Išgelbėti žydų vaikai
Gita Germanaitė-Gordonaitė-Gerbaževskytė-Franses
Pasakojimas apie vieną mažą mergaitę ir tris jos motinas
Gita Germanaitė-Gordonaitė-Gerbaževskytė-Franses
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė: Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
1941 m. spalio 28-oji, ankstus rytas. Šiandien mano gimtadienis. Gitelei dveji metukai. Diena lietinga, apsiniaukusi. Tėvai mane prikėlė anksti, visi kiti šeimos nariai jau atsikėlę, apsirengę, pasiruošę išeiti. Jaukiai jaučiausi tarp močiutės Batijos Germanienės ir antros močiutės Šeinos Lonšteinienės, apsupta dėdžių Berlo (Berelės) ir Mošės (Moišelės) Germanų, šalia tetos Rivkos Gordonienės ir pusseserės Šeinalės, tėvų Jonos ir Frumos Germanų. Tėvas sėdėjo rateliuose, o aš jam ant kelių. Mama mus stūmė Kauno geto gatvėmis link Demokratų aikštės. Užaugusi sužinojau, kad tėvas susirgo ir tapo neįgalus po to, kai sovietai pačioje karo pradžioje jį nusiuntė kasti apkasų. Kas mūsų laukė ateityje? Kas dėjosi dvejų metukų mergaitės galvelėje? Ką ji suprato? Ar jautė grėsmę?
Iš pirmųjų savo prisiminimų nuotrupų ir tuos baisius laikus bei Didžiąją akciją Kauno gete išgyvenusių liudininkų pasakojimų beveik sugebėjau vėl „tapti“ dvimete Gita. Matyt, jaučiausi saugiai, nes buvau apsupta visų man brangių artimųjų. Aikštė buvo pilna žmonių. Gestapo karininkas Helmutas Rauka stovėjo virš visų ir rūšiavo 30 000 žmonių – kam mirti, kam gyventi. Mūsų šeima – tėvas, mama ir močiutė Šeina Levinšteinienė – buvo persikrausčiusi į tetos, tėvo sesers Rivkos Gordonienės butą Slobodkėje. Vėliau į Slobodkę buvo nurodyta persikelti visiems žydams, ten įkurtas Kauno getas. Tetos vyras Pesachas Gordonas buvo antifašistinės organizacijos vado Chaimo Jelino pavaduotojas. Mūsų namo Ariogalos g. 36 rūsyje žydų partizanai mokėsi valdyti ginklus, kūrė kovos su fašistais planus.
Grįžkime į Demokratų aikštę spalio 28-ąją. Staiga mūsų šeima buvo padalyta į dvi dalis. Močiutės, tėvai ir dėdės buvo nusiųsti dešinėn ir tik teta Rivka su keturmete Šeinale ant pečių – kairėn pusėn. Rivkos vyras Pesachas tą dieną buvo išėjęs iš geto su padirbtais vokiškais dokumentais, ieškojo galimybių įsigyti ginklų. Nubėgau iš dešinės į kairę pusę, teta mane paėmė ant rankų. Niekada nesužinosiu, kodėl pas ją bėgau ar kas mane paskatino taip pasielgti. Stebėjausi, kur dingo mano tėvai, kurie niekada manęs nepalikdavo. Ar tai ne per sunkus krūvis tokiai mažai ir trapiai mergaitei?
Baigiantis tai ilgai dienai 9 200 vyrų, moterų ir vaikų, atsidūrusių dešinėje pusėje, buvo uždaryti buvusiame Mažajame gete. Kitą dieną jie visi nuvaryti į IX fortą, išrengti ir sušaudyti.
Net pačiose baisiausiose pasakose niekas niekada man nebuvo pasakojęs apie tokius siaubingus dalykus.
Apie ten vykusias žudynes sužinojau tik vėliau. Šiurpinantys vaizdai neapleido mano sąmonės daugybę metų. Žmogaus gyvybė tądien buvo bevertė. Lankiausi IX forte tik 2004 m., lydima savo šeimos. Įėjus pro vartus apėmė drebulys. Tik akimirkos trūko ir pati būčiau buvusi tarp nužudytųjų.
Po Didžiosios akcijos mano mažo pasaulėlio centru tapo teta Rivka. Tėvai nebegrįžo. Pasakojo, kad netekusi tėvų tarsi tapau nebyle. Nustojau kalbėti, visą laiką tylėjau. Turiu nuotrauką: aš dalyvauju Purimo šventėje gete, tačiau visas vaikiškas džiaugsmas dingęs iš mano akių, jau nebebuvau maža mergaitė.
„Kiekvienas žmogus turi tėvų ir Dievo duotą vardą“, – rašė poetė Zelda. Mano atveju taip nebuvo. Gimiau 1939 m. spalio 28 d. kaip Gita Germanaitė. Teta Rivka turėjo pakeisti mano pavardę į Gordonaitės, o gimimo datą – į 1941 m. rugpjūčio 17-ąją, kad pateisintų tą faktą, jog neturiu gimimo liudijimo. Kai 1941 m. rugpjūčio 15-ąją vokiečiai uždarė žydus į getą, gimimo liudijimų niekas nebeišduodavo. Gimiau tarsi iš naujo. Rivka pasirūpino mano dokumentais, ji tapo viešai pripažinta mano mama. Buvau smulkutė, dėl to buvo lengva įtikinti, kad gimiau 1941-aisiais. Be to, mažiems vaikams būdavo lengviau surasti globėjų šeimą. Tik 2004 m. Vilniaus archyve gavau tikrojo savo gimimo liudijimo kopiją su tikruoju vardu ir gimimo data.
Po Vaikų akcijos buvo nutarta mane kartu su pussesere-sesute išnešti iš geto ir paslėpti lietuvių šeimoje. Naudojantis Pesacho Gordono ryšiais pasaulyje už geto tvoros, pavyko surasti dvi šeimas. Šeinalė su keliais vyresniais vaikais buvo paslėpta vienoje šeimoje, o mane priglaudė kita bevaikė lietuvių šeima, kuri tikėjosi mane auginti ir vėliau, jei teta Rivka, kuri tuomet prisijungė prie partizanų, negrįžtų iš miško. Tamsią naktį užrištame maiše pogrindininkai perdavė mane per geto tvorą. Rodos, iki šiol užuodžiu tą užrišto maišo kvapą. Buvau maža ir labai liesa. Mane įvaikinusiai šeimai buvo pasakyta, kad man vos dveji metai ir dar nemoku kalbėti. Prisimenu, kaip mane ištraukė iš maišo ir pasodino ant virtuvės stalo. Pasijutau jaukioje namų aplinkoje. Staiga ėmiau garsiai skaičiuoti jidiš kalba: Ein, cvei, drei... Įsivaizduoju, kaip nustebo mano globėjai, tačiau vėliau, matyt, su tuo susitaikė. Tai buvo lyg vėl naujas mano gimimas. Buvau pavadinta Genute šventosios Genovaitės garbei. Gerai prisimenu savo krikštynas bažnyčioje, šalto vandens lašus ant kaktos. Tapau krikščione. Labai greit išmokau lietuviškai, turėjau naują mamą, mylėjau ją. Prisimenu, kaip ji trinkdavo man galvą lietaus vandeniu ir ramunėlių nuoviru, kas pašviesintų ir sustiprintų plaukus. Kiekvieną sekmadienį mane papuošdavo šventiniais rūbeliais, dideliu kaspinu ant galvos ir eidavom į bažnyčią. Išmokau visus poterius, mėgau tas ceremonijas.
Priešais mano naujųjų tėvų namus buvo gestapininkų būstinė, susiklostė geri kaimyniški santykiai. Vokiečių karininkai kartais lankydavosi tėvų namuose, gerdavo arbatą su braškių uogiene. Per tuos apsilankymus sukiodavausi tarp svečių, stengdamasi užsitarnauti jų prielankumą. Išsaugojau net nuotrauką, kur aš sėdžiu ant gestapininko kelių, šalia mano lietuvė mama ir kaimynė su dukra. Atėjus pavojingesniems laikams, kai vokiečiai ėmė krėsti Kauno namus, ieškodami paslėptų žydų vaikų, mano naujieji tėvai išsiuntė mane į kaimą pas gimines. Mano pusseserę Šeinalę per vieną tokią kratą surado. Visi to lietuvio slėpti vaikai buvo išvesti į gestapo pastatą ir paskui sušaudyti. Viena Rivkos Gordonienės draugė, dirbusi gestapo pastate, matė, kaip ten atvedė Šeinalę. Vaikus slėpęs lietuvis irgi buvo nušautas.
Mano teta Rivka išgyveno karą. Jos vyras žuvo 1944-ųjų sausį ginkluotame partizanų ir vokiečių susirėmime. Daug vėliau sužinojau, kad susitarimas su mane įvaikinusia lietuvių šeima buvo toks: jei išgyventų tik tėvas ( jiems buvo pasakyta, kad Rivkos vyras yra mano tėvas), liksiu augti jų namuose ir būsiu jų dukra, o jei išgyvens mama (teta Rivka), pasibaigus karui mane grąžins mamai.
Vieną dieną teta Rivka pasirodė tarpduryje ir pasisakė esanti mano mama. Man ji tuomet atrodė visiškai svetima moteris, jai buvo sunku su manimi susikalbėti lietuviškai. Mano globėjai, auginę mane kaip savo vaiką, nesutiko su manimi atsisveikinti. O tetai Rivkai buvau vienintelė iš visos šeimos likusi giminaitė. Ji neteko motinos, dukters Šeinalės, vyro Pesacho, trijų brolių: mano tėvo Jonos, Beralės ir Moišelės ir brolienės Frumos – mano mamos. Teta Rivka buvo pasiryžusi mane atsiimti ir išauginti kaip tikrą dukterį. Ji grįžo, lydima giminaičio – uniformuoto aukšto rango sovietų karininko. Įvyko tikra drama. Nenorėjau su jais eiti, verkiau ir rėkiau, šaukė ir mano lietuvė mama, išsikvietė iš darbo savo vyrą. Teta ir karininkas mane jėga išplėšė iš mano tuometinės mamos glėbio. Ištempė mane į lauką, įgrūdo į mašiną ir išsivežė. Patyrusi tokį puolimą jaučiausi visiškai bejėgė. Mojuodami rankomis, verkdami mano globėjai bėgo paskui automobilį, o aš nusikamavau nuo verksmo ir nevilties. Tad teta Rivka vėl buvo mano mama iki pat savo mirties 2001-aisiais, kai buvo garbaus 89 metų amžiaus. Ji mane rūpestingai saugojo, tarsi bijodama, kad mus kažkas gali išskirti, – tuo galėčiau paaiškinti, kad ji nutraukė ryšius su mane įvaikinusia lietuvių šeima. Persikraustėm į kitą miestą – į Vilnių. Galiu suprasti Rivkos baimes, bet žvelgdama į praeitį jaučiu nusivylimą ir tuštumą, kad nežinau net mane išgelbėjusių lietuvių vardų, jų likimų, neturėjau galimybės atsilyginti jiems meile, kurios jie tikrai buvo verti. Prisimenu, sykį jie atvyko į Vilnių manęs aplankyti ir papasakoti, kad persikrausto gyventi kažkur labai toli. Gali būti, jog jie buvo tremiami į Sibirą, o gal tokiu būdu norėjo man pasakyti, kad daugiau niekada nepasimatysim.
Karininkas Kureckis, padėjęs Rivkai mane atsiimti iš globėjų, buvo vedęs Tatjaną Kureckienę, žinomą Lietuvos dainininkę. Kartą, po mano ilgos ligos, jie pasiėmė mane atsigauti į savo vasarnamį kaime, ir ten su jais gyvenau tris mėnesius. Mėgau pas juos būti ir jie mane labai mylėjo. Savo vaikų jie neturėjo ir nutarė manęs Rivkai negrąžinti. Atidavė tik per teismą, kai buvo pateikti dokumentai, įrodantys, jog esu Rivkos duktė.
Mama Rivka antrą kartą ištekėjo 1947 m. už Judelio Gerbaževskio, jis tapo mano tėvu, o mano pase atsirado naujas vardas – Gita Gerbaževskytė. Judelis Gerbaževskis per karą irgi neteko visos savo šeimos: žmonos Jonos, dvejų metukų dukrelės Cilės, motinos Rivkos, septynių brolių ir seserų su šeimomis. Pats tuomet tarnavo Raudonojoje armijoje ir buvo sužeistas prie Stalingrado. Jis buvo mylintis tėvas, rašydavo man pasakas ir eilėraščius, vesdavosi mane į kiną, padėdavo man po pagalve žaislų ir kitų malonių staigmenų. 1950 m. gimė Sara, augome kaip tikros seserys.
1957 m. persikraustėm į Lenkiją, nes iš ten galėjom lengviau išvykti į Izraelį. Buvome priversti praleisti Lenkijoje pusantrų metų. Ten su pagyrimu baigiau lenkišką mokyklą.
Į Izraelį atvykome 1958 m. rugsėjį, apsigyvenom Aukštutiniame Nazarete. Hebrajų kalbos mokiausi Tel Josefo kibuce. Buvau pašaukta į kariuomenę. Deja, tėvas mirė, o mama nesveikavo ir mūsų šeimos finansinė padėtis tapo visai prasta. Turėjau rūpintis, kaip pragyventi. Mokiausi chemiją Ramat Gano ORT’e, ten ir likau dėstyti Medicinos laborantų ir laboratorijų technikų mokykloje. Ėjau įvairias pareigas: instruktorės, dėstytojos ir galiausiai ėmiau vadovauti mokyklai, kurioje pati anksčiau mokiausi. Išėjau į pensiją, būdama mokyklos administracijos vadovė. 1978 m. ištekėjau už puikaus, šilto ir mylinčio žmogaus Marselio Franseso. Apsidžiaugiau gavusi naują vardą – Gita Franses. Nugyvenom laimingą, pilną įspūdžių bendrą gyvenimą. Marselis mirė 2012 m. sausį.
Daug metų mūsų šeimoje buvo saugoma paslaptis, kad Rivka nėra mano biologinė motina. Nors seniai žinojau tiesą, nenorėjau jos užgauti, tad apsimečiau nežinanti. Kai man suėjo devyniolika, Rivka papsakojo visą istoriją, bet daugiau niekada prie jos negrįžome. Kai Sara tarnavo kariuomenėje, senas šeimos draugas, manydamas, kad ji žino, jog esu jos pusseserė, o ne tikra sesuo, netyčia išdavė paslaptį. Paaiškėjusi tiesa sukėlė Sarai tikrą šoką, tačiau įtakos mūsų artimiems ryšiams neturėjo. Mes iki šiol gyvenam netoli viena kitos, dažnai susitinkam, mūsų šeimos dalijasi įspūdžiais. Nėra abejonių, kad gavau šiltą, mylinčią ir palaikančią šeimą.
2012, Ramat Ganas, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Gita Germanaitė-Gordonaitė-Gerbaževskytė-Franses
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė: Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
1941 m. spalio 28-oji, ankstus rytas. Šiandien mano gimtadienis. Gitelei dveji metukai. Diena lietinga, apsiniaukusi. Tėvai mane prikėlė anksti, visi kiti šeimos nariai jau atsikėlę, apsirengę, pasiruošę išeiti. Jaukiai jaučiausi tarp močiutės Batijos Germanienės ir antros močiutės Šeinos Lonšteinienės, apsupta dėdžių Berlo (Berelės) ir Mošės (Moišelės) Germanų, šalia tetos Rivkos Gordonienės ir pusseserės Šeinalės, tėvų Jonos ir Frumos Germanų. Tėvas sėdėjo rateliuose, o aš jam ant kelių. Mama mus stūmė Kauno geto gatvėmis link Demokratų aikštės. Užaugusi sužinojau, kad tėvas susirgo ir tapo neįgalus po to, kai sovietai pačioje karo pradžioje jį nusiuntė kasti apkasų. Kas mūsų laukė ateityje? Kas dėjosi dvejų metukų mergaitės galvelėje? Ką ji suprato? Ar jautė grėsmę?
Iš pirmųjų savo prisiminimų nuotrupų ir tuos baisius laikus bei Didžiąją akciją Kauno gete išgyvenusių liudininkų pasakojimų beveik sugebėjau vėl „tapti“ dvimete Gita. Matyt, jaučiausi saugiai, nes buvau apsupta visų man brangių artimųjų. Aikštė buvo pilna žmonių. Gestapo karininkas Helmutas Rauka stovėjo virš visų ir rūšiavo 30 000 žmonių – kam mirti, kam gyventi. Mūsų šeima – tėvas, mama ir močiutė Šeina Levinšteinienė – buvo persikrausčiusi į tetos, tėvo sesers Rivkos Gordonienės butą Slobodkėje. Vėliau į Slobodkę buvo nurodyta persikelti visiems žydams, ten įkurtas Kauno getas. Tetos vyras Pesachas Gordonas buvo antifašistinės organizacijos vado Chaimo Jelino pavaduotojas. Mūsų namo Ariogalos g. 36 rūsyje žydų partizanai mokėsi valdyti ginklus, kūrė kovos su fašistais planus.
Grįžkime į Demokratų aikštę spalio 28-ąją. Staiga mūsų šeima buvo padalyta į dvi dalis. Močiutės, tėvai ir dėdės buvo nusiųsti dešinėn ir tik teta Rivka su keturmete Šeinale ant pečių – kairėn pusėn. Rivkos vyras Pesachas tą dieną buvo išėjęs iš geto su padirbtais vokiškais dokumentais, ieškojo galimybių įsigyti ginklų. Nubėgau iš dešinės į kairę pusę, teta mane paėmė ant rankų. Niekada nesužinosiu, kodėl pas ją bėgau ar kas mane paskatino taip pasielgti. Stebėjausi, kur dingo mano tėvai, kurie niekada manęs nepalikdavo. Ar tai ne per sunkus krūvis tokiai mažai ir trapiai mergaitei?
Baigiantis tai ilgai dienai 9 200 vyrų, moterų ir vaikų, atsidūrusių dešinėje pusėje, buvo uždaryti buvusiame Mažajame gete. Kitą dieną jie visi nuvaryti į IX fortą, išrengti ir sušaudyti.
Net pačiose baisiausiose pasakose niekas niekada man nebuvo pasakojęs apie tokius siaubingus dalykus.
Apie ten vykusias žudynes sužinojau tik vėliau. Šiurpinantys vaizdai neapleido mano sąmonės daugybę metų. Žmogaus gyvybė tądien buvo bevertė. Lankiausi IX forte tik 2004 m., lydima savo šeimos. Įėjus pro vartus apėmė drebulys. Tik akimirkos trūko ir pati būčiau buvusi tarp nužudytųjų.
Po Didžiosios akcijos mano mažo pasaulėlio centru tapo teta Rivka. Tėvai nebegrįžo. Pasakojo, kad netekusi tėvų tarsi tapau nebyle. Nustojau kalbėti, visą laiką tylėjau. Turiu nuotrauką: aš dalyvauju Purimo šventėje gete, tačiau visas vaikiškas džiaugsmas dingęs iš mano akių, jau nebebuvau maža mergaitė.
„Kiekvienas žmogus turi tėvų ir Dievo duotą vardą“, – rašė poetė Zelda. Mano atveju taip nebuvo. Gimiau 1939 m. spalio 28 d. kaip Gita Germanaitė. Teta Rivka turėjo pakeisti mano pavardę į Gordonaitės, o gimimo datą – į 1941 m. rugpjūčio 17-ąją, kad pateisintų tą faktą, jog neturiu gimimo liudijimo. Kai 1941 m. rugpjūčio 15-ąją vokiečiai uždarė žydus į getą, gimimo liudijimų niekas nebeišduodavo. Gimiau tarsi iš naujo. Rivka pasirūpino mano dokumentais, ji tapo viešai pripažinta mano mama. Buvau smulkutė, dėl to buvo lengva įtikinti, kad gimiau 1941-aisiais. Be to, mažiems vaikams būdavo lengviau surasti globėjų šeimą. Tik 2004 m. Vilniaus archyve gavau tikrojo savo gimimo liudijimo kopiją su tikruoju vardu ir gimimo data.
Po Vaikų akcijos buvo nutarta mane kartu su pussesere-sesute išnešti iš geto ir paslėpti lietuvių šeimoje. Naudojantis Pesacho Gordono ryšiais pasaulyje už geto tvoros, pavyko surasti dvi šeimas. Šeinalė su keliais vyresniais vaikais buvo paslėpta vienoje šeimoje, o mane priglaudė kita bevaikė lietuvių šeima, kuri tikėjosi mane auginti ir vėliau, jei teta Rivka, kuri tuomet prisijungė prie partizanų, negrįžtų iš miško. Tamsią naktį užrištame maiše pogrindininkai perdavė mane per geto tvorą. Rodos, iki šiol užuodžiu tą užrišto maišo kvapą. Buvau maža ir labai liesa. Mane įvaikinusiai šeimai buvo pasakyta, kad man vos dveji metai ir dar nemoku kalbėti. Prisimenu, kaip mane ištraukė iš maišo ir pasodino ant virtuvės stalo. Pasijutau jaukioje namų aplinkoje. Staiga ėmiau garsiai skaičiuoti jidiš kalba: Ein, cvei, drei... Įsivaizduoju, kaip nustebo mano globėjai, tačiau vėliau, matyt, su tuo susitaikė. Tai buvo lyg vėl naujas mano gimimas. Buvau pavadinta Genute šventosios Genovaitės garbei. Gerai prisimenu savo krikštynas bažnyčioje, šalto vandens lašus ant kaktos. Tapau krikščione. Labai greit išmokau lietuviškai, turėjau naują mamą, mylėjau ją. Prisimenu, kaip ji trinkdavo man galvą lietaus vandeniu ir ramunėlių nuoviru, kas pašviesintų ir sustiprintų plaukus. Kiekvieną sekmadienį mane papuošdavo šventiniais rūbeliais, dideliu kaspinu ant galvos ir eidavom į bažnyčią. Išmokau visus poterius, mėgau tas ceremonijas.
Priešais mano naujųjų tėvų namus buvo gestapininkų būstinė, susiklostė geri kaimyniški santykiai. Vokiečių karininkai kartais lankydavosi tėvų namuose, gerdavo arbatą su braškių uogiene. Per tuos apsilankymus sukiodavausi tarp svečių, stengdamasi užsitarnauti jų prielankumą. Išsaugojau net nuotrauką, kur aš sėdžiu ant gestapininko kelių, šalia mano lietuvė mama ir kaimynė su dukra. Atėjus pavojingesniems laikams, kai vokiečiai ėmė krėsti Kauno namus, ieškodami paslėptų žydų vaikų, mano naujieji tėvai išsiuntė mane į kaimą pas gimines. Mano pusseserę Šeinalę per vieną tokią kratą surado. Visi to lietuvio slėpti vaikai buvo išvesti į gestapo pastatą ir paskui sušaudyti. Viena Rivkos Gordonienės draugė, dirbusi gestapo pastate, matė, kaip ten atvedė Šeinalę. Vaikus slėpęs lietuvis irgi buvo nušautas.
Mano teta Rivka išgyveno karą. Jos vyras žuvo 1944-ųjų sausį ginkluotame partizanų ir vokiečių susirėmime. Daug vėliau sužinojau, kad susitarimas su mane įvaikinusia lietuvių šeima buvo toks: jei išgyventų tik tėvas ( jiems buvo pasakyta, kad Rivkos vyras yra mano tėvas), liksiu augti jų namuose ir būsiu jų dukra, o jei išgyvens mama (teta Rivka), pasibaigus karui mane grąžins mamai.
Vieną dieną teta Rivka pasirodė tarpduryje ir pasisakė esanti mano mama. Man ji tuomet atrodė visiškai svetima moteris, jai buvo sunku su manimi susikalbėti lietuviškai. Mano globėjai, auginę mane kaip savo vaiką, nesutiko su manimi atsisveikinti. O tetai Rivkai buvau vienintelė iš visos šeimos likusi giminaitė. Ji neteko motinos, dukters Šeinalės, vyro Pesacho, trijų brolių: mano tėvo Jonos, Beralės ir Moišelės ir brolienės Frumos – mano mamos. Teta Rivka buvo pasiryžusi mane atsiimti ir išauginti kaip tikrą dukterį. Ji grįžo, lydima giminaičio – uniformuoto aukšto rango sovietų karininko. Įvyko tikra drama. Nenorėjau su jais eiti, verkiau ir rėkiau, šaukė ir mano lietuvė mama, išsikvietė iš darbo savo vyrą. Teta ir karininkas mane jėga išplėšė iš mano tuometinės mamos glėbio. Ištempė mane į lauką, įgrūdo į mašiną ir išsivežė. Patyrusi tokį puolimą jaučiausi visiškai bejėgė. Mojuodami rankomis, verkdami mano globėjai bėgo paskui automobilį, o aš nusikamavau nuo verksmo ir nevilties. Tad teta Rivka vėl buvo mano mama iki pat savo mirties 2001-aisiais, kai buvo garbaus 89 metų amžiaus. Ji mane rūpestingai saugojo, tarsi bijodama, kad mus kažkas gali išskirti, – tuo galėčiau paaiškinti, kad ji nutraukė ryšius su mane įvaikinusia lietuvių šeima. Persikraustėm į kitą miestą – į Vilnių. Galiu suprasti Rivkos baimes, bet žvelgdama į praeitį jaučiu nusivylimą ir tuštumą, kad nežinau net mane išgelbėjusių lietuvių vardų, jų likimų, neturėjau galimybės atsilyginti jiems meile, kurios jie tikrai buvo verti. Prisimenu, sykį jie atvyko į Vilnių manęs aplankyti ir papasakoti, kad persikrausto gyventi kažkur labai toli. Gali būti, jog jie buvo tremiami į Sibirą, o gal tokiu būdu norėjo man pasakyti, kad daugiau niekada nepasimatysim.
Karininkas Kureckis, padėjęs Rivkai mane atsiimti iš globėjų, buvo vedęs Tatjaną Kureckienę, žinomą Lietuvos dainininkę. Kartą, po mano ilgos ligos, jie pasiėmė mane atsigauti į savo vasarnamį kaime, ir ten su jais gyvenau tris mėnesius. Mėgau pas juos būti ir jie mane labai mylėjo. Savo vaikų jie neturėjo ir nutarė manęs Rivkai negrąžinti. Atidavė tik per teismą, kai buvo pateikti dokumentai, įrodantys, jog esu Rivkos duktė.
Mama Rivka antrą kartą ištekėjo 1947 m. už Judelio Gerbaževskio, jis tapo mano tėvu, o mano pase atsirado naujas vardas – Gita Gerbaževskytė. Judelis Gerbaževskis per karą irgi neteko visos savo šeimos: žmonos Jonos, dvejų metukų dukrelės Cilės, motinos Rivkos, septynių brolių ir seserų su šeimomis. Pats tuomet tarnavo Raudonojoje armijoje ir buvo sužeistas prie Stalingrado. Jis buvo mylintis tėvas, rašydavo man pasakas ir eilėraščius, vesdavosi mane į kiną, padėdavo man po pagalve žaislų ir kitų malonių staigmenų. 1950 m. gimė Sara, augome kaip tikros seserys.
1957 m. persikraustėm į Lenkiją, nes iš ten galėjom lengviau išvykti į Izraelį. Buvome priversti praleisti Lenkijoje pusantrų metų. Ten su pagyrimu baigiau lenkišką mokyklą.
Į Izraelį atvykome 1958 m. rugsėjį, apsigyvenom Aukštutiniame Nazarete. Hebrajų kalbos mokiausi Tel Josefo kibuce. Buvau pašaukta į kariuomenę. Deja, tėvas mirė, o mama nesveikavo ir mūsų šeimos finansinė padėtis tapo visai prasta. Turėjau rūpintis, kaip pragyventi. Mokiausi chemiją Ramat Gano ORT’e, ten ir likau dėstyti Medicinos laborantų ir laboratorijų technikų mokykloje. Ėjau įvairias pareigas: instruktorės, dėstytojos ir galiausiai ėmiau vadovauti mokyklai, kurioje pati anksčiau mokiausi. Išėjau į pensiją, būdama mokyklos administracijos vadovė. 1978 m. ištekėjau už puikaus, šilto ir mylinčio žmogaus Marselio Franseso. Apsidžiaugiau gavusi naują vardą – Gita Franses. Nugyvenom laimingą, pilną įspūdžių bendrą gyvenimą. Marselis mirė 2012 m. sausį.
Daug metų mūsų šeimoje buvo saugoma paslaptis, kad Rivka nėra mano biologinė motina. Nors seniai žinojau tiesą, nenorėjau jos užgauti, tad apsimečiau nežinanti. Kai man suėjo devyniolika, Rivka papsakojo visą istoriją, bet daugiau niekada prie jos negrįžome. Kai Sara tarnavo kariuomenėje, senas šeimos draugas, manydamas, kad ji žino, jog esu jos pusseserė, o ne tikra sesuo, netyčia išdavė paslaptį. Paaiškėjusi tiesa sukėlė Sarai tikrą šoką, tačiau įtakos mūsų artimiems ryšiams neturėjo. Mes iki šiol gyvenam netoli viena kitos, dažnai susitinkam, mūsų šeimos dalijasi įspūdžiais. Nėra abejonių, kad gavau šiltą, mylinčią ir palaikančią šeimą.
2012, Ramat Ganas, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014