Išgelbėti žydų vaikai
Jakovas ir Dovydas Kalamickai
Kalamickų šeima pasislėpė pas pažįstamus ūkininkus
Feliksas ir Teklė Bušauskai prieš karą gyveno Aukštadvario valsčiuje, Guronių kaime. Šeimoje buvo aštuoni vaikai, vyriausias jų – sūnus Feliksas. Bušauskai gerai pažinojo žydų Kalamickų šeimą, ūkininkavusią už 3–4 kilometrų nuo Guronių esančiame Sepijoniškių kaime.
Iš Jakovo ir Dovydo Kalamickų liudijimo:
1941 metais, vokiečiams okupavus Lietuvą, mūsų šeima nesuspėjo pabėgti į Rytus ir liko vokiečių užimtoje Lietuvoje. Kai prasidėjo žydų gaudymas, areštavimas ir šaudymas, pradėjome slapstytis pas tėvų pažįstamus ūkininkus, ir, mūsų laimei, pavyko išgyventi visą trejų metų okupacijos laikotarpį, nors ir neapleisdavo kasdieniai pavojai ir baimė. Per tuos trejus siaubingus metus pakeitėme daugiau kaip 70 slapstymosi vietų kaimuose ir vienkiemiuose, miškuose, bulvių saugojimo duobėse, iškastuose bunkeriuose.
Iš Vlado Bušausko liudijimo:
Prieš karą mano tėvai ir mes visi gerai pažinojom Kalamickų šeimą. Icikas Kalamickas prekiavo gyvuliais, su mano tėvais daug bendravo. Jie gyveno vienas nuo kito už kokių 4 kilometrų. Mūsų pievose dažnai ganydavo savo avis. Todėl nenuostabu, kad užėjus vokiečiams ir prasidėjus karui Icikas Kalamickas pas mus kreipėsi pagalbos.
Bušauskai savo sodyboje slėpė aštuonis žydus: Iciką Kalamicką, jo žmoną Idą Kalamickienę, jų sūnus Jakovą ir Dovydą, Idos Kalamickienės dvi seseris – Šeiną Berkman-Šadur ir Rają Berkman-Šlom-Šiff su mažamečiu sūnumi Emanueliu Šlomu, Iciko uošvę Bliumą Berkman, kuri mirė karo metais. Atsižvelgdami į aplinkybes, žydai slėpdavosi gyvenamojo namo rūsyje ar palėpėje, pirtyje, daržinėje ant šieno.
Iš Vlado Bušausko liudijimo:
Atsimenu, buvo labai pavojinga. Kaimynai pamatė pirtyje besislapstančius ir paskundė. Gerai, kad policininkas, kuris ruošėsi daryti kratą, prasitarė apie tai savo šeimininkei Mališauskienei, kuri mūsų šeimą pažinojo ir mus perspėjo /.../. Tada tėvas visus išvežė pas Dimšą į Klieriškių kaimą. Į vieną vežimą visi netilpo, tėvas važiavo du kartus, naktį, žiemos metu. Visi buvome labai išsigandę, žydų moterys verkė. Už kokios savaitės pas mus pradėjo daryti kratas. Ir taip kas antrą trečią savaitę ateidavo policininkai ir sakydavo: vis tiek mes juos surasim. Nors miške buvo iškastas bunkeris, tačiau jau buvo per daug pavojinga žydams pas mus būti. Bet vasarą vis tiek ateidavo pas mus, visą laiką duodavom maisto. Mes laikėm 4–5 karves, papjaudavo ir veršiuką ar avį, ir duodavom vargšams besislapstantiems žmonėms. Aš jiems dažnai nešdavau maistą.
Vieną naktį Kalamickų šeimos narius – Iciką ir jo žmoną Idą, sūnus Jakovą ir Dovydą, Idos seserį Rają, jos sūnų Emanuelį į Klieriškius, pas Juliją ir Kazimierą Dimšas, iš Guronių kaimo atvežė Feliksas (tėvas) Bušauskas.
Julijos ir Kazimiero Dimšų šeimoje buvo septyni vaikai – trys dukterys ir keturi sūnai. Ūkį tvarkė šeimos nariai ir pagrindinių darbų metu samdomi darbininkai. Šeima maitinosi iš savo žemėje užauginamų produktų, sutarė su kaimynais sentikiais rusais, pažinojo daugelį žydų iš artimiausio Žiežmarių miestelio, taip pat ir Iciką Kalamicką iš Sepijoniškių kaimo. Dimšų šeima padėjo Kalamickams drabužiais ir maistu dar prieš jiems apsigyvenant senajame jų ūkio name. Atsiradę pas Dimšas vieną žiemos naktį, jie išbuvo iki pavasario, kol pasklido kalbos, kad kažkas gyvena pas Dimšas, ir Kalamickams teko keisti slapstymosi vietą.
Kalamickams glaudžiantis Dimšų ūkyje, jiems padėjo ir Dimšų vaikai.
Iš Antaninos Dimšaitės-Palčiauskienės liudijimo:
Vieną žiemos naktį pas mus visa šeima apsigyveno senajame name ir gyveno iki pavasario. Man tėvai liepdavo nunešti jiems maisto. Mama duodavo sriubos, duonos, ką turėdavo, ir nešdavome. Eidavau ryte su šviesa, eidavau ir vakare. Šalia senojo namo ėjo takas, buvo bala. Nesunku buvo suprasti, kad name kažkas gyvena, nes buvo išmintas takas į balą, prie malkų. Keliuku eidavo žmonės į Andriūnų vienkiemį. Icikas išgirdo iš kitų kalbų, kad kažkas gyvena pas Dimšas. Reikėjo bėgti, šeima dingo pavasarį, kovo ar balandžio mėnesį, tirpstant sniegui.
Viena iš daugelio valstiečių šeimų, kurie nepaliko bėdoje savo buvusių kaimynų – Alekso ir Izabelės Šiupšinskų šeima su trimis savo vaikais: dukra Marcele, sūnumis Aleksu ir Kostu. Kol buvo šilta, Kalamickai slapstėsi Šiupšinskų klojime, orams atšalus iškasė bunkerį Nemaitonių kaime šalia Martyno Juodžio sodybos. Iš šios slėptuvės takas per krūmus vedė iki pat Šiupšinskų sodybos.
Iš Marcelės Šiupšinskaitės-Tamašauskienės prisiminimų:
Žydai ateidavo naktį, pabelsdavo į langą. Šunys būdavo uždaryti iš vakaro, kad nelotų. Žydai kiaulės mėsos nevalgė, tai jiems duodavo teliuko ar jautienos mėsos (tėvas turėjo, nes pats prekiavo mėsa). Jie atsinešdavo bidoniuką, įpildavome pieno, duodavome kiaušinių. „Jie gyventi nori ir valgyti nori“, – sakydavo mano tėvas. Kartais žydai nakvodavo ir pas mus kambaryje. Atsimenu, kaip kartą su broliu nešėme į klojimą sriubos puode ir nutrūko rankenėlė. Daug sriubos išlaistėme... Artimiausi kaimynai Balčiai, gyvenę už kokių 500 metrų nuo mūsų, nieko nežinojo. Žydai, eidami takeliu per krūmus, užglostydavo žolę. Tai buvo didelė paslaptis. Grėsmė buvo didelė...
Dabar suprantu, kad mano tėvo pagalba žydams galėjo tragiškai baigtis visai mūsų šeimai. Tiesiog tada apie tai niekas negalvojo. Žmogiškumas buvo svarbiau už viską.
Kelios savaitės prieš pat išvadavimą, gąsdindamasi besitraukiančios vokiečių kariuomenės, visa Kalamickų šeima persikėlė į bulvių duobę pas Paškauskus, ir čia 13 žmonių laimingai sulaukė karo pabaigos.
Po karo Kalamickai gyveno Kaune, Dovydas ir Jakovas mokėsi 14-ojoje žydų pradinėje mokykloje. Icikas Kalamickas dirbo malūne, dažnai susitikdavo su padėjusiais jo šeimai išgyventi valstiečiais. Aštuntajame dešimtmetyje Kalamickai emigravo į Izraelį. Šiuo metu ten tebegyvenantys Idos ir Iciko Kalamickų vaikai Jakovas ir Dovydas prisimena savo tėvų pasakojimus apie sudėtingą šeimos gelbėjimosi kelią.
2005-ųjų vasarą iš Izraelio su Felikso ir Teklės Bušauskų vaikais – Kaze Bužaviene (Bušauskaite), Feliksu Bušausku, Vladu Bušausku, Albina Dakinevičiene (Bušauskaite) – pasimatyti atvyko išgelbėtas vaikas – Idos Kalamickienės sesers Rajos Berkman-Šlom-Šiff sūnus Emanuelis Šlomas. Kartu su savo gelbėtojais jis aplankė tas vietas, kur, padedant Bušauskams, slapstėsi karo metais.
1998 metais Ona Paškauskienė, Vaclovas Paškauskas ir Onos sūnus Stanislovas Krivičius, o 2007 metais ir Feliksas bei Teklė Bušauskai, taip pat jų vaikai – Kazė, Albina ir Feliksas – pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Kalamickų šeimos gelbėtojai pagerbti ir Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Feliksas ir Teklė Bušauskai prieš karą gyveno Aukštadvario valsčiuje, Guronių kaime. Šeimoje buvo aštuoni vaikai, vyriausias jų – sūnus Feliksas. Bušauskai gerai pažinojo žydų Kalamickų šeimą, ūkininkavusią už 3–4 kilometrų nuo Guronių esančiame Sepijoniškių kaime.
Iš Jakovo ir Dovydo Kalamickų liudijimo:
1941 metais, vokiečiams okupavus Lietuvą, mūsų šeima nesuspėjo pabėgti į Rytus ir liko vokiečių užimtoje Lietuvoje. Kai prasidėjo žydų gaudymas, areštavimas ir šaudymas, pradėjome slapstytis pas tėvų pažįstamus ūkininkus, ir, mūsų laimei, pavyko išgyventi visą trejų metų okupacijos laikotarpį, nors ir neapleisdavo kasdieniai pavojai ir baimė. Per tuos trejus siaubingus metus pakeitėme daugiau kaip 70 slapstymosi vietų kaimuose ir vienkiemiuose, miškuose, bulvių saugojimo duobėse, iškastuose bunkeriuose.
Iš Vlado Bušausko liudijimo:
Prieš karą mano tėvai ir mes visi gerai pažinojom Kalamickų šeimą. Icikas Kalamickas prekiavo gyvuliais, su mano tėvais daug bendravo. Jie gyveno vienas nuo kito už kokių 4 kilometrų. Mūsų pievose dažnai ganydavo savo avis. Todėl nenuostabu, kad užėjus vokiečiams ir prasidėjus karui Icikas Kalamickas pas mus kreipėsi pagalbos.
Bušauskai savo sodyboje slėpė aštuonis žydus: Iciką Kalamicką, jo žmoną Idą Kalamickienę, jų sūnus Jakovą ir Dovydą, Idos Kalamickienės dvi seseris – Šeiną Berkman-Šadur ir Rają Berkman-Šlom-Šiff su mažamečiu sūnumi Emanueliu Šlomu, Iciko uošvę Bliumą Berkman, kuri mirė karo metais. Atsižvelgdami į aplinkybes, žydai slėpdavosi gyvenamojo namo rūsyje ar palėpėje, pirtyje, daržinėje ant šieno.
Iš Vlado Bušausko liudijimo:
Atsimenu, buvo labai pavojinga. Kaimynai pamatė pirtyje besislapstančius ir paskundė. Gerai, kad policininkas, kuris ruošėsi daryti kratą, prasitarė apie tai savo šeimininkei Mališauskienei, kuri mūsų šeimą pažinojo ir mus perspėjo /.../. Tada tėvas visus išvežė pas Dimšą į Klieriškių kaimą. Į vieną vežimą visi netilpo, tėvas važiavo du kartus, naktį, žiemos metu. Visi buvome labai išsigandę, žydų moterys verkė. Už kokios savaitės pas mus pradėjo daryti kratas. Ir taip kas antrą trečią savaitę ateidavo policininkai ir sakydavo: vis tiek mes juos surasim. Nors miške buvo iškastas bunkeris, tačiau jau buvo per daug pavojinga žydams pas mus būti. Bet vasarą vis tiek ateidavo pas mus, visą laiką duodavom maisto. Mes laikėm 4–5 karves, papjaudavo ir veršiuką ar avį, ir duodavom vargšams besislapstantiems žmonėms. Aš jiems dažnai nešdavau maistą.
Vieną naktį Kalamickų šeimos narius – Iciką ir jo žmoną Idą, sūnus Jakovą ir Dovydą, Idos seserį Rają, jos sūnų Emanuelį į Klieriškius, pas Juliją ir Kazimierą Dimšas, iš Guronių kaimo atvežė Feliksas (tėvas) Bušauskas.
Julijos ir Kazimiero Dimšų šeimoje buvo septyni vaikai – trys dukterys ir keturi sūnai. Ūkį tvarkė šeimos nariai ir pagrindinių darbų metu samdomi darbininkai. Šeima maitinosi iš savo žemėje užauginamų produktų, sutarė su kaimynais sentikiais rusais, pažinojo daugelį žydų iš artimiausio Žiežmarių miestelio, taip pat ir Iciką Kalamicką iš Sepijoniškių kaimo. Dimšų šeima padėjo Kalamickams drabužiais ir maistu dar prieš jiems apsigyvenant senajame jų ūkio name. Atsiradę pas Dimšas vieną žiemos naktį, jie išbuvo iki pavasario, kol pasklido kalbos, kad kažkas gyvena pas Dimšas, ir Kalamickams teko keisti slapstymosi vietą.
Kalamickams glaudžiantis Dimšų ūkyje, jiems padėjo ir Dimšų vaikai.
Iš Antaninos Dimšaitės-Palčiauskienės liudijimo:
Vieną žiemos naktį pas mus visa šeima apsigyveno senajame name ir gyveno iki pavasario. Man tėvai liepdavo nunešti jiems maisto. Mama duodavo sriubos, duonos, ką turėdavo, ir nešdavome. Eidavau ryte su šviesa, eidavau ir vakare. Šalia senojo namo ėjo takas, buvo bala. Nesunku buvo suprasti, kad name kažkas gyvena, nes buvo išmintas takas į balą, prie malkų. Keliuku eidavo žmonės į Andriūnų vienkiemį. Icikas išgirdo iš kitų kalbų, kad kažkas gyvena pas Dimšas. Reikėjo bėgti, šeima dingo pavasarį, kovo ar balandžio mėnesį, tirpstant sniegui.
Viena iš daugelio valstiečių šeimų, kurie nepaliko bėdoje savo buvusių kaimynų – Alekso ir Izabelės Šiupšinskų šeima su trimis savo vaikais: dukra Marcele, sūnumis Aleksu ir Kostu. Kol buvo šilta, Kalamickai slapstėsi Šiupšinskų klojime, orams atšalus iškasė bunkerį Nemaitonių kaime šalia Martyno Juodžio sodybos. Iš šios slėptuvės takas per krūmus vedė iki pat Šiupšinskų sodybos.
Iš Marcelės Šiupšinskaitės-Tamašauskienės prisiminimų:
Žydai ateidavo naktį, pabelsdavo į langą. Šunys būdavo uždaryti iš vakaro, kad nelotų. Žydai kiaulės mėsos nevalgė, tai jiems duodavo teliuko ar jautienos mėsos (tėvas turėjo, nes pats prekiavo mėsa). Jie atsinešdavo bidoniuką, įpildavome pieno, duodavome kiaušinių. „Jie gyventi nori ir valgyti nori“, – sakydavo mano tėvas. Kartais žydai nakvodavo ir pas mus kambaryje. Atsimenu, kaip kartą su broliu nešėme į klojimą sriubos puode ir nutrūko rankenėlė. Daug sriubos išlaistėme... Artimiausi kaimynai Balčiai, gyvenę už kokių 500 metrų nuo mūsų, nieko nežinojo. Žydai, eidami takeliu per krūmus, užglostydavo žolę. Tai buvo didelė paslaptis. Grėsmė buvo didelė...
Dabar suprantu, kad mano tėvo pagalba žydams galėjo tragiškai baigtis visai mūsų šeimai. Tiesiog tada apie tai niekas negalvojo. Žmogiškumas buvo svarbiau už viską.
Kelios savaitės prieš pat išvadavimą, gąsdindamasi besitraukiančios vokiečių kariuomenės, visa Kalamickų šeima persikėlė į bulvių duobę pas Paškauskus, ir čia 13 žmonių laimingai sulaukė karo pabaigos.
Po karo Kalamickai gyveno Kaune, Dovydas ir Jakovas mokėsi 14-ojoje žydų pradinėje mokykloje. Icikas Kalamickas dirbo malūne, dažnai susitikdavo su padėjusiais jo šeimai išgyventi valstiečiais. Aštuntajame dešimtmetyje Kalamickai emigravo į Izraelį. Šiuo metu ten tebegyvenantys Idos ir Iciko Kalamickų vaikai Jakovas ir Dovydas prisimena savo tėvų pasakojimus apie sudėtingą šeimos gelbėjimosi kelią.
2005-ųjų vasarą iš Izraelio su Felikso ir Teklės Bušauskų vaikais – Kaze Bužaviene (Bušauskaite), Feliksu Bušausku, Vladu Bušausku, Albina Dakinevičiene (Bušauskaite) – pasimatyti atvyko išgelbėtas vaikas – Idos Kalamickienės sesers Rajos Berkman-Šlom-Šiff sūnus Emanuelis Šlomas. Kartu su savo gelbėtojais jis aplankė tas vietas, kur, padedant Bušauskams, slapstėsi karo metais.
1998 metais Ona Paškauskienė, Vaclovas Paškauskas ir Onos sūnus Stanislovas Krivičius, o 2007 metais ir Feliksas bei Teklė Bušauskai, taip pat jų vaikai – Kazė, Albina ir Feliksas – pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Kalamickų šeimos gelbėtojai pagerbti ir Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus