Išgelbėti žydų vaikai
Gita Judelevičiūtė
Gita Judelevičiūtė
Kartą, priėjusi prie savo mielos „tetos“, kaip vadinau S. Binkienę, paklausiau jos:
– Ar jūs nebijote bausmės už tai, kad laikote mane savo namuose?
– Kas gi baus mane už tai, kad priglaudžiau vaiką? – tyliai atsakė ji.
[...] Vydūno alėjoje boluoja nedidelis gražus namas su balkonu ir plačiais šviesiais langais. Mes lipame laiptais. Skambutis. Durys už nugaros užsiveria, ir tylioji palydovė palieka mane ant naujo gyvenimo slenksčio. Nedidukė, stoviu tamsiame koridoriuje apsnigtu paltu, truputį sumišusi. Mane pasitinka vidutinio ūgio liekna moteris pilka kuklia suknele ir balta skarele ant pečių. Šviesūs plaukai stambiomis garbanomis dengia jos pečius, gilios mėlynos akys labai šiltai ir įdėmiai žiūri į mane. Ji kažkodėl juokiasi, linksmai ir padrąsinamai, įveda mane į didelį, jaukų kambarį, pasodina ant sofos, kažką man vis sako. Į kambarį įbėga būrys jaunimo. Aukšta mergina, kuri ypač meiliai šypso, prieina susipažinti. Tai šeimininkų duktė Irena. Vėliau ateina rytietiško tipo vyriškis. Tada jis man atrodė labai solidaus amžiaus, bet jam buvo tik dvidešimt penkeri. Jis žiūri į mane labai geru žvilgsniu, su nepaprasta užuojauta, bet nieko nesako. Paaiškėja, kad tai Binkienės žentas Vladas Varčikas. Dar po valandėlės įbėga jauna mergaitė sportinėmis treninginėmis kelnėmis. Ji man atrodė maždaug trylikos metų, nors jai buvo daugiau. Jos rankos vaikiškos ir plonos, šypsantį veidą supa šviesios garbanos. Jos judesiai staigūs, gyvi. Ji – įsikūnijusi jaunystė, nesulaikomas džiaugsmas. „Kodėl ši mergaitė dažosi antakius?“ – dingteli man, bet nespėju apgalvoti šio klausimo. Ji pribėga kaip vėjelis ir pabučiuoja mane. Tai Lialė, Lilijana, jaunesnioji duktė.
Dar vėliau ateina Gerdas Binkis ir vyriausioji duktė Eleonora, rimta, tyli, panaši į mokslininkę [1929 metais Sofija Kudrevičiūtė (Binkienė) ištekėjo už poeto Kazio Binkio, jie apsigyveno Kaune ir kartu augino keturis vaikus: Ireną ir Lilijaną iš pirmosios Sofijos santuokos ir Eleonorą su Gerardu iš pirmosios Kazio Binkio santuokos – sud. past.].
Tos pirmosios dienos vakare man pasiūlė pernakvoti kabinete, prie didžiulės lentynos, prikrautos knygų. Nepaprastai pasiilgau namų ir tėvų. Pravirkau. Pribėgo Lialė, paklausė, ko aš liūdžiu, nuleido galvą šalia manęs ir taip pradėjo raudoti iš užuojautos, kad nebežinojau, kaip ją guosti. Subėgo visa šeima, ir tada jau mus abi ramino ir guodė.
Taip prasidėjo gyvenimas šiuose namuose. Greitai jie man tapo savi. Visi šeimos nariai buvo tokie geri ir jautrūs, tokie nuoširdūs ne tik man, bet ir tarpusavyje. Jie visada buvo žvalūs, kupini energijos ir tikėjimo ateitimi. Nenusimindavo rūsčiausiomis karo dienomis, neapkentė okupantų, mokėjo kovoti, be galo tikėjo pergale. Toje šeimoje buvo begalė trykštančio gyvybingumo ir nepaprasto žmoniškumo, tokio nuoširdaus, kad ir dabar, jau praėjusi ilgą gyvenimo kelią, nerandu žodžių, kuriais galėčiau išreikšti savo jausmus šiai šeimai. [...]
[...] Kartą, priėjusi prie savo mielos „tetos“, kaip vadinau S. Binkienę, paklausiau jos:
– Ar jūs nebijote bausmės už tai, kad laikote mane savo namuose?
– Kas gi baus mane už tai, kad priglaudžiau vaiką? – tyliai atsakė ji.
Ir vis dėlto nuo aibės rūpesčių, nuo daugybės žmonių namie, nuo amžino nerimo visi Binkių šeimos nariai jautė nuovargį. Pamenu, kaip teta eidavo gatve, apsirengusi senu paltu, tamsia skarele, susitraukusi nuo šalčio, rūpesčių. Reikia surasti dar kokiam nors žmogui vietą, reikia dar kažką sutvarkyti, įtaisyti, reikia išmaitinti tokį būrį žmonių dar visą savaitę… Nelengva jai buvo, labai nelengva
Duktė Lilijana sirgo pleuritu. Jai reikėjo tyro oro, gero maisto. O galimybės buvo labai menkos, buitinės sąlygos buvo sunkios, namuose ankšta.
Augo mažoji Iga [Sofijos Binkienės anūkė, Lilijanos ir Vlado Varčiko dukra Sofija Ligija Varčikaitė – sud. past. ]. Su ja viename kambaryje gyveno geto vaikas Kama Ginkas, jis tuo metu sirgo kokliušu. Apsikrėsti ta liga Igai buvo be galo pavojinga, netgi mirtina. Bet žmonės nepabūgo ir toliau kovojo dėl persekiojamųjų gyvybės.
Palydėti kokį nors žmogų į nepažįstamus namus, nunešti dokumentus, atlikti kokį nors neatidėliotiną darbą tekdavo Irenai. Ji net savo pasą buvo atidavusi visiškai nepažįstamai žydei, ir moteris su tuo pasu slapstėsi mieste. Dažnai Binkių šeimos nariai tardavosi įvairiais slaptais konspiraciniais klausimais, tuose pokalbiuose aš nedalyvaudavau – buvau dar vaikas. [...]
Ir be ginklo kariai, sudarė S. Binkienė. Vilnius: 1967, p. 64, 68
[...] Aš dažnai prisimenu Jus. Kai susiduriu su nemaloniomis smulkmenomis, su žmonėmis, kurie pakerta pasitikėjimą gyvenimu, visuomet prisimenu Jus, Jūsų šviesų, gerą veidą, Jūsų šviesius, puikius, jau beveik žilus plaukus. Brangi, miela teta, Jūs man toks šviesus ir aukštas pavyzdys, tokios didelės žmogiškos jėgos, pasiaukojimo, moteriškumo ir širdingumo. Aš taip norėčiau pamatyt Jus ir pabučiuoti taip šiltai už tai, kad esate tokia, ir už tai, kad galiu Jus prisiminti kaip didelę paguodą.
Iš Gitos Judelevičiūtės 1952 m. spalio 8 d. laiško Sofijai Binkienei,
Sofijos Ligijos Varčikaitės-Makutėnienės asmeninis archyvas
Kartą, priėjusi prie savo mielos „tetos“, kaip vadinau S. Binkienę, paklausiau jos:
– Ar jūs nebijote bausmės už tai, kad laikote mane savo namuose?
– Kas gi baus mane už tai, kad priglaudžiau vaiką? – tyliai atsakė ji.
[...] Vydūno alėjoje boluoja nedidelis gražus namas su balkonu ir plačiais šviesiais langais. Mes lipame laiptais. Skambutis. Durys už nugaros užsiveria, ir tylioji palydovė palieka mane ant naujo gyvenimo slenksčio. Nedidukė, stoviu tamsiame koridoriuje apsnigtu paltu, truputį sumišusi. Mane pasitinka vidutinio ūgio liekna moteris pilka kuklia suknele ir balta skarele ant pečių. Šviesūs plaukai stambiomis garbanomis dengia jos pečius, gilios mėlynos akys labai šiltai ir įdėmiai žiūri į mane. Ji kažkodėl juokiasi, linksmai ir padrąsinamai, įveda mane į didelį, jaukų kambarį, pasodina ant sofos, kažką man vis sako. Į kambarį įbėga būrys jaunimo. Aukšta mergina, kuri ypač meiliai šypso, prieina susipažinti. Tai šeimininkų duktė Irena. Vėliau ateina rytietiško tipo vyriškis. Tada jis man atrodė labai solidaus amžiaus, bet jam buvo tik dvidešimt penkeri. Jis žiūri į mane labai geru žvilgsniu, su nepaprasta užuojauta, bet nieko nesako. Paaiškėja, kad tai Binkienės žentas Vladas Varčikas. Dar po valandėlės įbėga jauna mergaitė sportinėmis treninginėmis kelnėmis. Ji man atrodė maždaug trylikos metų, nors jai buvo daugiau. Jos rankos vaikiškos ir plonos, šypsantį veidą supa šviesios garbanos. Jos judesiai staigūs, gyvi. Ji – įsikūnijusi jaunystė, nesulaikomas džiaugsmas. „Kodėl ši mergaitė dažosi antakius?“ – dingteli man, bet nespėju apgalvoti šio klausimo. Ji pribėga kaip vėjelis ir pabučiuoja mane. Tai Lialė, Lilijana, jaunesnioji duktė.
Dar vėliau ateina Gerdas Binkis ir vyriausioji duktė Eleonora, rimta, tyli, panaši į mokslininkę [1929 metais Sofija Kudrevičiūtė (Binkienė) ištekėjo už poeto Kazio Binkio, jie apsigyveno Kaune ir kartu augino keturis vaikus: Ireną ir Lilijaną iš pirmosios Sofijos santuokos ir Eleonorą su Gerardu iš pirmosios Kazio Binkio santuokos – sud. past.].
Tos pirmosios dienos vakare man pasiūlė pernakvoti kabinete, prie didžiulės lentynos, prikrautos knygų. Nepaprastai pasiilgau namų ir tėvų. Pravirkau. Pribėgo Lialė, paklausė, ko aš liūdžiu, nuleido galvą šalia manęs ir taip pradėjo raudoti iš užuojautos, kad nebežinojau, kaip ją guosti. Subėgo visa šeima, ir tada jau mus abi ramino ir guodė.
Taip prasidėjo gyvenimas šiuose namuose. Greitai jie man tapo savi. Visi šeimos nariai buvo tokie geri ir jautrūs, tokie nuoširdūs ne tik man, bet ir tarpusavyje. Jie visada buvo žvalūs, kupini energijos ir tikėjimo ateitimi. Nenusimindavo rūsčiausiomis karo dienomis, neapkentė okupantų, mokėjo kovoti, be galo tikėjo pergale. Toje šeimoje buvo begalė trykštančio gyvybingumo ir nepaprasto žmoniškumo, tokio nuoširdaus, kad ir dabar, jau praėjusi ilgą gyvenimo kelią, nerandu žodžių, kuriais galėčiau išreikšti savo jausmus šiai šeimai. [...]
[...] Kartą, priėjusi prie savo mielos „tetos“, kaip vadinau S. Binkienę, paklausiau jos:
– Ar jūs nebijote bausmės už tai, kad laikote mane savo namuose?
– Kas gi baus mane už tai, kad priglaudžiau vaiką? – tyliai atsakė ji.
Ir vis dėlto nuo aibės rūpesčių, nuo daugybės žmonių namie, nuo amžino nerimo visi Binkių šeimos nariai jautė nuovargį. Pamenu, kaip teta eidavo gatve, apsirengusi senu paltu, tamsia skarele, susitraukusi nuo šalčio, rūpesčių. Reikia surasti dar kokiam nors žmogui vietą, reikia dar kažką sutvarkyti, įtaisyti, reikia išmaitinti tokį būrį žmonių dar visą savaitę… Nelengva jai buvo, labai nelengva
Duktė Lilijana sirgo pleuritu. Jai reikėjo tyro oro, gero maisto. O galimybės buvo labai menkos, buitinės sąlygos buvo sunkios, namuose ankšta.
Augo mažoji Iga [Sofijos Binkienės anūkė, Lilijanos ir Vlado Varčiko dukra Sofija Ligija Varčikaitė – sud. past. ]. Su ja viename kambaryje gyveno geto vaikas Kama Ginkas, jis tuo metu sirgo kokliušu. Apsikrėsti ta liga Igai buvo be galo pavojinga, netgi mirtina. Bet žmonės nepabūgo ir toliau kovojo dėl persekiojamųjų gyvybės.
Palydėti kokį nors žmogų į nepažįstamus namus, nunešti dokumentus, atlikti kokį nors neatidėliotiną darbą tekdavo Irenai. Ji net savo pasą buvo atidavusi visiškai nepažįstamai žydei, ir moteris su tuo pasu slapstėsi mieste. Dažnai Binkių šeimos nariai tardavosi įvairiais slaptais konspiraciniais klausimais, tuose pokalbiuose aš nedalyvaudavau – buvau dar vaikas. [...]
Ir be ginklo kariai, sudarė S. Binkienė. Vilnius: 1967, p. 64, 68
[...] Aš dažnai prisimenu Jus. Kai susiduriu su nemaloniomis smulkmenomis, su žmonėmis, kurie pakerta pasitikėjimą gyvenimu, visuomet prisimenu Jus, Jūsų šviesų, gerą veidą, Jūsų šviesius, puikius, jau beveik žilus plaukus. Brangi, miela teta, Jūs man toks šviesus ir aukštas pavyzdys, tokios didelės žmogiškos jėgos, pasiaukojimo, moteriškumo ir širdingumo. Aš taip norėčiau pamatyt Jus ir pabučiuoti taip šiltai už tai, kad esate tokia, ir už tai, kad galiu Jus prisiminti kaip didelę paguodą.
Iš Gitos Judelevičiūtės 1952 m. spalio 8 d. laiško Sofijai Binkienei,
Sofijos Ligijos Varčikaitės-Makutėnienės asmeninis archyvas