Išgelbėti žydų vaikai

Gimiau 1941 m. rugsėjo 10 d. didžiosios Katastrofos metu. Mano pase, skiltyje „gimimo vieta“, įrašytas Kaunas, iš tikrųjų reikėtų įrašyti: Kauno getas. Būtent į tą pragarą pirmomis karo dienomis fašistai ir jų bendrininkai lietuviai suvarė visus Kauno žydus. Tarp jų buvo jaunavedžiai Levinai - nėščia mano motina Zina (mergautinė pavardė Šneiderytė) ir tėvas Jurgis (Gregoris, Grigorijus), taip pat jų tėvai ir visi giminaičiai. Mums su mama per stebuklą pavyko išlikti gyvoms. Buvau pernelyg maža, kad ką nors prisiminčiau iš vaikystės, prabėgusios už spygliuotos vielos. Todėl natūralu, jog visas mano pasakojimas remiasi mano jau mirusios mamos prisiminimais ir archyviniais dokumentais, kuriuos surinkau per pastaruosius dešimt metų. Mano tėvai kilę iš gana turtingų šeimų. Tais laikais jie įgijo gerą išsilavinimą. Pagal Lietuvos valstybinio archyvo pažymą Nr. 233L, išduotą 1991 m. rugsėjo 29 d., tėvas nuo 1927 m. rugsėjo mokėsi Kauno vokiečių gimnazijoje, ją baigė 1933 m. birželio mėnesį ir gavo atestatą Nr. 111/123. Iki karo dirbo cheminės valyklos „Trikol“ menedžeriu; ši valykla priklausė danų firmai „Raaschou & Schmidt“. Būdamas gete jis dirbo iš pradžių Kauno aerodromo statybose, paskui darbininku cheminėje valykloje „Trikol“ – ten buvo valomi vokiečių karininkų mundurai. 1944 m. liepos 15 d. tėvą su mano seneliu Juozu (Josifu) Šneideriu išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Ten tėvas žuvo 1945 m. sausio 15 d. Tikslią jo mirties datą pavyko nustatyti tik 1998 m. balandžio mėnesį. Po daugelio metų nesėkmingų ieškojimų atsitiktinai sužinojau, kad mūsų žydų bendruomenės narys Chaimas Glikas, taip pat išgyvenęs Holokaustą, važiuoja į Dachau. Mano prašymu jis apsilankė „KZ - Gedenkstatte“ ir gavo dokumento, patvirtinančio tėvo mirtį, kopiją. Mano močiutė Stela Šneiderienė buvo išvežta iš geto į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje. Jos mirties datos iki šiol nepavyko nustatyti. Noriu paminėti įdomią archyvinę pažymą Nr. S-4131-F, kurią gavau Lietuvos centriniame valstybės archyve 1997 m. lapkričio 19 d. Joje rašoma, kad Kauno miesto žydų geto policijos archyviniame fonde saugomas asmens liudijimas Nr. 4426, išduotas Anitai Levinaitei, Jurgio, gimusiai 1941 m. Mano išgelbėjimo istoriją reikėtų vadinti stebuklu. 1944 m. gegužės pradžioje gete pasklido gandai, kad getas netrukus bus likviduotas. Dauguma kalinių gerai suprato, kad suaugusiems vargu ar pavyks išsigelbėti, todėl daugelis tėvų visomis išgalėmis stengėsi išgelbėti savo vaikus. Mano mamai pavyko susisiekti su gera pažįstama medicinos sesele lietuve Bronislava Krištopavičiene. Ji sutiko (absoliučiai nesavanaudiškai!) išnešti mane iš geto ir paslėpti kaime; dar pasakė, kad rizika, žinoma, labai didelė, bet galimybė visgi yra, nes aš mergaitė, o ne berniukas. Bronislava davė man išgerti migdomųjų, bejausmę ir bejėgę įkišo į paprastą maišą, ant viršaus užpylė sudygusių bulvių ir... štai taip aš likau gyva. Bronislava išgelbėjo taip pat mano mamą ir dar vieną žydų šeimą – Kasimovus. Labai gaila, bet šios geraširdės lietuvės moters gyvenimas susiklostė tragiškai. Jos vyras Povilas Krištopavičius iki karo buvo karininkas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis topografas. 1941 m. NKVD „troika“ jį nuteisė 25 metams ir jis buvo išsiųstas į Kolymą. 1946 m. „miško broliai“ jos akivaizdoje sušaudė šešiolikmetį sūnų už tai, kad jis atsisakė tapti partizanu. 1946 m. mano motina ištekėjo antrą kartą už Leonido Rysenbergo, kuris 1948 m. mane įdukrino. Jis augino mane nuo penkerių metų, aš vadinausi jo pavarde. Kad mano tėvas netikras, motina, žinoma, slėpė. Pirmą kartą apie tai sužinojau iš „gerų žmonių“ beveik prieš pat ištekėdama. Pastaruosius kelerius metus mėginu atkurti savo tikrojo tėvo trumpo gyvenimo istoriją. Kaip rodo kelios išlikusios nuotraukos, esu nepaprastai į jį panaši.

Su adata širdyje. Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Vilnius. 2003.