Išgelbėti žydų vaikai
Mošė Langevičius
Ilgesio apsvaiginta
Mošė (Miša) Langevičius
Iš:Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano tėvas Miša Langevičius gimė Vilkaviškyje, o suaugęs persikėlė į Kauną, tikėdamasis ten prasigyventi. Kaune jis sutiko Chavivą (Hindę), Faivelio Kurbelniko dukterį. Tėvai susituokė prieš pat karą. Apie to meto jų gyvenimą ir darbą beveik nieko nežinau.
Alekso Faitelsono knygoje Nepasidavusieji jo žmona Sima taip aprašo mano tėvo mirtį:
Prieš karą Laisvės alėjoje, pagrindinėje Kauno gatvėje, lietuviai su žydais sugyveno palyginti taikiai. Vaikai žaisdavo kartu, kalbėdavosi tarpusavyje lietuviškų ir jidiš žodžių mišiniu. Mūsų namo apatiniame aukšte gyveno raišas sargas lietuvis. Per žydų šventes visi namo gyventojai nešdavo jam dovanų ir pinigų.
1941 m. birželio 25 d. išgirdome beldimą į duris. Tai buvo sargas, lydimas kelių ginkluotų lietuvių. Jie išvilko tėvą ir broilį iš buto. Tuo metu kieme pasirodęs vokiečių karininkas liepė lietuviams juos paleisti. Po kiek laiko tie patys lietuviai ištempė iš kito buto vyrą, jo paauglį berniuką ir dar vieną jauną vyrą, Moišę Langevičių, nusivedė juos į namo rūsį ir sušaudė.
Kai mano mama, jau našlė, atėjo į getą, ji buvo ketvirtą mėnesį nėščia. Ją priglaudė Šmuelis ir Chava Šilkineriai. Visus baisius metus gete mama laikėsi kartu su šia kilnia šeima. Gimiau 1941 m. lapkričio 7-ąją. Mane pavadino Moše nužudyto tėvo atminimui.
Gete padėtis pasidarė labai pavojinga. Daugelis šeimų ieškojo galimybių pabėgti ar išgelbėti bent vaikus. Padedama gydytojų Elenos ir Viktoro Kutorgų, mama surado lietuvę, kuri sutiko manimi pasirūpinti. Man suleido liuminalio ar kažko panašaus, ir Keila, Šilkinerių duktė, išnešusi mane iš geto perdavė Viktorijai ir Petrui Lemberiams. Likvidavus getą mama buvo išsiųsta į Štuthofą.
1945 m. sausį, rusų kariuomenei priartėjus prie Štuthofo, naciai išsiuntė visas ten likusias moteris pėsčiomis į kitą koncentracijos stovyklą. Kai rusai išvadavo kalines iš vokiečių, jos buvo išsekusios nuo alkio, šalčio, sunkių ligų, vadavosi mirtimi. Nors po kalinimo lageryje buvo labai nusilpusi, mama nesutiko palaukti, kol sustiprės. Ji norėjo kuo skubiau atvykti į Kauną ir išsiaiškinti, koks mano likimas, todėl viena patraukė į Lietuvą. Kauno ji nepasiekė. Pakeliui ji įlipo į rusų kareivius vežusį vežimą. Rytojaus dieną vežimas buvo rastas apverstas, šalia jo gulėjo negyva mama.
Mano dėdė Jehošua (Šijus) Langevičius karo metais tarnavo sovietų kariuomenėje, Šešioliktojoje divizijoje, buvo Antano Sniečkaus, būsimo Lietuvos komunistų partijos vado, apsauginis. Po karo jis atvyko į Kauną, pasiėmė mane iš Lamberių šeimos. Dėdė su žmona Sara mane įsivaikino.
Mano naujieji tėvai nėra man sakę, kad nesu jų biologinis sūnus. Jehošuą vadinau „tėvu“, o Sarą – „mama“. Nepamenu, kada tiksliai mūsų tarnaitė atskleidė man tiesą. Šia tema su tėvais nesu kalbėjęs, kartu su jais saugojau paslaptį. Suprantama, daugelį metų nieko nežinojau ir apie mane gelbėjusius žmones. Nepalaikėme jokių ryšiu su Lamberių šeima. Vėliau, 1958-aisiais ar 1959-aisiais, mano draugas Alikas Abramavičius supažindino mane su mergina vardu Dana. Ji buvo maždaug mano amžiaus. Paaiškėjo, kad Dana gyveno kartu su Lamberiais ar buvo jų kaimynė, ji prisiminė, kaip vaikystėje mes kartu žaisdavome. Tapome gerais draugais. Dana bandė surengti mano susitikimą su buvusia globėja Viktorija Lamberiene. Vieną dieną ji nusivedė mane į viešbutį Laisvės alėjoje, ten susitikom su Petru Lamberiu. Jis dirbo viešbučio registratoriumi, o gal sargu. Daugybę kartų jis buvo matęs mane einantį pro viešbutį, tačiau taip ir nesustabdė. Pakalbėjom trumpai apie nereikšmingus dalykus. Daugiau nebuvom susitikę.
1965 m. baigiau mašinų inžinerijos mokslus Kauno politechnikos institute, vedžiau Pniną, kaunietę medicinos studentę. 1973 m. kartu su dukra Aviva emigravome į Izraelį, abu tuoj pat susiradome darbus pagal specialybes, metams bėgant savo darbovietėse sėkmingai kilome karjeros laiptais. 1976 m. gimė sūnus Arnonas. 2008 m. išėjau į pensiją. Mano žmona Pnina Langevič yra reumatologijos profesorė, ji iki šiol dirba klinikinį ir mokslinį darbą.
2012, Kirijat Ono, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Mošė (Miša) Langevičius
Iš:Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano tėvas Miša Langevičius gimė Vilkaviškyje, o suaugęs persikėlė į Kauną, tikėdamasis ten prasigyventi. Kaune jis sutiko Chavivą (Hindę), Faivelio Kurbelniko dukterį. Tėvai susituokė prieš pat karą. Apie to meto jų gyvenimą ir darbą beveik nieko nežinau.
Alekso Faitelsono knygoje Nepasidavusieji jo žmona Sima taip aprašo mano tėvo mirtį:
Prieš karą Laisvės alėjoje, pagrindinėje Kauno gatvėje, lietuviai su žydais sugyveno palyginti taikiai. Vaikai žaisdavo kartu, kalbėdavosi tarpusavyje lietuviškų ir jidiš žodžių mišiniu. Mūsų namo apatiniame aukšte gyveno raišas sargas lietuvis. Per žydų šventes visi namo gyventojai nešdavo jam dovanų ir pinigų.
1941 m. birželio 25 d. išgirdome beldimą į duris. Tai buvo sargas, lydimas kelių ginkluotų lietuvių. Jie išvilko tėvą ir broilį iš buto. Tuo metu kieme pasirodęs vokiečių karininkas liepė lietuviams juos paleisti. Po kiek laiko tie patys lietuviai ištempė iš kito buto vyrą, jo paauglį berniuką ir dar vieną jauną vyrą, Moišę Langevičių, nusivedė juos į namo rūsį ir sušaudė.
Kai mano mama, jau našlė, atėjo į getą, ji buvo ketvirtą mėnesį nėščia. Ją priglaudė Šmuelis ir Chava Šilkineriai. Visus baisius metus gete mama laikėsi kartu su šia kilnia šeima. Gimiau 1941 m. lapkričio 7-ąją. Mane pavadino Moše nužudyto tėvo atminimui.
Gete padėtis pasidarė labai pavojinga. Daugelis šeimų ieškojo galimybių pabėgti ar išgelbėti bent vaikus. Padedama gydytojų Elenos ir Viktoro Kutorgų, mama surado lietuvę, kuri sutiko manimi pasirūpinti. Man suleido liuminalio ar kažko panašaus, ir Keila, Šilkinerių duktė, išnešusi mane iš geto perdavė Viktorijai ir Petrui Lemberiams. Likvidavus getą mama buvo išsiųsta į Štuthofą.
1945 m. sausį, rusų kariuomenei priartėjus prie Štuthofo, naciai išsiuntė visas ten likusias moteris pėsčiomis į kitą koncentracijos stovyklą. Kai rusai išvadavo kalines iš vokiečių, jos buvo išsekusios nuo alkio, šalčio, sunkių ligų, vadavosi mirtimi. Nors po kalinimo lageryje buvo labai nusilpusi, mama nesutiko palaukti, kol sustiprės. Ji norėjo kuo skubiau atvykti į Kauną ir išsiaiškinti, koks mano likimas, todėl viena patraukė į Lietuvą. Kauno ji nepasiekė. Pakeliui ji įlipo į rusų kareivius vežusį vežimą. Rytojaus dieną vežimas buvo rastas apverstas, šalia jo gulėjo negyva mama.
Mano dėdė Jehošua (Šijus) Langevičius karo metais tarnavo sovietų kariuomenėje, Šešioliktojoje divizijoje, buvo Antano Sniečkaus, būsimo Lietuvos komunistų partijos vado, apsauginis. Po karo jis atvyko į Kauną, pasiėmė mane iš Lamberių šeimos. Dėdė su žmona Sara mane įsivaikino.
Mano naujieji tėvai nėra man sakę, kad nesu jų biologinis sūnus. Jehošuą vadinau „tėvu“, o Sarą – „mama“. Nepamenu, kada tiksliai mūsų tarnaitė atskleidė man tiesą. Šia tema su tėvais nesu kalbėjęs, kartu su jais saugojau paslaptį. Suprantama, daugelį metų nieko nežinojau ir apie mane gelbėjusius žmones. Nepalaikėme jokių ryšiu su Lamberių šeima. Vėliau, 1958-aisiais ar 1959-aisiais, mano draugas Alikas Abramavičius supažindino mane su mergina vardu Dana. Ji buvo maždaug mano amžiaus. Paaiškėjo, kad Dana gyveno kartu su Lamberiais ar buvo jų kaimynė, ji prisiminė, kaip vaikystėje mes kartu žaisdavome. Tapome gerais draugais. Dana bandė surengti mano susitikimą su buvusia globėja Viktorija Lamberiene. Vieną dieną ji nusivedė mane į viešbutį Laisvės alėjoje, ten susitikom su Petru Lamberiu. Jis dirbo viešbučio registratoriumi, o gal sargu. Daugybę kartų jis buvo matęs mane einantį pro viešbutį, tačiau taip ir nesustabdė. Pakalbėjom trumpai apie nereikšmingus dalykus. Daugiau nebuvom susitikę.
1965 m. baigiau mašinų inžinerijos mokslus Kauno politechnikos institute, vedžiau Pniną, kaunietę medicinos studentę. 1973 m. kartu su dukra Aviva emigravome į Izraelį, abu tuoj pat susiradome darbus pagal specialybes, metams bėgant savo darbovietėse sėkmingai kilome karjeros laiptais. 1976 m. gimė sūnus Arnonas. 2008 m. išėjau į pensiją. Mano žmona Pnina Langevič yra reumatologijos profesorė, ji iki šiol dirba klinikinį ir mokslinį darbą.
2012, Kirijat Ono, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014