Žydų gelbėtojai
Baublienė Jadvyga
Rachilės Bliumental prisiminimai:
Mano mama Esia Sandler gimė Kaune, tėvo mama irgi buvo kilusi iš Lietuvos, o mano senelis buvo iš Latvijos. Tėvai išsiskyrė dar prieš karą. Mano tėvas buvo elektrikas ir turėjo savo firmą. Aš lankiau privačią „Švabės“ žydų mokyklą Kaune. Man buvo 10 metų.
Prieš karą mano tėvai turėjo labai artimą draugą lietuvį Valčiūną. Jis pažinojo vieną iš Baublių. Iš viso jų buvo šeši broliai ir aš buvau patikėta jaunesniam jo broliui, kuris gyveno Kauno priemiestyje.
Baublio šeima gyveno dviejų miegamųjų bute. Jie turėjo sūnų vardu Petriukas, žmona Jadvyga laukėsi antro vaiko. Be to, kartu su jais gyveno Jadvygos jaunesnioji sesuo Marytė ir Baublio tėvai. Pakeliui į jų namus mane instruktavo taip: tik Baublys ir jo tėvai žinojo, kas aš esu, kitiems aš būsiu Lena Vorobjova, rusų mergaitė. Aš paaiškinsiu, kad kalbu lietuviškai, nes mano mama buvo lietuvė, kuri išvyko į Rusiją ir ten ištekėjo už ruso.
Kadangi Baublio namai buvo priemiestyje, o frontas artėjo, Baublio žmona nusprendė, kad jau laikas išvykti. Ji turėjo kažkokių artimųjų adresą kaime ir mums ten pasiūlė kambarį, į kurį persikėlė visa Baublių giminė. Kaimelis vadinosi Bružė, jis buvo Vilkijos rajone. Prieš karą mes ten vykdavome į savo vilą atostogauti. Malūnininkų šeima, su kuria gyvenome, buvo sąlyginai neturtinga ir išmaitinti mūsų minią jiems buvo nemažas darbas. Nuo malūnininkų namo buvo matyti dūmai iš Kauno pusės. Niekas negalėjo suprasti, ką tai reiškia. Vienas iš kaimelio gyventojų nuvyko į miestą ir pranešė, kad dega getas. Tai buvo geto likvidavimo pradžia. Moterys buvo nusiųstos į Štuthofo koncentracijos stovyklą, o vyrai į Dachau. Iš didelės Bliumentalių šeimos išgyveno tik mano tėvas. Mano motina mirė nuo dėmėtosios šiltinės 1945 m. sausio 18 d. Štuthofe.
Pamenu Pergalės dieną. Tuo metu jau žinojau, kad mano tėvas yra kažkur Bavarijoje. Kai Lenkijoje į valdžią atėjo Gomulka, užsienyje gyvenantiems lenkams buvo leista grįžti į tėvynę. Aš susitariau ištekėti už lenko, kad gaučiau lenkiškus dokumentus, ir 1957 m. kovo 17 d. išvykau į Varšuvą. Iš Varšuvos paskambinau tėvui. Mes negalėjom kalbėtis. Mes tik verkėm. Po šešių su puse mėnesio gavau pasą ir išvykau į Ženevą pas tėvą. Aš atpažinau jį iš karto, nors jis ir buvo mažesnis nei pamenu. Vokiškai kalbėjau nuo vaikystės, todėl greit susiradau analitikės ir vertėjos darbą.
Mano mama Esia Sandler gimė Kaune, tėvo mama irgi buvo kilusi iš Lietuvos, o mano senelis buvo iš Latvijos. Tėvai išsiskyrė dar prieš karą. Mano tėvas buvo elektrikas ir turėjo savo firmą. Aš lankiau privačią „Švabės“ žydų mokyklą Kaune. Man buvo 10 metų.
Prieš karą mano tėvai turėjo labai artimą draugą lietuvį Valčiūną. Jis pažinojo vieną iš Baublių. Iš viso jų buvo šeši broliai ir aš buvau patikėta jaunesniam jo broliui, kuris gyveno Kauno priemiestyje.
Baublio šeima gyveno dviejų miegamųjų bute. Jie turėjo sūnų vardu Petriukas, žmona Jadvyga laukėsi antro vaiko. Be to, kartu su jais gyveno Jadvygos jaunesnioji sesuo Marytė ir Baublio tėvai. Pakeliui į jų namus mane instruktavo taip: tik Baublys ir jo tėvai žinojo, kas aš esu, kitiems aš būsiu Lena Vorobjova, rusų mergaitė. Aš paaiškinsiu, kad kalbu lietuviškai, nes mano mama buvo lietuvė, kuri išvyko į Rusiją ir ten ištekėjo už ruso.
Kadangi Baublio namai buvo priemiestyje, o frontas artėjo, Baublio žmona nusprendė, kad jau laikas išvykti. Ji turėjo kažkokių artimųjų adresą kaime ir mums ten pasiūlė kambarį, į kurį persikėlė visa Baublių giminė. Kaimelis vadinosi Bružė, jis buvo Vilkijos rajone. Prieš karą mes ten vykdavome į savo vilą atostogauti. Malūnininkų šeima, su kuria gyvenome, buvo sąlyginai neturtinga ir išmaitinti mūsų minią jiems buvo nemažas darbas. Nuo malūnininkų namo buvo matyti dūmai iš Kauno pusės. Niekas negalėjo suprasti, ką tai reiškia. Vienas iš kaimelio gyventojų nuvyko į miestą ir pranešė, kad dega getas. Tai buvo geto likvidavimo pradžia. Moterys buvo nusiųstos į Štuthofo koncentracijos stovyklą, o vyrai į Dachau. Iš didelės Bliumentalių šeimos išgyveno tik mano tėvas. Mano motina mirė nuo dėmėtosios šiltinės 1945 m. sausio 18 d. Štuthofe.
Pamenu Pergalės dieną. Tuo metu jau žinojau, kad mano tėvas yra kažkur Bavarijoje. Kai Lenkijoje į valdžią atėjo Gomulka, užsienyje gyvenantiems lenkams buvo leista grįžti į tėvynę. Aš susitariau ištekėti už lenko, kad gaučiau lenkiškus dokumentus, ir 1957 m. kovo 17 d. išvykau į Varšuvą. Iš Varšuvos paskambinau tėvui. Mes negalėjom kalbėtis. Mes tik verkėm. Po šešių su puse mėnesio gavau pasą ir išvykau į Ženevą pas tėvą. Aš atpažinau jį iš karto, nors jis ir buvo mažesnis nei pamenu. Vokiškai kalbėjau nuo vaikystės, todėl greit susiradau analitikės ir vertėjos darbą.