Išgelbėti žydų vaikai
Liuba (Liusia) Borstaitė
Vaikystė našlaičių namuose
Liuba (Liusia) Borstaitė
Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg, Smuggled in Potato Sacks, 2011
1924 metais mano tėvas Fridrichas Borstas (Friedrich Borst), vokiečių kilmės, priėmė judėjų tikėjimą ir vedė Lėją Nemanuncaitę, gimusią Šeškių kaime. 1930 metais tėvai pasistatė didelį namą tuomečiame Kauno priemiestyje, Šančiuose. Name atidarė ir nuosavą kepyklą. Šeimoje augo keturi vaikai: Ida (1925), Leonas (1927), dabar jo vardas Arie Borst, Frida (1931) ir aš, Liusia, gimusi 1941 metais birželio 1-ąją.
1940 metais Vokietija nurodė visiems savo piliečiams nedelsiant grįžti į Vokietiją. Gerai žinodamas, kas žydų laukia Vokietijoje, tėvas kreipėsi į Lietuvos valdžią su prašymu suteikti jam Lietuvos pilietybę, prašymas buvo patenkintas.
Nė vienas iš mamos giminaičių karo metais neišliko. Per vieną iš pirmųjų akcijų mano teta Chaja Rachovičienė ir dvi jos dukros Rachelė ir Riva buvo sušaudytos Kauno IX-ajme forte. Du mamos sūnėnai (dar prieš karą mirusio jos brolio sūnūs) tarnavo sovietų armijoje ir žuvo mūšiuose.
Vokiečiams užėmus Kauną tėvams teko kraustytis į getą. Išgirdę apie tai tėvo broliai atvyko iš Vokietijos ir išrūpino visai šeimai leidimą gyventi laisvėje, ne geto teritorijoje, su sąlyga, kad kaimynai neturės mums jokių priekaištų. Tėvą išleido pirmą, paskui jį į buvusius namus grįžo visa šeima. Kai Kaune pasklido gandai, kad ėmė dingti mišrios šeimos, kuriose vienas iš tėvų buvo žydas, tėvai nutarė mus paslėpti.
Šviesiaplaukė Ida buvo paslėpta Kaune. Frida buvo pavadinta Gražina Banevičiūte ir atiduota globoti karaimų šeimai Šiauliuose. Tikroji Gražinos motina Ona Banevičienė atidavė mano mamai savo dukters dokumentus. Leonas buvo išsiųstas pas pažįstamą tėvų valstietį Kavaliauską, ten dirbo piemeniu.
Mane perdavė vienai šeimai Kauno priemiestyje, Panemunėje. Iki pat karo pabaigos nė vienas iš artimųjų nė sykio manęs neaplankė. Deja, po karo praradau ryšį su savo gelbėtojais ir nė nežinau jų pavardės.
Mano tėvas mirė 1943 metais nuo insulto, pasak Leono; arba po smegenų auglio pašalinimo operacijos, pasak Idos. Mama buvo nusiųsta atgal į getą – tikriausiai kas nors paskundė – ir ten mirė. 1944 metais Idai kažkaip buvo gauti dokumentai, liudijantys, kad ji lietuvė, ir ji išvyko į Austriją, nes likti Lietuvoje su padirbtais dokumentais buvo labai pavojinga.
Po karo visi vaikai grįžome į tėvų namus Kaune. Kadangi namą nusavino sovietai, mums teko spaustis viename kambaryje antrame aukšte. Leonui buvo tik 16 metų, Fridai – 13, o man treji su puse. Kai atidarė žydų našlaičių namus, Leonas mane atidavė ten, o jis su Frida, padedamas Irgun, išvyko į Palestiną. Jų laukė ilgas ir sunkus kelias: Lenkija, našlaičių namai Italijoje, Kipras, nesėkmingas bandymas atvykti į Palestiną 1947 metais – britų valdžia grąžino juos atgal. Tik 1948 metais Leonas ir Frida pagaliau atvyko į Izraelį.
Prieš karą mūsų tėvai buvo įsigiję sklypą Haifoje, nes planavo ten persikelti, tačiau nespėjo. Leonas išsaugojo ir atsivežė į Izraelį sklypo pirkimo dokumentus, ir jam pavyko atgauti teises į sklypo nuosavybę.
2006 metais Leonas su gausia savo šeima iš Izraelio buvo atvykęs paviešėti į Lietuvą. Visi aplankėme apleistus tėvų namus ir ūkį, kuriame per karą slapstėsi Leonas. Tas ūkininkas iš Lietuvos išvyko dar prieš užeinant rusams. Prieš kelerius metus namas sudegė ir teisių į tą nuosavybę niekas nebepraeiškė. Leonas iki šiol nieko nežino apie savo gelbėtojo likimą. Frida mirė Izraelyje vos 34-erių, jos vaikai ir anūkai ten gyvena iki šiol.
Ida į Kauną grįžo 1945 metais, o 1969 metais su savo vyru Benu Žemaičiu išvyko į Izraelį.
Aš gyvenau žydų našlaičių namuose iki pat jų uždarymo, vėliau buvau perkelta į lietuvių našlaičių namus Marijampolėje, o dar vėliau – į rusų našlaičių namus Vilniuje. Kai 1958 metais baigiau vidurinę, man pasiūlė apsigyventi kolūkyje. Atsisakiau. Tada man davė bilietą į nedidelį miestelį, kur turėjau dirbti statybininke. Taip ir dirbau fizinį darbą, kol įstojau į Kauno politechnikos institutą. Iš karto po vidurinės nestojau į aukštąją mokyklą dėl to, kad po abitūros egzaminų mano mokytoja nusprendė, jog nėra reikalo man mokytis toliau, nes valdžia jau ir taip išleido daug pinigų mano išsilavinimui, tad atėjo mano eilė grąžinti valstybei skolą našiu darbu. Šiandien aš įsitikinusi, kad man tai buvo pasakyta tik dėl mano tautybės.
Sykį Jakovas Zilbergas manęs paklausė, ar aš jutusi antisemitizmą. Žinoma, jutau. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl ko visiškai pamiršau jidiš kalbą, nors trejus metus mokiausi žydų mokykloje. Šiandien jidiš galėčiau prisiminti nebent jei mane užhipnotizuotų. Ilgai mokiausi tarti raidę „r“ be jidiš akcento. Stengiausi kuo mažiau bendrauti su žmonėmis, neturėjau draugų, nes bijodavau, kad mane kas nors kilus ginčui pavadins „prakeikta žyde“, paskys, kad mes, žydai, bailiai ir kad maišome į macus nekaltų kūdikių kraujo. Tik universitete, kur daugelis bendramokslių buvo žydai, susiradau draugų, pirmą kartą susidūriau su teigiamu požiūriu į žydus ir nustojau gėdytis savo tautybės.
Baigusi mokslus sėkmingai dirbau Miestų statybos projektavimo institute Vilniuje, tapau Statybos inžinierių skyriaus vadove. Prieš kelerius metus išėjau į pensiją. Gyvenu viena mažame bute, bet po tiek vaikų namuose praleistų metų ypač džiaugiuosi nuosavu būstu. Gal dėl to ir neišvykau į Izraelį, kur šiandien gyvena visi mano pažįstami ir artimieji.
Liuba (Liusia) Borstaitė
Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg, Smuggled in Potato Sacks, 2011
1924 metais mano tėvas Fridrichas Borstas (Friedrich Borst), vokiečių kilmės, priėmė judėjų tikėjimą ir vedė Lėją Nemanuncaitę, gimusią Šeškių kaime. 1930 metais tėvai pasistatė didelį namą tuomečiame Kauno priemiestyje, Šančiuose. Name atidarė ir nuosavą kepyklą. Šeimoje augo keturi vaikai: Ida (1925), Leonas (1927), dabar jo vardas Arie Borst, Frida (1931) ir aš, Liusia, gimusi 1941 metais birželio 1-ąją.
1940 metais Vokietija nurodė visiems savo piliečiams nedelsiant grįžti į Vokietiją. Gerai žinodamas, kas žydų laukia Vokietijoje, tėvas kreipėsi į Lietuvos valdžią su prašymu suteikti jam Lietuvos pilietybę, prašymas buvo patenkintas.
Nė vienas iš mamos giminaičių karo metais neišliko. Per vieną iš pirmųjų akcijų mano teta Chaja Rachovičienė ir dvi jos dukros Rachelė ir Riva buvo sušaudytos Kauno IX-ajme forte. Du mamos sūnėnai (dar prieš karą mirusio jos brolio sūnūs) tarnavo sovietų armijoje ir žuvo mūšiuose.
Vokiečiams užėmus Kauną tėvams teko kraustytis į getą. Išgirdę apie tai tėvo broliai atvyko iš Vokietijos ir išrūpino visai šeimai leidimą gyventi laisvėje, ne geto teritorijoje, su sąlyga, kad kaimynai neturės mums jokių priekaištų. Tėvą išleido pirmą, paskui jį į buvusius namus grįžo visa šeima. Kai Kaune pasklido gandai, kad ėmė dingti mišrios šeimos, kuriose vienas iš tėvų buvo žydas, tėvai nutarė mus paslėpti.
Šviesiaplaukė Ida buvo paslėpta Kaune. Frida buvo pavadinta Gražina Banevičiūte ir atiduota globoti karaimų šeimai Šiauliuose. Tikroji Gražinos motina Ona Banevičienė atidavė mano mamai savo dukters dokumentus. Leonas buvo išsiųstas pas pažįstamą tėvų valstietį Kavaliauską, ten dirbo piemeniu.
Mane perdavė vienai šeimai Kauno priemiestyje, Panemunėje. Iki pat karo pabaigos nė vienas iš artimųjų nė sykio manęs neaplankė. Deja, po karo praradau ryšį su savo gelbėtojais ir nė nežinau jų pavardės.
Mano tėvas mirė 1943 metais nuo insulto, pasak Leono; arba po smegenų auglio pašalinimo operacijos, pasak Idos. Mama buvo nusiųsta atgal į getą – tikriausiai kas nors paskundė – ir ten mirė. 1944 metais Idai kažkaip buvo gauti dokumentai, liudijantys, kad ji lietuvė, ir ji išvyko į Austriją, nes likti Lietuvoje su padirbtais dokumentais buvo labai pavojinga.
Po karo visi vaikai grįžome į tėvų namus Kaune. Kadangi namą nusavino sovietai, mums teko spaustis viename kambaryje antrame aukšte. Leonui buvo tik 16 metų, Fridai – 13, o man treji su puse. Kai atidarė žydų našlaičių namus, Leonas mane atidavė ten, o jis su Frida, padedamas Irgun, išvyko į Palestiną. Jų laukė ilgas ir sunkus kelias: Lenkija, našlaičių namai Italijoje, Kipras, nesėkmingas bandymas atvykti į Palestiną 1947 metais – britų valdžia grąžino juos atgal. Tik 1948 metais Leonas ir Frida pagaliau atvyko į Izraelį.
Prieš karą mūsų tėvai buvo įsigiję sklypą Haifoje, nes planavo ten persikelti, tačiau nespėjo. Leonas išsaugojo ir atsivežė į Izraelį sklypo pirkimo dokumentus, ir jam pavyko atgauti teises į sklypo nuosavybę.
2006 metais Leonas su gausia savo šeima iš Izraelio buvo atvykęs paviešėti į Lietuvą. Visi aplankėme apleistus tėvų namus ir ūkį, kuriame per karą slapstėsi Leonas. Tas ūkininkas iš Lietuvos išvyko dar prieš užeinant rusams. Prieš kelerius metus namas sudegė ir teisių į tą nuosavybę niekas nebepraeiškė. Leonas iki šiol nieko nežino apie savo gelbėtojo likimą. Frida mirė Izraelyje vos 34-erių, jos vaikai ir anūkai ten gyvena iki šiol.
Ida į Kauną grįžo 1945 metais, o 1969 metais su savo vyru Benu Žemaičiu išvyko į Izraelį.
Aš gyvenau žydų našlaičių namuose iki pat jų uždarymo, vėliau buvau perkelta į lietuvių našlaičių namus Marijampolėje, o dar vėliau – į rusų našlaičių namus Vilniuje. Kai 1958 metais baigiau vidurinę, man pasiūlė apsigyventi kolūkyje. Atsisakiau. Tada man davė bilietą į nedidelį miestelį, kur turėjau dirbti statybininke. Taip ir dirbau fizinį darbą, kol įstojau į Kauno politechnikos institutą. Iš karto po vidurinės nestojau į aukštąją mokyklą dėl to, kad po abitūros egzaminų mano mokytoja nusprendė, jog nėra reikalo man mokytis toliau, nes valdžia jau ir taip išleido daug pinigų mano išsilavinimui, tad atėjo mano eilė grąžinti valstybei skolą našiu darbu. Šiandien aš įsitikinusi, kad man tai buvo pasakyta tik dėl mano tautybės.
Sykį Jakovas Zilbergas manęs paklausė, ar aš jutusi antisemitizmą. Žinoma, jutau. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl ko visiškai pamiršau jidiš kalbą, nors trejus metus mokiausi žydų mokykloje. Šiandien jidiš galėčiau prisiminti nebent jei mane užhipnotizuotų. Ilgai mokiausi tarti raidę „r“ be jidiš akcento. Stengiausi kuo mažiau bendrauti su žmonėmis, neturėjau draugų, nes bijodavau, kad mane kas nors kilus ginčui pavadins „prakeikta žyde“, paskys, kad mes, žydai, bailiai ir kad maišome į macus nekaltų kūdikių kraujo. Tik universitete, kur daugelis bendramokslių buvo žydai, susiradau draugų, pirmą kartą susidūriau su teigiamu požiūriu į žydus ir nustojau gėdytis savo tautybės.
Baigusi mokslus sėkmingai dirbau Miestų statybos projektavimo institute Vilniuje, tapau Statybos inžinierių skyriaus vadove. Prieš kelerius metus išėjau į pensiją. Gyvenu viena mažame bute, bet po tiek vaikų namuose praleistų metų ypač džiaugiuosi nuosavu būstu. Gal dėl to ir neišvykau į Izraelį, kur šiandien gyvena visi mano pažįstami ir artimieji.