Išgelbėti žydų vaikai
Borisas Dvogovskis
Paliktas miške
Borisas Dvogovskis
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano tėvas Mošė Dvogovskis ir mama (mergautine pavarde Kveskinaitė) visada svajojo emigruoti į Izraelį, netgi buvo įtraukti į sertifikato31 laukiančiųjų sąrašą. Tėvas aktyviai dalyvavo sionistiniame kairiųjų judėjime. Jis buvo geras futbolininkas, žaidė judėjimo Ha Šomer Hatsair (hebr. „Jaunasis sargybinis“ – pasaulinis socialistų sionistų jaunimo judėjimas) futbolo komandoje. Nelaimei, istoriniai įvykiai Lietuvoje sugriovė jų svajones. Atvykome į Izraelį tik praėjus trisdešimt metų...
Gimiau 1941 m. liepos 9 d. Kauno žydų ligoninėje. Vokiečiai jau buvo užėmę miestą. Tėvai suprato, kad vaiko gimimo registravimas gali sukelti didelį pavojų mums visiems, todėl mama vos pagimdžiusi išėjo iš ligoninės.
Jau pirmąją karo dieną su naciais bendradarbiavę lietuviai senelius iš tėvo pusės Frumą ir Chaimą bei brolį Zundelį Butrimonyse palaidojo gyvus.
1942 m. tėvai kartu su manimi pabėgo iš geto. Kurį laiką slėpėmės aplinkiniuose miškuose, paskui aptikom partizanų grupę. Priimdami į būrį partizanai kėlė dvi sąlygas: draudžiama su savimi turėti vaikų, be to, kiekvienas pats turi pasirūpinti ginklą.
Partizanų būrio Tarybų Lietuva vadas pats apsiėmė gretimuose kaimuose rasti man globėjus. Šeimai, kuri sutiko mane priimti, buvo tiesiai pasakyta: jei man kas blogo nutiks, bus sudegintas visas kaimas. Iš tikrųjų ta šeima tapo įkaite. Iš vienos pusės – tuos, kas slėpdavo žydų vaikus, naciai bausdavo mirtimi, iš kitos – jei man kas negero nutiktų, ugnimi grasino partizanai.
Lietuvių namuose mane guldydavo ant medinio suolo, valgyti duodavo duonos riekę su rūgpieniu. Galvą nuskuto plikai, kad nesimatytų juodų garbanų. Kartais tėvai ateidavo manęs aplankyti. Sunku apsakyti kiekvieno tokio susitikimo džiaugsmą. Tačiau tos džiaugsmo minutės visada buvo lydimos artėjančio išsiskyrimo kartėlio. Kiekvienas išsiskyrimas atrodė kaip paskutinis, galėjom daugiau niekada nebepasimatyti. Mano graudus verksmas lydėdavo tėvus net pasiekusius miško gilumą.
Vokiečiai persekiojo žydų partizanus ir komunistus, kurie lankydavosi vietos gyventojų namuose. Netrukus mane globojusi šeima suprato, kad, jei kas pamatys, žydų vaiko slėpimas gali jiems užtraukti mirties nuosprendį. Vieną šaltą lapkričio naktį jie apavė mane nuavėtais aulinukais, apvilko paltuką ant pliko kūno, įdavė duonos riekę ir paliko mane, dvejų metų vaiką, vieną miške. Nežinia, kiek laiko klaidžiojau po miškus. Iš karinės operacijos grįžtanti partizanų grupė surado mane sušalusį ir išbadėjusį. Jie mane pažino ir parsinešė į partizanų stovyklą, kur buvo mano tėvai. Kitos žydaitės Miriam, kurią irgi slapstė lietuvių šeima, likimas buvo tragiškas: valstiečiai ją nužudė dar prieš vokiečiams ateinant į kaimą.
Likau partizanų stovykloje kelis mėnesius. Nebuvo įmanoma manęs išnešti iš stovyklos, nes vokiečiai ją apsupo ir be perstojo šaudė. Kai įvykiai šiek tiek aprimo, mane priėmė kita lietuvių šeima – Dunevičiai. Pas juos gyvenau iki karo pabaigos.
Mamai maldaujant, grupės vadai sutiko duoti pakinkytą vežimą, kad ji galėtų nuvykti į kaimą manęs parsivežti. Tai buvo labai sudėtinga operacija, nes miške slėpėsi gaujos agresyvių lietuvių nacionalistų – žaliukų12. Nepaisydama pavojų, mama sugebėjo atvykti į kaimą ir mane surado. Likimas mums pasidarė palankesnis; abu tėvai išgyveno ir išgelbėjo mane.
Mamos jaunesnis brolis Beniškė buvo nušautas 1944 m. už bandymą įnešti į getą maisto. Jam tuomet buvo tik keturiolika. Senelis iš mamos pusės Baruchas (kurio atminimui buvau pavadintas Borisu) ir močiutė Chaja neišgyveno gete.
Po karo dvejus metus mokiausi žydų mokykloje, ją uždarius – rusų mokykloje. Mediciną baigiau Minske. Mano pirmoji žmona jauna mirė nuo vėžio. Emigravau į Izraelį 1987 m. su sūnumis Vladimiru ir Levu, prisijungiau prie tėvų ir sesers Frumos, kuri gimė po karo. Vedžiau antrą sykį ir dirbau gydytoju iki pat išeidamas į pensiją.
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Borisas Dvogovskis
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano tėvas Mošė Dvogovskis ir mama (mergautine pavarde Kveskinaitė) visada svajojo emigruoti į Izraelį, netgi buvo įtraukti į sertifikato31 laukiančiųjų sąrašą. Tėvas aktyviai dalyvavo sionistiniame kairiųjų judėjime. Jis buvo geras futbolininkas, žaidė judėjimo Ha Šomer Hatsair (hebr. „Jaunasis sargybinis“ – pasaulinis socialistų sionistų jaunimo judėjimas) futbolo komandoje. Nelaimei, istoriniai įvykiai Lietuvoje sugriovė jų svajones. Atvykome į Izraelį tik praėjus trisdešimt metų...
Gimiau 1941 m. liepos 9 d. Kauno žydų ligoninėje. Vokiečiai jau buvo užėmę miestą. Tėvai suprato, kad vaiko gimimo registravimas gali sukelti didelį pavojų mums visiems, todėl mama vos pagimdžiusi išėjo iš ligoninės.
Jau pirmąją karo dieną su naciais bendradarbiavę lietuviai senelius iš tėvo pusės Frumą ir Chaimą bei brolį Zundelį Butrimonyse palaidojo gyvus.
1942 m. tėvai kartu su manimi pabėgo iš geto. Kurį laiką slėpėmės aplinkiniuose miškuose, paskui aptikom partizanų grupę. Priimdami į būrį partizanai kėlė dvi sąlygas: draudžiama su savimi turėti vaikų, be to, kiekvienas pats turi pasirūpinti ginklą.
Partizanų būrio Tarybų Lietuva vadas pats apsiėmė gretimuose kaimuose rasti man globėjus. Šeimai, kuri sutiko mane priimti, buvo tiesiai pasakyta: jei man kas blogo nutiks, bus sudegintas visas kaimas. Iš tikrųjų ta šeima tapo įkaite. Iš vienos pusės – tuos, kas slėpdavo žydų vaikus, naciai bausdavo mirtimi, iš kitos – jei man kas negero nutiktų, ugnimi grasino partizanai.
Lietuvių namuose mane guldydavo ant medinio suolo, valgyti duodavo duonos riekę su rūgpieniu. Galvą nuskuto plikai, kad nesimatytų juodų garbanų. Kartais tėvai ateidavo manęs aplankyti. Sunku apsakyti kiekvieno tokio susitikimo džiaugsmą. Tačiau tos džiaugsmo minutės visada buvo lydimos artėjančio išsiskyrimo kartėlio. Kiekvienas išsiskyrimas atrodė kaip paskutinis, galėjom daugiau niekada nebepasimatyti. Mano graudus verksmas lydėdavo tėvus net pasiekusius miško gilumą.
Vokiečiai persekiojo žydų partizanus ir komunistus, kurie lankydavosi vietos gyventojų namuose. Netrukus mane globojusi šeima suprato, kad, jei kas pamatys, žydų vaiko slėpimas gali jiems užtraukti mirties nuosprendį. Vieną šaltą lapkričio naktį jie apavė mane nuavėtais aulinukais, apvilko paltuką ant pliko kūno, įdavė duonos riekę ir paliko mane, dvejų metų vaiką, vieną miške. Nežinia, kiek laiko klaidžiojau po miškus. Iš karinės operacijos grįžtanti partizanų grupė surado mane sušalusį ir išbadėjusį. Jie mane pažino ir parsinešė į partizanų stovyklą, kur buvo mano tėvai. Kitos žydaitės Miriam, kurią irgi slapstė lietuvių šeima, likimas buvo tragiškas: valstiečiai ją nužudė dar prieš vokiečiams ateinant į kaimą.
Likau partizanų stovykloje kelis mėnesius. Nebuvo įmanoma manęs išnešti iš stovyklos, nes vokiečiai ją apsupo ir be perstojo šaudė. Kai įvykiai šiek tiek aprimo, mane priėmė kita lietuvių šeima – Dunevičiai. Pas juos gyvenau iki karo pabaigos.
Mamai maldaujant, grupės vadai sutiko duoti pakinkytą vežimą, kad ji galėtų nuvykti į kaimą manęs parsivežti. Tai buvo labai sudėtinga operacija, nes miške slėpėsi gaujos agresyvių lietuvių nacionalistų – žaliukų12. Nepaisydama pavojų, mama sugebėjo atvykti į kaimą ir mane surado. Likimas mums pasidarė palankesnis; abu tėvai išgyveno ir išgelbėjo mane.
Mamos jaunesnis brolis Beniškė buvo nušautas 1944 m. už bandymą įnešti į getą maisto. Jam tuomet buvo tik keturiolika. Senelis iš mamos pusės Baruchas (kurio atminimui buvau pavadintas Borisu) ir močiutė Chaja neišgyveno gete.
Po karo dvejus metus mokiausi žydų mokykloje, ją uždarius – rusų mokykloje. Mediciną baigiau Minske. Mano pirmoji žmona jauna mirė nuo vėžio. Emigravau į Izraelį 1987 m. su sūnumis Vladimiru ir Levu, prisijungiau prie tėvų ir sesers Frumos, kuri gimė po karo. Vedžiau antrą sykį ir dirbau gydytoju iki pat išeidamas į pensiją.
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014