Išgelbėti žydų vaikai
Iš Mošės Kuklianskio atsiminimų apie šeimos pergyvenimus Holokausto metu, jo pavadintų „Beviltiškoje kovoje“
...Anapus Nemuno (buvusios Lenkijos pusėje) mes vėl netikėtai sutikom kitą angelą, Švientojanski kaimo gyventojo Matiukevič asmenyje. Jis, nors buvo visai nepažįstamas ir nors iš karto jam pasakėme, kad neturim lėšų, priėmė mus labai palankiai, sakyčiau net svetingai. Jis du kartu valgydino mus kambary prie stalo, pasakė, kad Gardine žydai dar gyvena laisvai savo vietose, patarė eiti į Gardiną ir pasisiūlė mus palydėti šalutiniais keliais ir miškais iki paties miesto. Kaip pasakė, taip ir padarė. Jis į Gardiną nuvedė mus estafetės būdu, trimis ar keturiomis palydovų pamainomis. Aš spėlioju, kad tatai buvo kažkokios, mums nežinomos humanitarinės ar kitokios slaptos organizacijos rėmuose.
Ir Gardine sutikome angelą. Tai buvo Veisiejų buvusi tėvo kaimynė, taip pat vaistininkė pagal specialybę, didelės Gardino vaistinės savininkė Sidija-Liuba Švarc – Švarcova. Ji mus priėmė labai draugiškai ir dideliu rūpestingumu. Ji apgyvendino mus pas save namuose, valgydino, aprūpino kai kuriais drabužiais, patalynėmis ir (kas mums buvo ypač svarbu, o jai labai pavojinga) dokumentais. Pas ją, mūsų didžiausiam džiaugsmui, sutikau savo Veisiejų vaikystės draugą Nochimkę, apie kurį plito gandai, kad jis žuvo ar buvo nužudytas pirmą karo dieną. Su juo ėjom į priverstinius darbus, tarp kurių buvo ir belaisvių stovyklų tvorų tvėrimas, stovyklų, kur jau buvo belaisvių ir kur jie iš alkio ir antisanitarinių sąlygų masiniai mirdavo. Jų bendražygiai, kurie patys jau buvo tik kaulai ir oda ir vos judėdavo, išveždavo savo jėgomis (stumdami ir traukdami) pilnus su kaupu vežimus su betvarkiškai sumestais savo draugų lavonais. Atiduodami belaisviams savo, paimtą su savimi maistą, grįždavome namo alkani ir nukamuoti nuo darbo, o ypatingai nuo vaizdo ir pergyvenimų.
Pas Sidiją-Liubą gyvenome kokį mėnesį, kol jos pagalba mums davė negyvenamą kambarį, kurį pradėjome, jame gyvendami, savo jėgomis remontuoti. Būtume jį atremontavę ir pritaikę šiokiam tokiam gyvenimui, bet po kokios savaitės ar dviejų visas darbas, kurį įdėjome, pasirodė bergždžias. Mus per vieną dieną 1941 metų lapkričio 1 dieną perkėlė į getą.
Getas buvo pavaldus tiesiogiai vokiečių valdžiai su gestapo padidintu vaidmeniu ir jie viešpatavo jame Judenrat'o – žydų tarybos, jos skyrių, žydų policijos, vokiečių žandarmerijos ir specialių kariuomenės dalinių pagalba. Mums pabėgėliams buvo itin sunku. Turėjome laikyti paslaptyje, kad mes ne vietiniai. Gyvenome sunkiausiose buitinėse, higienos ir pragyvenimo sąlygose. Po sunkaus priverstinio ilgos darbo dienos darbo, už kurį, be maisto badavimo kortelių, beveik nieko nemokėjo, nebuvo nei kur nusiprausti, nei kaip sočiau pavalgyti, nei kur atsilsėti, nei jėgų, nei kur užsidirbti. Nieko neturėjome pardavimui arba keitimui, kad bent kiek įsigytume papildomai daugiau maisto. Gyvenome dvi šeimos, aštuoniese mažame kambarėlyje, į kurį įeidavome per virtuvėlę ir du kambarius, kurių kiekviename didžiausioje ankštumoje taip pat gyveno po keletą šeimų.
Tėvas dirbo chemiku geto dirbtuvėse-įmonėse. Jo pasiūlymu, technologiniu vadovavimu ir darbu buvo plačiu mastu gaminama patoka – dirbtinis medus iš bulvių lupenų. Vokiečių ir geto valdžia buvo tuo labai patenkinti, juk panaudojamos atliekos, gaunamas skanus maisto produktas ir t.t. ir t.t., bet tėvas, išskyrus santūrios pagarbos, jokios materialinės paramos negavo. Tiesa, įrašė jį į naudingųjų žydų sąrašą, kas galėjo, kaip padėti, taip ir, silpninant budrumą, pražudyti.
Mūsų buities reikalus, aplamai, tvarkė 15 metų sesutė. Iki šiol stebiuosi, kaip ji, be būtiniausių reikmenų, įsigudrindavo šiaip taip mus pavalgydinti, skalbti, džiovinti, taisyti, lopyti ir t.t. Tyliai ir be aimanavimų, ką nors padarydavo. Ir vienuolikmetis broliukas stengėsi visaip padėti, sudėjęs rankas nesėdėjo.
Nors mes gyvenome atskirai nuo Nochimkės, bet nutarėme dirbti kartu. Mes dirbome 30-ties vyrų žydų grupės sąstate kuro (akmens anglies ir malkų-rąstų) didžiulėje aikštėje – sandėlyje, esančiame miesto šiaurės rytų gale, priklausančiam vokiečių kariuomenei ir aprūpinančiam jos dalinius. Sandėlis turėjo geležinkelio atšaką, kuria kiekvieną naktį ar rytą atveždavo vagonų sąstatą su kuru. Kiekvieną dieną turėdavome dviese per 4 valandas iškrauti vagoną kuro, rūpindamiesi, kad geležinkelio linija liktų neužversta ir švari ir kad galima būtų be problemų grąžinti tuščius vagonus. Darbas buvo sunkus ir reikėjo jį atlikti pasiutusiu tempu. Net šalčiausią žiemos dieną būdavome visai šlapi ir murzini nuo juodų dulkių, kurios prasiskverbdavo ir susimaišydavo su prakaitu visur. Ir jei, gink dieve, pavėluodavai nors minutę iškrauti vagoną ar jei, prižiūrėtojo manymu, darbas atliktas nepatenkinamai, tai gaudavai nuo jo lazdų, tikriausia šio žodžio prasme, per nugarą, sprandą, rankas, kojas, per kur papuola. O lazdų toli ieškoti nereikėjo, jomis tarnavo atsarginiai šakiakočiai įrankių, kuriais dirbdavome. Po tokių 4 valandų įtempto ir sunkiausio darbo turėjom iki darbo dienos pabaigos nešti iškrautą anglį neštuvais, o malkas ir rąstus ant pečių į tolesnę aikštės dalį ir sutvarkyti juos į rietuves ar šūsnis arba pakrauti į mašinas.
Visas tas darbas buvo atidžiai sekamas, pagrindinai, vokiečių prižiūrėtojais, kurie už kiekvieną, jų akimis žiūrint, prasižengimą skubėdavo laužyti lazdas, smogiant į darbininko kūną. Tai tiesiog priminė tikrą vergų ar sunkiųjų darbų kalėjimo kalinių darbą. Atsimindamas, kas nutiko belaisviams, įsivaizdavau, kad ir mūsų galas bus panašus, jei prieš tai mūsų nesunaikins ir jei susitaikysim su likimu.
Mūsų nuotaika visai pablogėjo, kai sutikome keletą pabėgėlių iš Katkiškės, kurie mums papasakojo apie Veisiejų, Kapčiamiesčio, Rudaminos ir Lazdijų žydų, suvarytų rugsėjo 15 dieną į Katkiškės stovyklą, sadistinį nužudymą lapkričio 3 dieną. Būgštavome, kad, kaip vėjas plečia gaisrą, taip „oro banga“ gali atpūsti žudynes iš Lietuvos ir į Gardiną. Sustiprintai ėmiau domėtis pogrindine veikla, norėjau aptikti kovingą grupę, laužiau galvą įvairiom fantazijom ir planais, bet kol kas nieko neradau. Kai kurie geto gyventojai, nežiūrint persekiojimų ir represijų, gyveno gerai ar pusėtinai, kiti buvo užimti pragyvenimo sunkumais ir apie tai, kad jiems gresia sunaikinimas, nežinojo, netikėjo ir negalvojo. Kovingos nuotaikos už geto ribų taip pat nejautėme.Vokiečių kariuomenė ėjo vis pirmyn ir pirmyn ir apie jos nugalėjimą ar atsitraukimą dar nebuvo jokių kalbų.
Praėjo kiek mažiau metų. Dirbome tose pačiose vietose. Tėvas rado papildomą užsiėmimą po darbo valandų įmonėje. Jis su šaltkalviu-įrankininku gamino sacharino tabletes. Aš, pasikliaudamas tuo, kad grįžtu iš darbo juodas nuo anglies dulkių ir kad vartų sargybiniai bjaurėsis mane tikrinti, rizikavau gyvybe, retkarčiais įnešdamas į getą uždraustą vartojimui aukštesnio kaloringumo maistą, ir tuo taip pat šiek tiek uždirbdavau. Mažiau kentėjome alkį. Motinos, Ančios ir Veisiejų gyvenimo būdo užgrūdinti nepalūžome, o atvirkščiai sustiprėjome ir rengėmės dar didesniems išmėginimams, kurie greit mus ir užklupo.
1942 metų antroje pusėje prasidėjo naktinės gaudynės ir išvežimai į nežinią kur, pagal skleidžiamus gandus – į kitą gyvenimo ir darbo vietą, pagal darbo draugų, ne žydų, pasisakymus (kuro aikštėje-sandėlyje be žydų darbininkų grupės, dar dirbo baltarusių ir lenkų darbininkų grupė, o kartais ir belaisvių grupė) – abejotinam ir įtartinam tikslui, pagal mūsų žinias dabar – sunaikinimui į Treblinką, Osvencimą ir kitas naikinimo stovyklas. Nepasikliaudami jokiais naudingumo sąrašais ir neturėdami, kur ir kaip bėgti (sugautus kardavo ar šaudydavo, kai kurie grįždavo patys atgal), nutarėme slėptis kol kas ir, kol galima, gete. Jeigu sugautų, buvome paruošę įrankius, kad galėtume išsilaužti ir šokti pakeliui iš vagono. Pabėgti mums keturiems sykiu iš geto nebuvo jokios vilties, nebent ištiktų stebuklas. Galėjome tikėti tik laime ir stebuklais, galvodami apie prieglobsčio radimą už geto ribų. Apie išsigelbėjimą ir kalbų nebuvo. Vienintelis dalykas, apie kurį svajojome, tai žūti kovojant. Bet ir tas atrodė nerealu, nes nesijautė partizaninio judėjimo, o vienas be jokios paramos tokiose sąlygose ne karys.
Dieną dirbdavome savo darbovietėse, o nakčiai eidavome buvoti, snausti, o gal kiek ir pamiegoti į ne taip lengvai prieinamas vietas: į sudėtingą rūsį, į su vargais negalais užlipamą aukštą ir t.t. Gaudynes darydavo netikėtai, paslaptyje laikomą naktį, pradedant komendanto valandom, kai uždrausta judėti gatvėje. Nors gaudynės būdavo ne kas naktį, bet, norėdami būti saugesni, turėjom slapstytis kiekvieną naktį ir tas mus nukamuodavo net iki apatijos. Jau vos besilaikydami, priartėjome prie geto galutinio likvidavimo. Iš 30000 liko apie 1000 žmonių, nėra jau ir Sidijos-Liubos su šeima, nėra jau mano brangaus vaikystės draugo Nochimkės, su kuriuo čia tiek daug prakaito praliejom, neėmė jau ir mūsų į darbą.
Rengėsi palikti getą viena grupė, kuriai padėjau organizuotis. Ji siekė būti kovinga, todėl ribojo nekovingų dalyvių skaičių. Kiekvienam kovingam leidžiama buvo imti vieną nekovingą su sąlyga, kad būtų sveikas, pakankamai judrus ir nekliudytų žygiams ir veiksmams. Tai buvo labai ginčijamas ir, vienaip ar kitaip, labai skaudus nutarimas. Kas su juo nesutiko, ar turėjo kitą išeitį, galėjo į grupę nestoti. Mes kitos išeities nematėme, nutarėme skirtis. Tai buvo nepaprastai baisu ir trumpai neaprašoma... Aš su broliuku ėjome į kovingą grupę, o tėvas su Anna turėjo bandyti gelbėtis vieni... Buvome įsitikinę, kad abejoms poroms ar tai atskirai, ar tai sykiu nėra vilties likti gyviems, tačiau šeima bevelijo žūti mūšyje ar besislapstant, negu baigti gyvenimą sykiu, apsikabinus, merdint ar pan. (apie dujų kameras vos ėmė sklisti gandai, atrodė nebūtas dalykas, bet mes jau buvome linkę tikėti viskuo). Mūsų šeimos narių amžius ir sveikatos stovis buvo sąlyginiai patenkinami veikimui. Buvau tikras, kad toks mūsų nutarimas atitinka motinos dvasiai ir jį jam pritartų, jei galima būtų su ja pasitarti.
Kai su broliuku vakare atėjome į sutartą vietą ant vieno geto namo aukšto, tai iš karto supratau, kad blogai. Radau ne kovingą grupę, bet grupę šeimų. Kiekvienas būsimųjų kovotojų paėmė su savimi visus, galinčius judėti, šeimos narius. Visą naktį nesudėjau akių ir nutariau palikti grupę, rasti tėvą ir sesutę, jei tai dar įmanoma, ir mėginti patiems išeiti iš geto. Jei nėra galimybės dalyvauti kovoje, tai bent mėginsiu, ką nors daryti šeimos labui, nors ir nėra vilties.
Šalia manęs ant aukšto visai atsitiktinai gulėjo mano metų jaunuolis, bėglys iš Lazdijų Jankelis Pentiakauskas. Iš ryto jis manęs paklausė, kodėl aš naktį nemiegojau. Aš jam atsakiau, kad tokia grupė man nepriimtina ir nutariau ją palikti. O į klausimą, ką galvoju daryti, atsakiau, kad ieškosiu tėvo su sesute ir jei pavyks juos rasti, tai mėginsiu su jais bėgti per tvoras iš geto, o jei ir tas pavyks tai eisiu... atgal į Lietuvą. Kaip man kilo toji mintis? Sunku pasakyti. Per visą mūsų buvimą tremtyje, o tikriau sakant, per prievartą atsidūrę Gardine, ne sykio mums nekilo minčių grįžti atgal į Lietuvą. Tai buvo savaime aišku ir apie tai negalvota. Žodžius apie grįžimą ištariau nesąmoningai, tačiau pagalvojęs, man tai pasirodė absurdu, kvailyste, bet kartu su tuo ir pateisintu ir galimu. Gal Lietuvą ir tėviškę prisiminiau per asociaciją, kai mane prakalbino lazdijietis. Gal būt intuityviai, nesąmoningai kilo man mintis, kad Lietuvoje be žudikų yra ir kitų žmonių. Gal veikė mane Karolio Jarmalos ir Kazio Žukausko asmenybės, nors konkrečiai apie juos tada negalvojau. Konkrečiai galvojau, kad toji žemė man artimesnė, geriau pažįstama, žinau kalbą, gyvenimo būdą, papročius, kad savoje aplinkoje bus apmaudu mirti bet tuo pačiu gal ir lengviau. Jankelis paprašė prisijungti ir pasisiūlė padėti ieškoti tėvo. Nemačiau jokios priežasties nepatenkinti jo prašymo ir sutikau.
Mūsų didelei laimei, suradom tėvą ir Anną ir 1943 metų 18 dieną, vėl mūsų didelei laimei, blogam orui esant, penkiese praėjome eilę spygliuotų vielų tvorų, kurios skyrė tuščias geto dalis vieną nuo kitos ir kur vaikščiojo kareivių patruliai. Priartėjom prie pagrindinės spygliuotos tvoros ir įlindom į netoli jos stovintį tuščią sandėliuką, sukaltą iš lentų. Anapus tvoros tekėjo sraunus, bet seklus upelis, ant stataus jo priešingo, apaugusio medžiais, kranto buvo išsidėstę sargybos postai, o tarp postų ir upelio įstrižai pakilimo buvo takas, kuriuo buvo galima išeiti į tolesnę nuo centro, mažiau apgyventą, ramesnę ir be budinčių pareigūnų gatvę. Šitą išėjimo iš geto pavojingą kelią buvau seniai numatęs, nes jis atrodė nepavojingesnis už kitus ir vedė reikiama linkme – į šiaurę ir į rytus, kas ir dabar atitiko mūsų norui.
Palaukę sandeliuke iki sutemos, išėjome. Praėjome, vienas kitam padedami, tvorą, upelį, pavieniui, tam tikru atstumu vienas nuo kito, pakilom taku į gatvę ir po kokio pusvalandžio jau buvome už miesto. Tiesiog įvyko naujas, eilinis, didelis stebuklas (rašau „eilinis“, nes jau buvo keletas, nors kiekvienas iš jų buvo didelė staigmena, nepaprastas ir esminiai mums padėjo ar net gelbėjo mus). Kaip čia neprisiminti Mozės žydų išvedimo iš faraonų Egipto, aprašyto biblijoje. Ten staiga prasiskyrė vandenys ir bėgliai praėjo. Mūsų atvejyje buvo pūga, sargybiniai, pakėlę milinių apykakles, atstatę vėjui nugarą ir retkarčiais užmerkę akis, nematė ir nepajuto, kad mes praeinam. Kur buvo jų vilkiniai šunys, kuriais jie mėgo taip naudotis? Ar galima buvo tikėtis, kad taip bus? Žinoma, kad jokiu būdu. Taip pat nematėme jokios prošvaistės nei artimoj, nei tolimoj ateity, nebent vėl ištyktų stebuklas. Tačiau, kiek jų gali būti? Juk tai retenybė ir tuo tikėtis ar remtis visai nerealu. Bet nuleisti rankų taip pat nevalia, tai į priekį!
Tik dabar pagalvojom, per kur konkrečiai eiti. Nutarėm pamėginti rasti Matiukevič Švientojanski kaime. Ėjom ir tik stebuklu (tas rodo, kad reikalai mūsų blogi) tikėjomės jį rasti. Be žemėlapio, be kompaso, be žinomo ir iš anksto numatyto ir išstudijuoto kelio (~25 km), per snieguotą mišką, keliukais, keliukų pėdsakais, dažnai ir be keliukų, sakyčiau, tikrai šuniškos intuicijos vedami, atėjome, tamsoj, nieko neklausdami ir neklaidžiodami, tiesiai pas Matiukevič. Tiesiog neįtikima, galima sakyti, atėjom stebuklu. Po poros dienų, vieną vakarą, kai Nemunu plūduriavo mažiau ledų, Matiukevič (tiksliau sakant, padėjusio mums pirmą sykį, brolis, kuris taip pat nuoširdžiai stengėsi mums padėti), irdamas valtim tarp plaukiančių luitų, perkėlė mus į Lietuvos krantą. Jis nuleido mus netoli tos vietos, kur Baltosios Ančios upelis įteka į Nemuną, t.y. prie upelio žiočių dešinės pusės. Slinkome keliuku...
...Anapus Nemuno (buvusios Lenkijos pusėje) mes vėl netikėtai sutikom kitą angelą, Švientojanski kaimo gyventojo Matiukevič asmenyje. Jis, nors buvo visai nepažįstamas ir nors iš karto jam pasakėme, kad neturim lėšų, priėmė mus labai palankiai, sakyčiau net svetingai. Jis du kartu valgydino mus kambary prie stalo, pasakė, kad Gardine žydai dar gyvena laisvai savo vietose, patarė eiti į Gardiną ir pasisiūlė mus palydėti šalutiniais keliais ir miškais iki paties miesto. Kaip pasakė, taip ir padarė. Jis į Gardiną nuvedė mus estafetės būdu, trimis ar keturiomis palydovų pamainomis. Aš spėlioju, kad tatai buvo kažkokios, mums nežinomos humanitarinės ar kitokios slaptos organizacijos rėmuose.
Ir Gardine sutikome angelą. Tai buvo Veisiejų buvusi tėvo kaimynė, taip pat vaistininkė pagal specialybę, didelės Gardino vaistinės savininkė Sidija-Liuba Švarc – Švarcova. Ji mus priėmė labai draugiškai ir dideliu rūpestingumu. Ji apgyvendino mus pas save namuose, valgydino, aprūpino kai kuriais drabužiais, patalynėmis ir (kas mums buvo ypač svarbu, o jai labai pavojinga) dokumentais. Pas ją, mūsų didžiausiam džiaugsmui, sutikau savo Veisiejų vaikystės draugą Nochimkę, apie kurį plito gandai, kad jis žuvo ar buvo nužudytas pirmą karo dieną. Su juo ėjom į priverstinius darbus, tarp kurių buvo ir belaisvių stovyklų tvorų tvėrimas, stovyklų, kur jau buvo belaisvių ir kur jie iš alkio ir antisanitarinių sąlygų masiniai mirdavo. Jų bendražygiai, kurie patys jau buvo tik kaulai ir oda ir vos judėdavo, išveždavo savo jėgomis (stumdami ir traukdami) pilnus su kaupu vežimus su betvarkiškai sumestais savo draugų lavonais. Atiduodami belaisviams savo, paimtą su savimi maistą, grįždavome namo alkani ir nukamuoti nuo darbo, o ypatingai nuo vaizdo ir pergyvenimų.
Pas Sidiją-Liubą gyvenome kokį mėnesį, kol jos pagalba mums davė negyvenamą kambarį, kurį pradėjome, jame gyvendami, savo jėgomis remontuoti. Būtume jį atremontavę ir pritaikę šiokiam tokiam gyvenimui, bet po kokios savaitės ar dviejų visas darbas, kurį įdėjome, pasirodė bergždžias. Mus per vieną dieną 1941 metų lapkričio 1 dieną perkėlė į getą.
Getas buvo pavaldus tiesiogiai vokiečių valdžiai su gestapo padidintu vaidmeniu ir jie viešpatavo jame Judenrat'o – žydų tarybos, jos skyrių, žydų policijos, vokiečių žandarmerijos ir specialių kariuomenės dalinių pagalba. Mums pabėgėliams buvo itin sunku. Turėjome laikyti paslaptyje, kad mes ne vietiniai. Gyvenome sunkiausiose buitinėse, higienos ir pragyvenimo sąlygose. Po sunkaus priverstinio ilgos darbo dienos darbo, už kurį, be maisto badavimo kortelių, beveik nieko nemokėjo, nebuvo nei kur nusiprausti, nei kaip sočiau pavalgyti, nei kur atsilsėti, nei jėgų, nei kur užsidirbti. Nieko neturėjome pardavimui arba keitimui, kad bent kiek įsigytume papildomai daugiau maisto. Gyvenome dvi šeimos, aštuoniese mažame kambarėlyje, į kurį įeidavome per virtuvėlę ir du kambarius, kurių kiekviename didžiausioje ankštumoje taip pat gyveno po keletą šeimų.
Tėvas dirbo chemiku geto dirbtuvėse-įmonėse. Jo pasiūlymu, technologiniu vadovavimu ir darbu buvo plačiu mastu gaminama patoka – dirbtinis medus iš bulvių lupenų. Vokiečių ir geto valdžia buvo tuo labai patenkinti, juk panaudojamos atliekos, gaunamas skanus maisto produktas ir t.t. ir t.t., bet tėvas, išskyrus santūrios pagarbos, jokios materialinės paramos negavo. Tiesa, įrašė jį į naudingųjų žydų sąrašą, kas galėjo, kaip padėti, taip ir, silpninant budrumą, pražudyti.
Mūsų buities reikalus, aplamai, tvarkė 15 metų sesutė. Iki šiol stebiuosi, kaip ji, be būtiniausių reikmenų, įsigudrindavo šiaip taip mus pavalgydinti, skalbti, džiovinti, taisyti, lopyti ir t.t. Tyliai ir be aimanavimų, ką nors padarydavo. Ir vienuolikmetis broliukas stengėsi visaip padėti, sudėjęs rankas nesėdėjo.
Nors mes gyvenome atskirai nuo Nochimkės, bet nutarėme dirbti kartu. Mes dirbome 30-ties vyrų žydų grupės sąstate kuro (akmens anglies ir malkų-rąstų) didžiulėje aikštėje – sandėlyje, esančiame miesto šiaurės rytų gale, priklausančiam vokiečių kariuomenei ir aprūpinančiam jos dalinius. Sandėlis turėjo geležinkelio atšaką, kuria kiekvieną naktį ar rytą atveždavo vagonų sąstatą su kuru. Kiekvieną dieną turėdavome dviese per 4 valandas iškrauti vagoną kuro, rūpindamiesi, kad geležinkelio linija liktų neužversta ir švari ir kad galima būtų be problemų grąžinti tuščius vagonus. Darbas buvo sunkus ir reikėjo jį atlikti pasiutusiu tempu. Net šalčiausią žiemos dieną būdavome visai šlapi ir murzini nuo juodų dulkių, kurios prasiskverbdavo ir susimaišydavo su prakaitu visur. Ir jei, gink dieve, pavėluodavai nors minutę iškrauti vagoną ar jei, prižiūrėtojo manymu, darbas atliktas nepatenkinamai, tai gaudavai nuo jo lazdų, tikriausia šio žodžio prasme, per nugarą, sprandą, rankas, kojas, per kur papuola. O lazdų toli ieškoti nereikėjo, jomis tarnavo atsarginiai šakiakočiai įrankių, kuriais dirbdavome. Po tokių 4 valandų įtempto ir sunkiausio darbo turėjom iki darbo dienos pabaigos nešti iškrautą anglį neštuvais, o malkas ir rąstus ant pečių į tolesnę aikštės dalį ir sutvarkyti juos į rietuves ar šūsnis arba pakrauti į mašinas.
Visas tas darbas buvo atidžiai sekamas, pagrindinai, vokiečių prižiūrėtojais, kurie už kiekvieną, jų akimis žiūrint, prasižengimą skubėdavo laužyti lazdas, smogiant į darbininko kūną. Tai tiesiog priminė tikrą vergų ar sunkiųjų darbų kalėjimo kalinių darbą. Atsimindamas, kas nutiko belaisviams, įsivaizdavau, kad ir mūsų galas bus panašus, jei prieš tai mūsų nesunaikins ir jei susitaikysim su likimu.
Mūsų nuotaika visai pablogėjo, kai sutikome keletą pabėgėlių iš Katkiškės, kurie mums papasakojo apie Veisiejų, Kapčiamiesčio, Rudaminos ir Lazdijų žydų, suvarytų rugsėjo 15 dieną į Katkiškės stovyklą, sadistinį nužudymą lapkričio 3 dieną. Būgštavome, kad, kaip vėjas plečia gaisrą, taip „oro banga“ gali atpūsti žudynes iš Lietuvos ir į Gardiną. Sustiprintai ėmiau domėtis pogrindine veikla, norėjau aptikti kovingą grupę, laužiau galvą įvairiom fantazijom ir planais, bet kol kas nieko neradau. Kai kurie geto gyventojai, nežiūrint persekiojimų ir represijų, gyveno gerai ar pusėtinai, kiti buvo užimti pragyvenimo sunkumais ir apie tai, kad jiems gresia sunaikinimas, nežinojo, netikėjo ir negalvojo. Kovingos nuotaikos už geto ribų taip pat nejautėme.Vokiečių kariuomenė ėjo vis pirmyn ir pirmyn ir apie jos nugalėjimą ar atsitraukimą dar nebuvo jokių kalbų.
Praėjo kiek mažiau metų. Dirbome tose pačiose vietose. Tėvas rado papildomą užsiėmimą po darbo valandų įmonėje. Jis su šaltkalviu-įrankininku gamino sacharino tabletes. Aš, pasikliaudamas tuo, kad grįžtu iš darbo juodas nuo anglies dulkių ir kad vartų sargybiniai bjaurėsis mane tikrinti, rizikavau gyvybe, retkarčiais įnešdamas į getą uždraustą vartojimui aukštesnio kaloringumo maistą, ir tuo taip pat šiek tiek uždirbdavau. Mažiau kentėjome alkį. Motinos, Ančios ir Veisiejų gyvenimo būdo užgrūdinti nepalūžome, o atvirkščiai sustiprėjome ir rengėmės dar didesniems išmėginimams, kurie greit mus ir užklupo.
1942 metų antroje pusėje prasidėjo naktinės gaudynės ir išvežimai į nežinią kur, pagal skleidžiamus gandus – į kitą gyvenimo ir darbo vietą, pagal darbo draugų, ne žydų, pasisakymus (kuro aikštėje-sandėlyje be žydų darbininkų grupės, dar dirbo baltarusių ir lenkų darbininkų grupė, o kartais ir belaisvių grupė) – abejotinam ir įtartinam tikslui, pagal mūsų žinias dabar – sunaikinimui į Treblinką, Osvencimą ir kitas naikinimo stovyklas. Nepasikliaudami jokiais naudingumo sąrašais ir neturėdami, kur ir kaip bėgti (sugautus kardavo ar šaudydavo, kai kurie grįždavo patys atgal), nutarėme slėptis kol kas ir, kol galima, gete. Jeigu sugautų, buvome paruošę įrankius, kad galėtume išsilaužti ir šokti pakeliui iš vagono. Pabėgti mums keturiems sykiu iš geto nebuvo jokios vilties, nebent ištiktų stebuklas. Galėjome tikėti tik laime ir stebuklais, galvodami apie prieglobsčio radimą už geto ribų. Apie išsigelbėjimą ir kalbų nebuvo. Vienintelis dalykas, apie kurį svajojome, tai žūti kovojant. Bet ir tas atrodė nerealu, nes nesijautė partizaninio judėjimo, o vienas be jokios paramos tokiose sąlygose ne karys.
Dieną dirbdavome savo darbovietėse, o nakčiai eidavome buvoti, snausti, o gal kiek ir pamiegoti į ne taip lengvai prieinamas vietas: į sudėtingą rūsį, į su vargais negalais užlipamą aukštą ir t.t. Gaudynes darydavo netikėtai, paslaptyje laikomą naktį, pradedant komendanto valandom, kai uždrausta judėti gatvėje. Nors gaudynės būdavo ne kas naktį, bet, norėdami būti saugesni, turėjom slapstytis kiekvieną naktį ir tas mus nukamuodavo net iki apatijos. Jau vos besilaikydami, priartėjome prie geto galutinio likvidavimo. Iš 30000 liko apie 1000 žmonių, nėra jau ir Sidijos-Liubos su šeima, nėra jau mano brangaus vaikystės draugo Nochimkės, su kuriuo čia tiek daug prakaito praliejom, neėmė jau ir mūsų į darbą.
Rengėsi palikti getą viena grupė, kuriai padėjau organizuotis. Ji siekė būti kovinga, todėl ribojo nekovingų dalyvių skaičių. Kiekvienam kovingam leidžiama buvo imti vieną nekovingą su sąlyga, kad būtų sveikas, pakankamai judrus ir nekliudytų žygiams ir veiksmams. Tai buvo labai ginčijamas ir, vienaip ar kitaip, labai skaudus nutarimas. Kas su juo nesutiko, ar turėjo kitą išeitį, galėjo į grupę nestoti. Mes kitos išeities nematėme, nutarėme skirtis. Tai buvo nepaprastai baisu ir trumpai neaprašoma... Aš su broliuku ėjome į kovingą grupę, o tėvas su Anna turėjo bandyti gelbėtis vieni... Buvome įsitikinę, kad abejoms poroms ar tai atskirai, ar tai sykiu nėra vilties likti gyviems, tačiau šeima bevelijo žūti mūšyje ar besislapstant, negu baigti gyvenimą sykiu, apsikabinus, merdint ar pan. (apie dujų kameras vos ėmė sklisti gandai, atrodė nebūtas dalykas, bet mes jau buvome linkę tikėti viskuo). Mūsų šeimos narių amžius ir sveikatos stovis buvo sąlyginiai patenkinami veikimui. Buvau tikras, kad toks mūsų nutarimas atitinka motinos dvasiai ir jį jam pritartų, jei galima būtų su ja pasitarti.
Kai su broliuku vakare atėjome į sutartą vietą ant vieno geto namo aukšto, tai iš karto supratau, kad blogai. Radau ne kovingą grupę, bet grupę šeimų. Kiekvienas būsimųjų kovotojų paėmė su savimi visus, galinčius judėti, šeimos narius. Visą naktį nesudėjau akių ir nutariau palikti grupę, rasti tėvą ir sesutę, jei tai dar įmanoma, ir mėginti patiems išeiti iš geto. Jei nėra galimybės dalyvauti kovoje, tai bent mėginsiu, ką nors daryti šeimos labui, nors ir nėra vilties.
Šalia manęs ant aukšto visai atsitiktinai gulėjo mano metų jaunuolis, bėglys iš Lazdijų Jankelis Pentiakauskas. Iš ryto jis manęs paklausė, kodėl aš naktį nemiegojau. Aš jam atsakiau, kad tokia grupė man nepriimtina ir nutariau ją palikti. O į klausimą, ką galvoju daryti, atsakiau, kad ieškosiu tėvo su sesute ir jei pavyks juos rasti, tai mėginsiu su jais bėgti per tvoras iš geto, o jei ir tas pavyks tai eisiu... atgal į Lietuvą. Kaip man kilo toji mintis? Sunku pasakyti. Per visą mūsų buvimą tremtyje, o tikriau sakant, per prievartą atsidūrę Gardine, ne sykio mums nekilo minčių grįžti atgal į Lietuvą. Tai buvo savaime aišku ir apie tai negalvota. Žodžius apie grįžimą ištariau nesąmoningai, tačiau pagalvojęs, man tai pasirodė absurdu, kvailyste, bet kartu su tuo ir pateisintu ir galimu. Gal Lietuvą ir tėviškę prisiminiau per asociaciją, kai mane prakalbino lazdijietis. Gal būt intuityviai, nesąmoningai kilo man mintis, kad Lietuvoje be žudikų yra ir kitų žmonių. Gal veikė mane Karolio Jarmalos ir Kazio Žukausko asmenybės, nors konkrečiai apie juos tada negalvojau. Konkrečiai galvojau, kad toji žemė man artimesnė, geriau pažįstama, žinau kalbą, gyvenimo būdą, papročius, kad savoje aplinkoje bus apmaudu mirti bet tuo pačiu gal ir lengviau. Jankelis paprašė prisijungti ir pasisiūlė padėti ieškoti tėvo. Nemačiau jokios priežasties nepatenkinti jo prašymo ir sutikau.
Mūsų didelei laimei, suradom tėvą ir Anną ir 1943 metų 18 dieną, vėl mūsų didelei laimei, blogam orui esant, penkiese praėjome eilę spygliuotų vielų tvorų, kurios skyrė tuščias geto dalis vieną nuo kitos ir kur vaikščiojo kareivių patruliai. Priartėjom prie pagrindinės spygliuotos tvoros ir įlindom į netoli jos stovintį tuščią sandėliuką, sukaltą iš lentų. Anapus tvoros tekėjo sraunus, bet seklus upelis, ant stataus jo priešingo, apaugusio medžiais, kranto buvo išsidėstę sargybos postai, o tarp postų ir upelio įstrižai pakilimo buvo takas, kuriuo buvo galima išeiti į tolesnę nuo centro, mažiau apgyventą, ramesnę ir be budinčių pareigūnų gatvę. Šitą išėjimo iš geto pavojingą kelią buvau seniai numatęs, nes jis atrodė nepavojingesnis už kitus ir vedė reikiama linkme – į šiaurę ir į rytus, kas ir dabar atitiko mūsų norui.
Palaukę sandeliuke iki sutemos, išėjome. Praėjome, vienas kitam padedami, tvorą, upelį, pavieniui, tam tikru atstumu vienas nuo kito, pakilom taku į gatvę ir po kokio pusvalandžio jau buvome už miesto. Tiesiog įvyko naujas, eilinis, didelis stebuklas (rašau „eilinis“, nes jau buvo keletas, nors kiekvienas iš jų buvo didelė staigmena, nepaprastas ir esminiai mums padėjo ar net gelbėjo mus). Kaip čia neprisiminti Mozės žydų išvedimo iš faraonų Egipto, aprašyto biblijoje. Ten staiga prasiskyrė vandenys ir bėgliai praėjo. Mūsų atvejyje buvo pūga, sargybiniai, pakėlę milinių apykakles, atstatę vėjui nugarą ir retkarčiais užmerkę akis, nematė ir nepajuto, kad mes praeinam. Kur buvo jų vilkiniai šunys, kuriais jie mėgo taip naudotis? Ar galima buvo tikėtis, kad taip bus? Žinoma, kad jokiu būdu. Taip pat nematėme jokios prošvaistės nei artimoj, nei tolimoj ateity, nebent vėl ištyktų stebuklas. Tačiau, kiek jų gali būti? Juk tai retenybė ir tuo tikėtis ar remtis visai nerealu. Bet nuleisti rankų taip pat nevalia, tai į priekį!
Tik dabar pagalvojom, per kur konkrečiai eiti. Nutarėm pamėginti rasti Matiukevič Švientojanski kaime. Ėjom ir tik stebuklu (tas rodo, kad reikalai mūsų blogi) tikėjomės jį rasti. Be žemėlapio, be kompaso, be žinomo ir iš anksto numatyto ir išstudijuoto kelio (~25 km), per snieguotą mišką, keliukais, keliukų pėdsakais, dažnai ir be keliukų, sakyčiau, tikrai šuniškos intuicijos vedami, atėjome, tamsoj, nieko neklausdami ir neklaidžiodami, tiesiai pas Matiukevič. Tiesiog neįtikima, galima sakyti, atėjom stebuklu. Po poros dienų, vieną vakarą, kai Nemunu plūduriavo mažiau ledų, Matiukevič (tiksliau sakant, padėjusio mums pirmą sykį, brolis, kuris taip pat nuoširdžiai stengėsi mums padėti), irdamas valtim tarp plaukiančių luitų, perkėlė mus į Lietuvos krantą. Jis nuleido mus netoli tos vietos, kur Baltosios Ančios upelis įteka į Nemuną, t.y. prie upelio žiočių dešinės pusės. Slinkome keliuku...
Atminimo lenta prie įėjimo į buvusį Gardino getą