalino Šimono Ošerio sodyboje Mažūnių kaime.
Tėvą, kartą pasipriešinusį baltaraiščių patyčioms, sužalojo ir įkalino Kelmės dvaro brome, paskui išvežė į Raseinius ir 1941 metų liepos pabaigoj sušaudė netoli Raseinių.
Kelmės ir aplinkinių miestelių bei bažnytkaimių žydus šaudė Kelmės dvaro žvyrduobėj dukart: didžiumą – liepos 29, o kitus – rugpjūčio 22 dieną.
Tų metų liepos 28-ąją mus atvarė iš stovyklų į didžiulę Kelmės dvaro daržinę, iš kurios kitą dieną grupėmis po keliasdešimt varė į žvyrduobę, esančią maždaug už pusės kilometro, ir ten šaudė. Tą dieną sušaudė motiną, o sesuo Janina ir aš su keliolika kitų mažamečių vaikų, kažkodėl sugrąžintų į daržinę, likome gyvi ir vėliau buvome uždaryti vienoj dvaro rūmų kamaroj.
Kieno dėka likome gyvi tą dieną, nežinau.
Vėliau gi nemažai žmonių mums padėjo ir mus gelbėjo, ir jeigu ne jie, tai nei sesuo Janina, nei aš nebūtume likę gyvi.
Pirmoji mūsų gelbėtoja buvo Michalina Legantienė, prieš karą buvusi mūsų namų darbininkė.
Ji susirado mus toje dvaro kamaroje.
Kai mus uždarė toj kamaroj, po kelių valandų prie Kelmės dvaro rūmų susirinko grupelė lietuvių moterų, tarp jų ir Michalina Legantienė, ir pradėjo prašyti baltaraiščius, o paskui ir Kelmės viršaitį, kad atiduotų joms žydų vaikus.
Rytojaus dieną, kai ginkluotas baltaraištis sargybinis trumpam pasitraukė nuo durų, moterys pagriebė dalį vaikų ir nusivedė namo. Mane su seserim nusivedė Michalina.
Likusius kelis vaikus, kurių niekas nepaėmė, baltaraiščiai sušaudė per antrąsias Kelmės žydų masines žudynes 1941 metų rugpjūčio 22 dieną.
Būtume ir mes žuvę, jeigu ne Michalina.
Mane priglaudė jinai, o seserį, Michalinai paprašius – Petronėlė Urbelienė, kurios namuose Kelmėje, Kalnų g. 14, Michalina gyveno.
Janina Meraitė-Geršienė:
Michalina Legantienė parsivedė mus į savo mažą kambarėlį Kalnų g-vėje 14. Tą kambarėlį ji nuomojo pas Petronėlę Urbelienę. Michalinos prašymu mane priglaudė pas save Petronėlė Urbelienė ir jos vyras Adomas Urbelis. Tačiau valdžiai tapo žinoma, kur mes slapstomės, ir po kelių dienų mus išvežė į Mošės Gelmano ūkį Laukodemės kaime (apie 3 km nuo Kelmės). Šis ūkis taip pat buvo paverstas getu. Prieš mus išvežant Urbelienė ir Legantienė patarė mums bėgti iš lagerio ir paskui sugrįžti vėl pas jas. Po kiek laiko mums su broliu pavyko pabėgti. Vieną ankstų rytą sugrįžome į Kelmę. Ėjome be kelių ir be takų, slėpdamiesi krūmuose, daržuose ir sudegusių namų griuvėsiuose, bijodami, kad kas nors mūsų nepastebėtų. Aš grįžau pas Urbelius, o mano brolis – pas Legantienę.
Tačiau valdžiai ir vėl tapo žinoma, kur mes slapstomės, ir dieną prieš antrąsias ir galutines Kelmės žydų masines žudynes atėjo pas Urbelienę ir Legantienę seniūnas Lopata ir liepė mus nuvesti į Kelmės dvaro daržinę. Į tą pačią didžiulę daržinę, kurioje jau sykį buvome uždaryti, dar kartu su mama, liepos 28-ąją, t.y. vieną dieną prieš pirmąsias masines Kelmės žydų žudynes. Daržinė tą dieną buvo sausakimša mirčiai pasmerktų moterų ir vaikų. Dabar, gavusios seniūno nurodymą mus nuvesti į tą pačią daržinę, mūsų globėjos ir mes, vaikai, labai sunerimome, bijodami, kad ir vėl ruošiamos dar vienos masinės žudynės. Slapstytis Kelmėje, kad ir miestelio pakraštyje, jau tapo labai pavojinga. Todėl Urbelienė ir Legantienė mus kitądien išvedė ankstų rytą iš Kelmės į kaimą, tikėdamosi rasti kaimiečių, kurie sutiks mus paslėpti. Tačiau pažįstami kaimiečiai atsisakė. Tada Urbelienė ir Legantienė pradėjo stabdyti pravažiuojančių nepažįstamų kaimiečių vežimus klausdamos: „Ponia, ar nereikia piemenukų?” Visi atsakydavo klausimu: „Ar žydukai?” Ir išgirdę: „Žydukai”, sakydavo: „Nereikia”. Pagaliau pravažiuodamos sustojo turtinga ūkininkė Sankienė ir jos duktė Teresė. Sankienė nesiryžo mus imti, tada prabilo jos dukra Teresėlė: „Mama, paimk tuos vaikus... Paimk tuos vaikus...“, ir jos motina tarė: „Gerai, važiuojam.“