Išgelbėti žydų vaikai

Atžalos išgyvens

Ilana Kamber (Kamberytė)-Aš

Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas

Pirmąją karo dieną mano tėvas inžinierius Markus (Mendelis) Kamberis buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę, o baigė karo tarnybą būdamas Šešioliktosios lietuviškos divizijos karininkas. Mama Judita Kamberienė (mergautine pavarde Mozesaitė) dirbo ligoninėje Bikur Holim. Ji atsidūrė gete viena ir tik ten suprato, kad laukiasi.
Gimiau 1942 m. kovo 27-ąją. Gydytojas Elchananas Elkesas priėmė gimdymą rūsyje, kad niekas iš aplinkinių negirdėtų gimdyvės dejonių ir kūdikio riksmo. Mama, būdama seselė, gerai pažinojo gydytoją Elkesą, su juo kartu dirbo Bikur Holim ligoninėje. Gydytojas Elkesas buvo visuomenės išrinktas Žydų tarybos pirmininku. Jam atkakliai reikalaujant buvau pavadinta Ilana, moteriška vardo „Ilan“, hebrajiškai „medis“, forma. Jis tikino mano mamą, kad jaunos atžalos užaugs, net jei senasis medis ir neišgyvens.
Sykį, kai mama vaikščiojo su vežimėliu po getą, prisiartino vokiečių karininkas, paėmė mane ant rankų ir nusinešė pas savo viršininką. Mama nusigando, kad mane iš jos atėmė visam laikui. Apimta nevilties ji isteriškai blaškėsi aplink vokiečių kontoros pastatą. Po pusvalandžio vėl pasirodė tas pats karininkas su manimi ant rankų, nešinas pintine mums skirto maisto. Mano mėlynos akys ir šviesūs plaukai, matyt, priminė jam savus vaikus.
1943 m. gete pasklido gandai apie netrukus planuojamą Vaikų akciją. Šią šiurpią žinią atsiuntė Šiaulių geto žydai. Pranešimą lydėjo perspėjimas: „Gelbėkite savo vaikus.“
Apimta nevilties mama ėmė svarstyti, kaip mane išgelbėti. Jos brolis Eliezeris Mozesas turėjo ryšių su pogrindininkais mieste. Jų padedamas dėdė sužinojo vienos lenkės, kuri padėjo gelbėti žydų vaikus, vardą. Mama papirko vartųsargybinį – atidavė jam savo vestuvinį žiedą – ir išnešusi mane iš geto surado tą moterį, tačiau ši nesutiko manęs priimti. Ji parodė mamai pilną kambarį žydų vaikų, daugiausia berniukų, ir paaiškino, kad paprasčiausiai nebeturi vietos daugiau nė vienam vaikui, jei paims dar vieną – sukels pavojų visiems kitiems. Mama grįžo su manimi į getą net džiaugdamasi, kad tądien nereikėjo išsiskirti.
Kiekviena išaušusi diena gete atnešdavo vis daugiau nerimo ir susirūpinimo. Mama nebegalėjo atidėlioti mano gelbėjimo dienos ir nutarė vėl nueiti pas tą pačią moterį. Daktaras Elkesas suleido man migdomųjų ir padėjo mamai paslėpti mane bulviniame maiše. Atėjome pas tą pačią moterį, ši vėl atsisakė padėti, tada mama nevilty paliko mane ant laiptų ir tarė: „Kaip bus, taip bus, leiskit jai čia numirti, gete ji tikrai neišgyvens, o aš negaliu matyti, kaip ji miršta.“ Moteris, kurios vardo, deja, nežinau, buvo įtikinta mamos ryžtingumo ir nusivedė mane už rankos į namą. Šį kartą mama grįžo į getą viena.
Kovo 27-ąją, per mano antrąjį gimtadienį, kai jau buvau saugiame prieglobstyje, mama tapo liudytoja to nesuvokiamo, baisaus iki proto netekimo kitų motinų skausmo, matant, kaip Vaikų akcijos metu atimami jų vaikai, netgi čia pat nužudomi. Vienoje iš tų akcijų žuvo mano pusbrolis Liusikas (Laska) Mozesas – jam buvo tik aštuoneri metai. Jo mama Fani neišgyveno gete, o tėvas Leo (Liova) Mozesas išsigelbėjo.
Dėl nežydiškos išvaizdos buvau įvaikinta vienos lietuvių šeimos, kuri gyveno kaime netoli Kauno. Bronė ir Kazys Liutkai buvo pagyvenusi bevaikė pora. Mane įvaikinę pakrikštijo ir pavadino Laimute Liutkute. Pirmosiomis dienomis Bronė Liutkienė nusinešdavo mane prie geto tvoros, kad mama galėtų mane pamatyti, tačiau supratusi, kokias kančias iki isterijos tie „susitikimai“ sukelia mano mamai, ir bijodama, kad sargybiniai ims domėtis, kas ten prie tvoros vyksta, liovėsi tai dariusi.
Likvidavus getą mama kartu su kitomis moterimis buvo išsiųsta į Štuthofo koncentracijos stovyklą. O man pasisekė, kad gavau tokius geraširdžius įtėvius. Buvau soti, mylima, prižiūrėta ir lepinama.
Sykį vaikštant su naująja mama priėjo vokietis ir pasiūlė man saldainį. Instinktyviai padėkojau jam jidiš kalba. Bronė sustingo iš baimės, kad išsidaviau esanti žydaitė, tačiau vokietis buvo labai patenkintas ir stebėjosi, kad moku dėkoti vokiškai. Nuo to karto manęs daugiau iš namų nesivesdavo, kol jidiš kalba visiškai išsitrynė iš mano atminties ir ėmiau kalbėti tik lietuviškai.
Kažkur esu skaičiusi, kad geto vaikai greičiau suaugdavo. Vieną dieną žaidžiau kieme ir pamačiau besiartinančius prie mūsų namo du lietuvių policininkus. Tuomet mūsų namuose slėpėsi du partizanai. Atrodo, iškart suvokiau gresiantį pavojų, puoliau prie vartų jų stabdyti sakydama, kad tėvo nėra namie. Išgirdę mano paaiškinimus jie apsisuko ir nuėjo. Bronė šį įvykį dažnai prisimindavo.
1944 m. pabaigoje, po sunkaus sužeidimo ilgą laiką gulėjęs karo ligoninėje, grįžo demobilizuotas mano tėvas. Jis atvyko į Kauną, kurį tuomet jau valdė rusai. Pakeliui jis užėjo pas dėdę Eliezerį, kuris išgyveno nacių okupaciją. Eliezeris pabėgo iš geto ir prisijungė prie partizanų. Jis pasakė tėvui, kad gete jam gimė duktė. Taip tėvas sužinojo apie mano egzistavimą. Jis nuėjo tiesiai į Liutkų namus ir prisistatė esantis jų globojamos mažos mergytės tėvas. Tėvas norėjo mane pasiimti iš karto, nors visas jo turtas tilpo kario kuprinėje ir namų jis neturėjo (namą, iš kurio mano mama buvo išvaryta į getą, užėmė lietuviai). Ponai Liutkai kilniai pasiūlė jam pirma susirasti būstą ir darbą, o tada pažadėjo mane atiduoti. Tėvo draugai Erika ir Maksimas Levinai užleido jam kambarį savo namuose, ten jis mane ir parsivedė. Susirasti darbą jam nebuvo sudėtinga. Sugriautai per karą Lietuvai labai trūko specialistų, ypač statybos inžinierių. Tėvas su Maksimu eidavo į darbą, o Erika prižiūrėjo mane ir mažąją Karmelą, kuriąLevinų šeima įsivaikino iš žydų našlaičių namų. Greitai pradėjau Eriką vadinti „mama“. Tuomet kalbėjau vien lietuviškai, ši kalba visam gyvenimui liko mano bendravimo su tėvu kalba – kaip liudijimas, kad buvau įvaikinta lietuvių šeimos.
1945 m. ėmė grįžti buvę koncentracijos stovyklų kaliniai. Tėvas visus kamantinėjo apie žmonos likimą ir išgirdęs, kad ji yra stovykloje Rusijos teritorijoje, išskubėjo jos ieškoti.
Aš nieko neprisimenu iš to laiko, kurį praleidau Liutkų šeimoje. Atmintyje išlikę vos keli gyvenimo pas Levinus fragmentai. Tik vieną dalyką pamenu labai aiškiai – mamos grįžimą. Tai buvo vidurnaktį. Erika uždegė šviesą kambaryje, kuriame miegojau. Prisimenu tą ryškią akinančią šviesą, kai ji mane pakėlė ir beveik miegančią nunešė į koridorių. Prie durų stovėjo nepažįstama moteris. Vos mane pamačiusi, ji ėmė kartu juoktis ir verkti. Erika atidavė mane į tos svetimos moters rankas.
Ir dabar tebejaučiu, kaip stipriai ji mane prie savęs spaudžia, vos galiu kvėpuoti. Kartu pamenu didžiulę mane apėmusią baimę, nes buvau įsitikinusi, kad mane vėl išves į kitą vietą. Isteriškai spardžiausi, gyniausi rankomis, bandydama išsivaduoti iš mane laikančios moters glėbio. Erika sugriebė mane ir nunešė atgal į lovą. Neprisimenu, kas vyko kitą dieną, kaip vėl pripratau prie savo mamos ir kada ją vėl pavadinau mama. Tik žinau, kad labai ją mylėjau.
1946 m. tėvas buvo paskirtas Lietuvos atkūrimo banko vyriausiuoju inžinieriumi, tad persikraustėm Vilnių. Sykį vėlai naktį į mūsų namus atėjo mano globėja Bronė Liutkienė su dvejų metų berniuku ant rankų, kurį aiškiai irgi buvo įsivaikinusi. Bronė pasakė mamai, kad jie buvo perspėti, jog NKVD įtraukė juos į tremiamųjų sąrašus. Jos vyras pasislėpė pas draugus, o ji kreipėsi pagalbos į mano tėvus. Tuomet gyvenome bendrame bute kartu su sovietų karininko, kurio žmona nedirbo, šeima. Bronė su vaiku turėjo visą laiką būti miegamajame. Prieš išeidama į darbą mama jiems palikdavo maisto ir kibirą – prireikus išvietėn. Sunkiausia buvo užimtidvejų metų vaiką visą dieną, kad jis neverktų. Suprantama, ilgai nuslėpti jų buvimo neįstengėm. Vieną naktį išgirdom stiprius smūgius į duris. NKVD karininkai įsilaužė į butą ir nuėjo tiesiai prie kambario, kuriame slėpėsi Bronė su vaiku. Tėvas užstojo jiems kelią ir prisiekė sovietų karininko garbe, kad jo žmona ir duktė miega tame kambaryje. Laimė, enkavėdistai juo patikėjo ir pasišalino. Ryte Bronė atsisveikino su mumis ir paprašė mamos: „Jei mus pagaus ir jūs norėsit mums padėti, tik neišduokit, kad mes per karą gelbėjome žydų vaikus.“ Ji baiminosi, kad 5-ajame dešimtmetyje Lietuvoje tvyrant antisemitinėms nuotaikoms tai gali būti palaikyta išdavyste, o ne žygdarbiu.
Kaip ir daugelis kitų getus ar koncentracijos stovyklas išgyvenusių žmonių, mama retai kalbėdavo apie tai, ką teko ten patirti. Kaskart prisiminimai baigdavosi ašaromis ir rūkymu – viena cigaretė po kitos. Ji dažnai minėjo du vardus: gydytojų Elchanano Elkeso ir Abrašos Zilbergo. Ir šiandien tebematau ašaras jos akyse, minint šiuos vardus.
Tie metai neišvengiamai paliko pėdsakus ir mumyse, vaikuose. Aš sapnuodavau košmarus iki pat keturiolikos metų. Atsibusdavau verkdama, suakmenėjusi iš baimės, nurimdavau tik pasislėpusi tėvų lovoje.
Tėvai niekada ant manęs nepyko ir nesiginčijo su manimi, visad stengėsi suprasti. Tik su jais jaučiausi saugi. Iki septyniolikos metų nepasilikdavau viena namie. Tėvai vesdavosi mane ir į pobūvius, ir į kiną. Manęs neapleido baimė juos prarasti. Tuomet buvau labai jauna ir nesupratau, kad tėvai taip ir neatsikratė karo metais patirtų traumų, tik jas labai giliai slėpėKaro metų įtaką tėvui supratau tik pati tapusi mama. Mano sūnus Aronas (Arikas) gimė Maskvoje. Atsivežiau jį į Vilnių pas senelį. Mama tuomet jau buvo mirusi. Pastebėjau, su kokiu malonumu tėvas keičia savo anūkui vystyklus. Kartą jis net pats užsiminė: „Neturėjau galimybės rūpintis tavimi, kai buvai kūdikis, bent galiu pasirūpinti anūku.“
1971 m. persikėlėme į Vilnių, nes iš Lietuvos buvo lengviau gauti vizą išvykti į Izraelį. Emigravome 1972 m., išsivežėme tėvą kartu. Mamos kapas liko Lietuvoje. Iš visos mūsų šeimos mama labiausiai svajojo išvykti į Izraelį. Kitų mūsų šeimos kapų Lietuvoje nėra. Daugelis tėvų giminių iš Telšių ir Prienų buvo nužudyti. Savo senelių net vardų nežinau. Tėvai niekada apie juos nekalbėjo. Mūsų dukrą pavadinom Judit (Dita) mamos atminimui. Ji gimė Izraelyje ir dėl to jaučiasi labai ypatinga. Ji vienintelė iš visos šeimos yra gimusi savoje šalyje. Izraelyje gyvenome dešimt metų.
1982 m. mano vyras Pavelas Ašas, kilęs iš Maskvos, pradėjo dirbti BBC stoties Rusijos skyriuje, mes paskui jį išvykome į Londoną.
1999 m. perskaičiusi knygą Kauno geto slaptoji istorija sužinojau, kad gydytojas Elkesas, kuris davė man vardą, turėjo du vaikus: Joelį ir Sarą Elkes, kurie 4-ajame dešimtmetyje išvyko mokytis į Angliją. Praėjus daugeliui metų juos suradau. Susitikau su Sara, gyvenančia Lesteryje, o su jos broliu Joeliu kalbėjau telefonu. Joelis – psichiatrijos profesorius, gyvena Jungtinėse Valstijose. Tam tikra prasme jaučiuosi su jais susijusi. Pasakojau jiems, kaip mano mama gerbė ir net garbino jų tėvą. Per juos ir aš galiu išreikšti padėką gydytojui Elkesui už tai, kad padėjo išgelbėti mano gyvybę.

Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014