Išgelbėti žydų vaikai
Henia Kaltinauskaitė-Zališanski
Likimo broliai ir seserys bulvių maišuose
Henia Kaltinauskaitė-Zališanski (Genia Kaltinovsky-Zalishansky)
Iš Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Daug metų vengiau kalbėti apie savo šeimos likimą, tai buvo ir tebėra per daug skausminga, aš netgi nežiūriu filmų apie Holokaustą. Kartą mane įtikino pažiūrėti Roberto Benigni filmą „Gyvenimas yra gražus“, ir aš labai gailėjausi, kad sutikau. Aš niekada neklausinėjau, o mano tėvai, ypač tėtis, nekalbėjo nei apie getą, nei koncentracijos stovyklas. O ši istorija paremta keliais epizodais, kuriuos man papasakojo mama.
Mano tėtis Michaelis Kaltinauskas (Kaltinovskis), gimė Kražių miestelyje netoli Šiaulių. Prieš karą Kaune dirbo siuvėju. Mano tėvai ten ir susituokė, deja, neilgai tepasidžiaugė nauju gyvenimu. Prasidėjo karas, nacistinės Vokietijos okupacija ir keleri metai gete.
Vienas mano dėdė iš tėčio pusės 4-ajame dešimtmetyje emigravo į Palestiną, dviem jo seserims pavyko pabėgti į Rusiją, o visi kiti žuvo.
Mano mama Feiga buvo viena iš daugelio Joffės vaikų. Vienas jos brolis kovojo Raudonosios armijos gretose, 16-ojoje divizijoje. Jos mama ir sesuo Lėja gyveno su mano tėvais gete, gyva liko tik Lėja, visus kitus naciai nužudė.
Aš gimiau 1942-ųjų vasario 2-ą dieną, mama mane pavadino... Gete. Po daugelio metų paklausiau jos: „Kodėl davei man tokį siaubingą vardą?“ Atsakymas pribloškė: „Man nerūpėjo vardas žmogaus, kuris buvo pasmerktas mirti. Hitleriui nerūpėjo vaikų, kuriuos rengėsi nužudyti, vardai.“
Ką tik gimusi buvau labai silpna ir gležna. Taip sirgau, kad net geriausi geto gydytojai nesuprato, kas man yra ir kaip man padėti. Visi, taip pat ir mano tėvai, buvo įsitikinę, kad ilgai negyvensiu. Laimė, vienas gydytojas pasakė tėvams, kad man esą trūksta vitamino C, tėčiui pavyko gauti vitamino ampulių, ir aš pasveikau.
Kai pradėjo sklisti gandai, kad iš tėvų bus atimti vaikai, vienas pažįstamas žydas papasakojo tėvui apie galimybę paslėpti vaiką lietuvių šeimoje. Tas vyras irgi turėjo tris vaikus, bet negalėjo pasinaudoti ta galimybe, nes jo sūnus buvo apipjaustytas, o dvi dukros buvo jau paauglės ir kalbėjo tik jidiš, todėl nebūtų galėjusios apsimesti lietuvėmis.
Mama nenorėjo manęs niekur siųsti, bet tėtis buvo nepermaldaujamas, jis reikalavo pasinaudoti ta galimybe. Man suleido migdomųjų ir išnešė iš geto bulvių maiše. Sargybiniai prie vartų buvo papirkti. Mane perdavė bevaikiams Stasiui (Stanislovui) ir Antosiai (Antaninai) Stankevičiams. Aš buvau „ariškos“ išvaizdos mergaitė. Antanina mano mamai netgi pasakojo, kaip vienas vokiečių karininkas negalėjo atsižavėti manimi – kokia graži arijų mergaitė – ir netgi davė pinigų, kad ji nupirktų man dovaną.
Mane pakrikštijo ir pavadino Genute Stankevičiūte. Vienintelis ryškus prisiminimas iš gyvenimo pas Stankevičius, kaip kas vakarą prieš miegą klaupdavausi ir melsdavausi. Kaimynai pranešė policijai, kad Stankevičiai slepia žydaitę. Vokiečiai atvyko, pažiūrėjo į mano mėlynas akis ir geltonus plaukus, patikrino mano dokumentus ir išėjo įsitikinę, kad gavo klaidingą pranešimą. Vis dėlto po to įvykio Stankevičius pervežė mus į kaimą, kad būtų saugiau.
Likviduojant Kauno getą mano tėvą išvežė į Dachau. 1945-aisiais artėjant Sąjungininkų pajėgoms vokiečiai pabėgo, o koncentracijos stovyklų kaliniai išsisklaidė kas kur. Grupė išbadėjusių kalinių, tarp kurių buvo ir mano tėtis, rado vokiečių palikto maisto. Beveik visi valgė daugiau, negu įstengė suvirškinti jų paliegę skrandžiai, todėl daugelis susirgo, kai kurie netgi mirė. Tėčio laimei, jo artimiausias draugas Šimonas Dvorecas (Shimon Dvoretz), kuris fiziškai buvo stipresnis už tėtį, jėga atėmė iš jo maistą. Tėtis buvo labai nusilpęs, todėl jį paguldė į amerikiečių ligoninę, įsteigtą vienuolyne Vokietijoje, kur buvo gydomi ir jėgas atgaudavo koncentracijos stovyklų kaliniai.
Kažkas pasakė tėčiui, kad Berlyne matė mano mamą. Tėtis nebelaukė, kol visiškai pasveiks, ir palikęs ligoninę išskubėjo ieškoti mamos. Nors sunku patikėti, bet jis sugebėjo pokario chaose rasti ją tokiame didžiuliame mieste kaip Berlynas. Nežinau, kaip ir dėl ko mano mama atsidūrė Berlyne po Štuthofo išvadavimo. Mano tėvai turėjo galimybę išvykti į Vakarus, bet jie, žinoma, nusprendė grįžti į Lietuvą ir susirasti mane.
Tuo metu tėčio sesuo Rachelė rado mane pas Stankevičius ir prašė jų atiduoti mane jai. Stankevičiai pasakė, kad atiduos mane tik tėvams į rankas, bet teta privertė mane atiduoti.
Tėvai grįžo į Kauną ir sužinojo, kad teta mane išsivežė į Vilnių. Jiems buvo nesmagu dėl to, kaip teta pasielgė su Stankevičiais, jie buvo geriausi ir dosniausi žmonės. Jie ne tik ničnieko neprašė už mano išgelbėjimą, bet netgi davė tėvams pinigų, kad mes galėtume persikelti į Vilnių ir tėtis nusipirktų siuvimo mašiną. Su Antanina ir Stanislovu palaikėme labai gražius santykius iki pat jų mirties. Kai vaikystėje manęs kas klausdavo, koks mano mamos vardas, atsakydavau: „Aš turiu tris mamas: Antosią, Feigą ir Rachelę.“ Antosią visada paminėdavau pirmą.
Baigusi mokyklą nusprendžiau tapti medicinos seserimi. Ištekėjau už Josefo Zališanskio. 1962-aisiais mums gimė pirmas sūnus Davidas. 1971-aisiais mūsų šeima, taip pat ir mano tėvai, repatriavome į Izraelį. Ten 1974-aisiais mums gimė antras sūnus Danielis. Turime tris anūkus.
Antanina ir Stanislovas Stankevičiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
Nes Ziona, Izraelis, 2008
Henia Kaltinauskaitė-Zališanski (Genia Kaltinovsky-Zalishansky)
Iš Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Daug metų vengiau kalbėti apie savo šeimos likimą, tai buvo ir tebėra per daug skausminga, aš netgi nežiūriu filmų apie Holokaustą. Kartą mane įtikino pažiūrėti Roberto Benigni filmą „Gyvenimas yra gražus“, ir aš labai gailėjausi, kad sutikau. Aš niekada neklausinėjau, o mano tėvai, ypač tėtis, nekalbėjo nei apie getą, nei koncentracijos stovyklas. O ši istorija paremta keliais epizodais, kuriuos man papasakojo mama.
Mano tėtis Michaelis Kaltinauskas (Kaltinovskis), gimė Kražių miestelyje netoli Šiaulių. Prieš karą Kaune dirbo siuvėju. Mano tėvai ten ir susituokė, deja, neilgai tepasidžiaugė nauju gyvenimu. Prasidėjo karas, nacistinės Vokietijos okupacija ir keleri metai gete.
Vienas mano dėdė iš tėčio pusės 4-ajame dešimtmetyje emigravo į Palestiną, dviem jo seserims pavyko pabėgti į Rusiją, o visi kiti žuvo.
Mano mama Feiga buvo viena iš daugelio Joffės vaikų. Vienas jos brolis kovojo Raudonosios armijos gretose, 16-ojoje divizijoje. Jos mama ir sesuo Lėja gyveno su mano tėvais gete, gyva liko tik Lėja, visus kitus naciai nužudė.
Aš gimiau 1942-ųjų vasario 2-ą dieną, mama mane pavadino... Gete. Po daugelio metų paklausiau jos: „Kodėl davei man tokį siaubingą vardą?“ Atsakymas pribloškė: „Man nerūpėjo vardas žmogaus, kuris buvo pasmerktas mirti. Hitleriui nerūpėjo vaikų, kuriuos rengėsi nužudyti, vardai.“
Ką tik gimusi buvau labai silpna ir gležna. Taip sirgau, kad net geriausi geto gydytojai nesuprato, kas man yra ir kaip man padėti. Visi, taip pat ir mano tėvai, buvo įsitikinę, kad ilgai negyvensiu. Laimė, vienas gydytojas pasakė tėvams, kad man esą trūksta vitamino C, tėčiui pavyko gauti vitamino ampulių, ir aš pasveikau.
Kai pradėjo sklisti gandai, kad iš tėvų bus atimti vaikai, vienas pažįstamas žydas papasakojo tėvui apie galimybę paslėpti vaiką lietuvių šeimoje. Tas vyras irgi turėjo tris vaikus, bet negalėjo pasinaudoti ta galimybe, nes jo sūnus buvo apipjaustytas, o dvi dukros buvo jau paauglės ir kalbėjo tik jidiš, todėl nebūtų galėjusios apsimesti lietuvėmis.
Mama nenorėjo manęs niekur siųsti, bet tėtis buvo nepermaldaujamas, jis reikalavo pasinaudoti ta galimybe. Man suleido migdomųjų ir išnešė iš geto bulvių maiše. Sargybiniai prie vartų buvo papirkti. Mane perdavė bevaikiams Stasiui (Stanislovui) ir Antosiai (Antaninai) Stankevičiams. Aš buvau „ariškos“ išvaizdos mergaitė. Antanina mano mamai netgi pasakojo, kaip vienas vokiečių karininkas negalėjo atsižavėti manimi – kokia graži arijų mergaitė – ir netgi davė pinigų, kad ji nupirktų man dovaną.
Mane pakrikštijo ir pavadino Genute Stankevičiūte. Vienintelis ryškus prisiminimas iš gyvenimo pas Stankevičius, kaip kas vakarą prieš miegą klaupdavausi ir melsdavausi. Kaimynai pranešė policijai, kad Stankevičiai slepia žydaitę. Vokiečiai atvyko, pažiūrėjo į mano mėlynas akis ir geltonus plaukus, patikrino mano dokumentus ir išėjo įsitikinę, kad gavo klaidingą pranešimą. Vis dėlto po to įvykio Stankevičius pervežė mus į kaimą, kad būtų saugiau.
Likviduojant Kauno getą mano tėvą išvežė į Dachau. 1945-aisiais artėjant Sąjungininkų pajėgoms vokiečiai pabėgo, o koncentracijos stovyklų kaliniai išsisklaidė kas kur. Grupė išbadėjusių kalinių, tarp kurių buvo ir mano tėtis, rado vokiečių palikto maisto. Beveik visi valgė daugiau, negu įstengė suvirškinti jų paliegę skrandžiai, todėl daugelis susirgo, kai kurie netgi mirė. Tėčio laimei, jo artimiausias draugas Šimonas Dvorecas (Shimon Dvoretz), kuris fiziškai buvo stipresnis už tėtį, jėga atėmė iš jo maistą. Tėtis buvo labai nusilpęs, todėl jį paguldė į amerikiečių ligoninę, įsteigtą vienuolyne Vokietijoje, kur buvo gydomi ir jėgas atgaudavo koncentracijos stovyklų kaliniai.
Kažkas pasakė tėčiui, kad Berlyne matė mano mamą. Tėtis nebelaukė, kol visiškai pasveiks, ir palikęs ligoninę išskubėjo ieškoti mamos. Nors sunku patikėti, bet jis sugebėjo pokario chaose rasti ją tokiame didžiuliame mieste kaip Berlynas. Nežinau, kaip ir dėl ko mano mama atsidūrė Berlyne po Štuthofo išvadavimo. Mano tėvai turėjo galimybę išvykti į Vakarus, bet jie, žinoma, nusprendė grįžti į Lietuvą ir susirasti mane.
Tuo metu tėčio sesuo Rachelė rado mane pas Stankevičius ir prašė jų atiduoti mane jai. Stankevičiai pasakė, kad atiduos mane tik tėvams į rankas, bet teta privertė mane atiduoti.
Tėvai grįžo į Kauną ir sužinojo, kad teta mane išsivežė į Vilnių. Jiems buvo nesmagu dėl to, kaip teta pasielgė su Stankevičiais, jie buvo geriausi ir dosniausi žmonės. Jie ne tik ničnieko neprašė už mano išgelbėjimą, bet netgi davė tėvams pinigų, kad mes galėtume persikelti į Vilnių ir tėtis nusipirktų siuvimo mašiną. Su Antanina ir Stanislovu palaikėme labai gražius santykius iki pat jų mirties. Kai vaikystėje manęs kas klausdavo, koks mano mamos vardas, atsakydavau: „Aš turiu tris mamas: Antosią, Feigą ir Rachelę.“ Antosią visada paminėdavau pirmą.
Baigusi mokyklą nusprendžiau tapti medicinos seserimi. Ištekėjau už Josefo Zališanskio. 1962-aisiais mums gimė pirmas sūnus Davidas. 1971-aisiais mūsų šeima, taip pat ir mano tėvai, repatriavome į Izraelį. Ten 1974-aisiais mums gimė antras sūnus Danielis. Turime tris anūkus.
Antanina ir Stanislovas Stankevičiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
Nes Ziona, Izraelis, 2008