Išgelbėti žydų vaikai
Sara Gilmanaitė-Plamm
Raudona suknelė su baltais žirniukais
Sara Gilmanaitė-Plamm
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė: Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano tėvai Mošė ir Šeina (mergautine pavarde Codikovaitė) Gilmanai buvo jauna laiminga Kauno žydų pora. Tėvas odos fabrike buvo atsakingas už mašinų priežiūrą, o mama dirbo parduotuvėje Rozmarinas. Prasidėjus karui mama laukėsi. Gimiau gete 1941 m. rugsėjo 3-iąją. Mama neprisiminė, kas priėmė gimdymą, tačiau sakė, kad gimiau slėptuvėje, kurioje gimdydavo žydės.
Mamos šeima gyveno Petrašiūnuose, Kauno priemiestyje, pirmosiomis karo dienomis ten buvo nužudyta daugelis jos artimųjų. Močiutė Nesia Gilmanienė gyveno tame rajone, kurį paskyrė getui. Kai žydai buvo verčiami iš savo būstų keltis į getą, daug mūsų giminių persikraustė į močiutės namą. Galiausiai namas prisipildė, gyvenom nepaprastai ankštai. Pirmaisiais gyvenimo metais aš ten augau. Senelį Berlą Gilmaną vokiečiai nušovė pačioje okupacijos pradžioje.
Vieną dieną tėvai nugirdo, kad vokiečiai ketina atimti iš tėvų visus vaikus. Tėvo jauniausias brolis Leibalė Gilmanas tuomet buvo vos aštuoniolikos. Leibalė tapo didvyriu ne tik mano, bet ir kitų akyse. Labai drąsus ir nuovokus, daugybę žmonių Kaune ir jo apylinkėse pažinojęs vaikinas sugebėjo padėti daugeliui geto kalinių. Suorganizavo ir mano gelbėjimą, surado lenkų šeimą, kuri sutiko mane paslėpti.
Tuomet buvau dvejų su puse, tėvai man davė migdomųjų ir kažkaip nunešė iki geto vartų, o ten pakinkytame vežime manęs jau laukė globėjas lenkas. Pamenu, kaip nepaguodžiamai verkiau staiga atsidūrusi nepažįstamoje šeimoje.
Vyrą vadinau papa Leivumi, o jo žmoną – mama Genia; jie mane vadino Kristina ir kalbėjo su manimi lenkiškai. Man jie buvo geri, papa Leivus duodavo saldainių, žaisdavo su manimi.
Prisimenu tris apsilankymus iš tų laikų, kai pas juos gyvenau.
Pirmoji atėjo moteris. Aš buvau užrakinta kitame kambaryje su matiniu stiklu įstiklintomis durimis, pro jas mačiau baltą šalį. Vidinis jausmas man kuždėjo, kad ši moteris atėjo pamatyti manęs. Vėliau mama pasakojo, kaip isteriškai verkiau, daužiau duris ir maldavau, kad man leistų ją pamatyti, nes tai buvo mano močiutė. Buvau nepaprastai prie jos prisirišusi, močiutė mane augino, kai visi gyvenome jos name gete.
Antrą kartą apsilankė vyras. Vėl verkiau, daužiau duris ir prašiausi išleidžiama iš kambario. Pagaliau durys atsivėrė. Nepamenu apsilankiusiojo veido, bet žinau, kad apsikabinau jo kaklą ir labai ilgai laikiau, taip stipriai įsikibau, kad suplėšiau jo apykaklę. Tai buvo mano labai mylimas dėdė Leibalė.
Trečią kartą atėjo mama. Vieną dieną ji pajuto, kad turi pamatyti, ar aš gyva, ir nesvarbu, kas jai nutiktų. Mama nusiplėšė geltoną lopą ir išėjo iš geto, pėsčiomis įveikė visą ilgą kelią iš Slobodkės iki pat miesto centro, kur buvau paslėpta.
Mažai ką prisimenu, tačiau keli dramatiški momentai įsirėžė mano atmintyje. Gulėjom apsikabinusios lovoje, tamsiame kambaryje, ir abi nepaliaudamos verkėm. Galų gale užmigau, o kai atsibudau, jos jau nebebuvo. Puoliau į isteriją, Leibus su Genia negalėjo manęs nuraminti kelias dienas. Jie atnešė mane atgal prie geto vartų, laimė, mane priėmė ir perdavė artimiesiems dėdę Leibalę pažinojęs žydų policininkas. Tačiau gete ilgai likti negalėjau, tad Leibalė surado man kitą prieglobstį.
Leibalė pažinojo vieną lietuvį, kuris, kaip ir jis pats, domėjosi motociklais, tas vyras buvo Jonas Vaicekauskas. Jis turėjo jauną žmoną ir maždaug mano metų sūnų. Dar augino vyresnę dukrą iš ankstesnės santuokos. Ši šeima mane pavadino Kristina Vaicekauskaite. Gyvenimas ten man atrodė kaip košmaras. Prisimenu, verkiau pasikūkčiodama, kol užmigau. Ėmiau šlapintis į lovą, ir Jonas grasino, kad už tai mane prilups plačiu diržu. Kiekvieną rytą atsibusdavau persigandusi ir tikrindavau, ar lova sausa. Jo žmona Ona buvo gera, gynė mane. Neprisimenu, ar jis man tik grasino, ar ir mušė.
Kartais, netoliese pasirodžius vokiečiams, jie mane slėpdavo tamsiame rūsyje arba spintoje kartu su jų dukra.
Vieną rytą, kai sirgau vėjaraupiais, sėdėjau ant lovos su Ona. Ji ieškojo man galvą, nes turėjau utėlių. Netikėtai užėjo pora. Vyras atrodė baisiai, basas, žaizdotomis kraujuojančiomis kojomis. Moteris buvo stipresnė, jinai padėjo jam laikytis ant kojų. Abu atsirėmė į sieną ir įsmeigė į mane akis. Vyras nualpo. Nepažinojau jų ir nėjau artyn. Moteris mane pakvietė: „Sarale, ateik čia.“ Supratau, kad jie žydai. Tikriausiai tada buvau girdėjusi, kad žydai yra blogi žmonės, kad reikia jų nekęsti, todėl ėmiau šaukti: „Jūs žydai, aš jūsų nekenčiu. Eikit iš čia, aš nenoriu jūsų matyti.“
Moteris vilkėjo raudoną suknelę su baltais žirniukais. Staiga man toptelėjo, kad jau esu mačiusi šią suknelę. Paskui paaiškėjo, kad mama vilkėjo tą pačią suknelę, lankydamasi pirmųjų mane slėpusių globėjų namuose. Suknelė mane patraukė prie tos moters. Ši istorija man baigėsi laimingai: atėjusi pora buvo mano tėvai ir nuo tada mes nebesiskyrėme.
Leibalė žuvo, tačiau prieš mirtį spėjo pasakyti tėvams mane slėpusio žmogaus vardą, o šis jau ketino persikelti gyventi į kaimą ant Nemuno kranto, netoli Kulautuvos, kur niekas jo nepažįsta. Pasibaigus karui tėvai išėjo iš savo slėptuvės kaime šalia Kaišiadorių, valstiečio Vaclovo Paškausko šeimoje, kuris irgi padėjo Leibalei išgelbėti daugelį žydų (Jad Vašemas Vaclovą ir jo žmoną Oną pripažino Pasaulio Tautų Teisuoliais). Tėvai plaukė valtimi Nemunu ir pakeliui sustodamas kiekviename kaime klausdavo, ar yra ten paslėptų žydų vaikų, galiausiai pasiekė mūsų kaimą ir mane surado.
Visi trys grįžome į Kauną. Kelionė truko ne vieną dieną, nakvodavome dažniausiai svetimų žmonių kluonuose šiene. Nesitraukiau nuo mamos, eidavau paskui ją net į išvietę. Miegodama įsitverdavau jai į plaukus, kad tik ji manęs nepaliktų.
Kad galėtų išvykti iš Sovietų Sąjungos, tuoj po karo mano drąsi mama išsirūpino padirbtus dokumentus, neva liudijančius Lenkijos pilietybę, ir visi išvykom į Lenkiją. Prie Brest Litovsko mus suėmė. Tėvui pavyko pabėgti nuo milicijos, o mamą su manimi pasodino į kalėjimą. Gerai prisimenu, kad kalėjime labai susirgau (tymais, paskui jie komplikavosi ausų uždegimu), tad iš karcerio mus išleido ir pakvietė gydytoją, kuris, pasirodo, irgi buvo žydas. Rusai kalėjimo prižiūrėtojai mums pasakė, kad bandydamas pabėgti tėvas žuvo. Laimė, vėliau paaiškėjo, jog tai buvo melas. Mus nuvežė į mažą miestelį Baltarusijoje ir ten paleido. Mamai pasiūlė darbą restorane ir gyvenamąjį būstą su sąlyga, kad ji skųstų sovietų valdžiai visus, kas kaip nors priešinsis režimui, net ir žodžiu. Stebuklingu būdu mamai pavyko pabėgti į Kauną ir ten surasti tėvą, jis buvo gyvas ir sveikas. Kurį laiką tėvai gy- Sara veno su padirbtais dokumentais, bijodami arešto, bet vėliau, kad ir rizikuodami, jie susigražino savo pavardę ir vėl tapo Gilmanais. Dar ilgus metus jie gyveno baimindamiesi arešto, tačiau laimė, jiems nieko nenutiko.
Pradinėje mokykloje tarp mano draugių buvo Frida Glazmanaitė ir Julija Melcaitė, abi išgelbėtos iš Kauno geto. Visos mokėmės žydų mokyklos, kurią sovietai leido atidaryti, pirmoje klasėje. Deja, ta mokykla gyvavo vos dvejus metus.
Augau mylinčioje šeimoje kartu su seserimi Liuba ir broliu Dovydu, abu jie gimė po karo. Tėvai buvo nepaprastai užimti, tad kai viena maloni lietuvė pasisiūlė prižiūrėti vaikus, jie mielai sutiko. Onutė Pečkytė buvo mūsų auklė apie metus. Kai aš pati tapau mama, Onutė prižiūrėjo ir mano sūnų. Ji tiesiog tapo mūsų šeimos nare. Jau vėliau paaiškėjo, kad karo metu Onutė padėjo išgelbėti Šalomo Eilati (Kaplano) gyvybę. Išsaugojome artimus ryšius su šia nuostabia moterimi, rėmėme ją iki pat gyvenimo pabaigos, po mirties užsakėme jai antkapinį paminklą.
Mokiausi Kauno medicinos institute vienoje grupėje su Polina Tkač ir Jakovu Zilbergu. Ištekėjau, užauginau du vaikus, abu jie gydytojai. Mano duktė vardu Noemi, o sūnus – Levas, pavadintas didvyrio dėdės Leibalės garbei.
1972 m. emigravome į Izraelį ir po kelerių metų persikėlėme į Kanadą, čia aš dirbu šeimos gydytoja.
2012, Torontas, Kanada
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Sara Gilmanaitė-Plamm
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė: Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano tėvai Mošė ir Šeina (mergautine pavarde Codikovaitė) Gilmanai buvo jauna laiminga Kauno žydų pora. Tėvas odos fabrike buvo atsakingas už mašinų priežiūrą, o mama dirbo parduotuvėje Rozmarinas. Prasidėjus karui mama laukėsi. Gimiau gete 1941 m. rugsėjo 3-iąją. Mama neprisiminė, kas priėmė gimdymą, tačiau sakė, kad gimiau slėptuvėje, kurioje gimdydavo žydės.
Mamos šeima gyveno Petrašiūnuose, Kauno priemiestyje, pirmosiomis karo dienomis ten buvo nužudyta daugelis jos artimųjų. Močiutė Nesia Gilmanienė gyveno tame rajone, kurį paskyrė getui. Kai žydai buvo verčiami iš savo būstų keltis į getą, daug mūsų giminių persikraustė į močiutės namą. Galiausiai namas prisipildė, gyvenom nepaprastai ankštai. Pirmaisiais gyvenimo metais aš ten augau. Senelį Berlą Gilmaną vokiečiai nušovė pačioje okupacijos pradžioje.
Vieną dieną tėvai nugirdo, kad vokiečiai ketina atimti iš tėvų visus vaikus. Tėvo jauniausias brolis Leibalė Gilmanas tuomet buvo vos aštuoniolikos. Leibalė tapo didvyriu ne tik mano, bet ir kitų akyse. Labai drąsus ir nuovokus, daugybę žmonių Kaune ir jo apylinkėse pažinojęs vaikinas sugebėjo padėti daugeliui geto kalinių. Suorganizavo ir mano gelbėjimą, surado lenkų šeimą, kuri sutiko mane paslėpti.
Tuomet buvau dvejų su puse, tėvai man davė migdomųjų ir kažkaip nunešė iki geto vartų, o ten pakinkytame vežime manęs jau laukė globėjas lenkas. Pamenu, kaip nepaguodžiamai verkiau staiga atsidūrusi nepažįstamoje šeimoje.
Vyrą vadinau papa Leivumi, o jo žmoną – mama Genia; jie mane vadino Kristina ir kalbėjo su manimi lenkiškai. Man jie buvo geri, papa Leivus duodavo saldainių, žaisdavo su manimi.
Prisimenu tris apsilankymus iš tų laikų, kai pas juos gyvenau.
Pirmoji atėjo moteris. Aš buvau užrakinta kitame kambaryje su matiniu stiklu įstiklintomis durimis, pro jas mačiau baltą šalį. Vidinis jausmas man kuždėjo, kad ši moteris atėjo pamatyti manęs. Vėliau mama pasakojo, kaip isteriškai verkiau, daužiau duris ir maldavau, kad man leistų ją pamatyti, nes tai buvo mano močiutė. Buvau nepaprastai prie jos prisirišusi, močiutė mane augino, kai visi gyvenome jos name gete.
Antrą kartą apsilankė vyras. Vėl verkiau, daužiau duris ir prašiausi išleidžiama iš kambario. Pagaliau durys atsivėrė. Nepamenu apsilankiusiojo veido, bet žinau, kad apsikabinau jo kaklą ir labai ilgai laikiau, taip stipriai įsikibau, kad suplėšiau jo apykaklę. Tai buvo mano labai mylimas dėdė Leibalė.
Trečią kartą atėjo mama. Vieną dieną ji pajuto, kad turi pamatyti, ar aš gyva, ir nesvarbu, kas jai nutiktų. Mama nusiplėšė geltoną lopą ir išėjo iš geto, pėsčiomis įveikė visą ilgą kelią iš Slobodkės iki pat miesto centro, kur buvau paslėpta.
Mažai ką prisimenu, tačiau keli dramatiški momentai įsirėžė mano atmintyje. Gulėjom apsikabinusios lovoje, tamsiame kambaryje, ir abi nepaliaudamos verkėm. Galų gale užmigau, o kai atsibudau, jos jau nebebuvo. Puoliau į isteriją, Leibus su Genia negalėjo manęs nuraminti kelias dienas. Jie atnešė mane atgal prie geto vartų, laimė, mane priėmė ir perdavė artimiesiems dėdę Leibalę pažinojęs žydų policininkas. Tačiau gete ilgai likti negalėjau, tad Leibalė surado man kitą prieglobstį.
Leibalė pažinojo vieną lietuvį, kuris, kaip ir jis pats, domėjosi motociklais, tas vyras buvo Jonas Vaicekauskas. Jis turėjo jauną žmoną ir maždaug mano metų sūnų. Dar augino vyresnę dukrą iš ankstesnės santuokos. Ši šeima mane pavadino Kristina Vaicekauskaite. Gyvenimas ten man atrodė kaip košmaras. Prisimenu, verkiau pasikūkčiodama, kol užmigau. Ėmiau šlapintis į lovą, ir Jonas grasino, kad už tai mane prilups plačiu diržu. Kiekvieną rytą atsibusdavau persigandusi ir tikrindavau, ar lova sausa. Jo žmona Ona buvo gera, gynė mane. Neprisimenu, ar jis man tik grasino, ar ir mušė.
Kartais, netoliese pasirodžius vokiečiams, jie mane slėpdavo tamsiame rūsyje arba spintoje kartu su jų dukra.
Vieną rytą, kai sirgau vėjaraupiais, sėdėjau ant lovos su Ona. Ji ieškojo man galvą, nes turėjau utėlių. Netikėtai užėjo pora. Vyras atrodė baisiai, basas, žaizdotomis kraujuojančiomis kojomis. Moteris buvo stipresnė, jinai padėjo jam laikytis ant kojų. Abu atsirėmė į sieną ir įsmeigė į mane akis. Vyras nualpo. Nepažinojau jų ir nėjau artyn. Moteris mane pakvietė: „Sarale, ateik čia.“ Supratau, kad jie žydai. Tikriausiai tada buvau girdėjusi, kad žydai yra blogi žmonės, kad reikia jų nekęsti, todėl ėmiau šaukti: „Jūs žydai, aš jūsų nekenčiu. Eikit iš čia, aš nenoriu jūsų matyti.“
Moteris vilkėjo raudoną suknelę su baltais žirniukais. Staiga man toptelėjo, kad jau esu mačiusi šią suknelę. Paskui paaiškėjo, kad mama vilkėjo tą pačią suknelę, lankydamasi pirmųjų mane slėpusių globėjų namuose. Suknelė mane patraukė prie tos moters. Ši istorija man baigėsi laimingai: atėjusi pora buvo mano tėvai ir nuo tada mes nebesiskyrėme.
Leibalė žuvo, tačiau prieš mirtį spėjo pasakyti tėvams mane slėpusio žmogaus vardą, o šis jau ketino persikelti gyventi į kaimą ant Nemuno kranto, netoli Kulautuvos, kur niekas jo nepažįsta. Pasibaigus karui tėvai išėjo iš savo slėptuvės kaime šalia Kaišiadorių, valstiečio Vaclovo Paškausko šeimoje, kuris irgi padėjo Leibalei išgelbėti daugelį žydų (Jad Vašemas Vaclovą ir jo žmoną Oną pripažino Pasaulio Tautų Teisuoliais). Tėvai plaukė valtimi Nemunu ir pakeliui sustodamas kiekviename kaime klausdavo, ar yra ten paslėptų žydų vaikų, galiausiai pasiekė mūsų kaimą ir mane surado.
Visi trys grįžome į Kauną. Kelionė truko ne vieną dieną, nakvodavome dažniausiai svetimų žmonių kluonuose šiene. Nesitraukiau nuo mamos, eidavau paskui ją net į išvietę. Miegodama įsitverdavau jai į plaukus, kad tik ji manęs nepaliktų.
Kad galėtų išvykti iš Sovietų Sąjungos, tuoj po karo mano drąsi mama išsirūpino padirbtus dokumentus, neva liudijančius Lenkijos pilietybę, ir visi išvykom į Lenkiją. Prie Brest Litovsko mus suėmė. Tėvui pavyko pabėgti nuo milicijos, o mamą su manimi pasodino į kalėjimą. Gerai prisimenu, kad kalėjime labai susirgau (tymais, paskui jie komplikavosi ausų uždegimu), tad iš karcerio mus išleido ir pakvietė gydytoją, kuris, pasirodo, irgi buvo žydas. Rusai kalėjimo prižiūrėtojai mums pasakė, kad bandydamas pabėgti tėvas žuvo. Laimė, vėliau paaiškėjo, jog tai buvo melas. Mus nuvežė į mažą miestelį Baltarusijoje ir ten paleido. Mamai pasiūlė darbą restorane ir gyvenamąjį būstą su sąlyga, kad ji skųstų sovietų valdžiai visus, kas kaip nors priešinsis režimui, net ir žodžiu. Stebuklingu būdu mamai pavyko pabėgti į Kauną ir ten surasti tėvą, jis buvo gyvas ir sveikas. Kurį laiką tėvai gy- Sara veno su padirbtais dokumentais, bijodami arešto, bet vėliau, kad ir rizikuodami, jie susigražino savo pavardę ir vėl tapo Gilmanais. Dar ilgus metus jie gyveno baimindamiesi arešto, tačiau laimė, jiems nieko nenutiko.
Pradinėje mokykloje tarp mano draugių buvo Frida Glazmanaitė ir Julija Melcaitė, abi išgelbėtos iš Kauno geto. Visos mokėmės žydų mokyklos, kurią sovietai leido atidaryti, pirmoje klasėje. Deja, ta mokykla gyvavo vos dvejus metus.
Augau mylinčioje šeimoje kartu su seserimi Liuba ir broliu Dovydu, abu jie gimė po karo. Tėvai buvo nepaprastai užimti, tad kai viena maloni lietuvė pasisiūlė prižiūrėti vaikus, jie mielai sutiko. Onutė Pečkytė buvo mūsų auklė apie metus. Kai aš pati tapau mama, Onutė prižiūrėjo ir mano sūnų. Ji tiesiog tapo mūsų šeimos nare. Jau vėliau paaiškėjo, kad karo metu Onutė padėjo išgelbėti Šalomo Eilati (Kaplano) gyvybę. Išsaugojome artimus ryšius su šia nuostabia moterimi, rėmėme ją iki pat gyvenimo pabaigos, po mirties užsakėme jai antkapinį paminklą.
Mokiausi Kauno medicinos institute vienoje grupėje su Polina Tkač ir Jakovu Zilbergu. Ištekėjau, užauginau du vaikus, abu jie gydytojai. Mano duktė vardu Noemi, o sūnus – Levas, pavadintas didvyrio dėdės Leibalės garbei.
1972 m. emigravome į Izraelį ir po kelerių metų persikėlėme į Kanadą, čia aš dirbu šeimos gydytoja.
2012, Torontas, Kanada
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014