Žydų gelbėtojai
Likimo broliai ir seserys bulvių maišuose
Maša Mulerytė-Hathskelzon (Masha Muller)
Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Mano tėtis Aronas Muleris (Aaron Muller) gimė 1918-aisiais Utenoje. Įgijęs siuvėjo specialybę jis persikraustė dirbti į Kauną. 1940-aisiais jis vedė Haną Fišer (Hannah Fisher), aš gimiau gete 1942-aisiais.
Kaip antifašistinės pogrindinės organizacijos narys, mano tėtis buvo informuotas apie Vaikų akciją. Suvokdami siaubingas akcijų pasekmes, mano tėvai nusprendė rizikuoti bandydami mane išgelbėti. Tėtis mane miegančią suvyniojo į antklodę, įdėjo į bulvių maišą ir, kartu su mama einančia iš paskos, nunešė prie tvoros. Mama manęs niekada nebepamatė. Tėtis su manimi nepastebimai išėjo iš geto ir nunešė į gydytojo Baublio kūdikių namus, kur, kaip buvo sutarta, paliko mane prieangyje. Mano suknelės kišenėje buvo raštelis su dviem žodžiais: Marytė Daugėlaitė. Tėtis grįžo į getą ir ilgą laiką su mama stovėjo kambaryje, su ašaromis akyse žiūrėdami į tuščią mano lovą. Vėliau tėtis man pasakojo: „Tik žinojimas, kad tu sveika leido mums neprarasti sveiko proto.“
Tėčiui taip pat pavyko suorganizuoti mamos gelbėjimą, ją paslėpė gera lietuvių šeima. Vis dėl to, ji negalėjo ištverti ją užklupusios vienatvės išsiskyrus su savo vaiku ir vyru, todėl nusprendė sugrįžti į getą. Ji žuvo Štuthofe su savo mama ir seserimi.
Likus kelioms dienoms iki geto likvidacijos tėtis pastebėjo, kad vokiečiai iš kailių gamyklos, kurioje jis dirbo, pasiima ne tik pasiūtus paltus, bet ir nebaigtų siūti drabužių medžiagas. Jis tuoj pat nusprendė bėgti iš gamyklos, perplaukė upę laivu (buvo pavojinga kirsti upę tiesiausiu keliu per tiltą) ir nuėjo į Eigulių kaimą, kur gyveno jo geri draugai, Pasaulio Tautų Teisuoliai Marytė ir Kazys Palkauskai. Tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis kartas kai ši šeima jam padėjo.
Kartą, kai tėtis klaidžiojo ieškodamas maisto, toli nuo gamyklos, kurioje jis dirbo, jį pagavo policija, nuvedė į gestapo būstinę, o tai reiškė neatidėliotiną mirties bausmę. Kazys faktiškai pasiekė, kad jis paskutiniu momentu būtų paleistas iš lietuvių policijos rankų. Daug kartų tėtis buvo beveik pagautas Palkauskų namuose, bet visi šeimos nariai, tame tarpe ir 12-os metų sūnus, padėjo jam išgyventi.
Tuoj pat po išvadavimo tėtis nuvyko į kūdikių namus manęs pasiimti. Jis buvo toks susijaudinęs, kad galėjo pasakyti tik du žodžius: Marytė Daugėlaitė. “Jūsų dukra yra gyva ir saugi“ jam pasakė auklė ir davė adresą: Pikuliavičių kaimas, Kėdainių rajonas, nurodė mano gelbėtojų pavardę –Urnežiai. Tėtis sugebėjo iš sovietinės valdžios gauti nurodymą grąžinti jam vaiką. Tiesa pasakius, nebuvo reikalo panaudoti šio dokumento: kilni gelbėtojų šeima, nepaisant skausmo mane prarandant, be prieštaravimo sutiko grąžinti mane, jų mylimą dukrą, tikrajam tėčiui. Tai aš priešinausi, verkiau ir atsisakiau išeiti su šiuo nepažįstamuoju. Mano globėja padėjo tėčiui mane nuraminti ir nunešė savo glėbyje iki sankryžos, kur su ašaromis akyse su manimi išsiskyrė.
Manęs laukė dar vienas likimo smūgis. Grįžtant į Kauną mano tėtį mobilizavo Raudonoji armija ir privertė mane palikti žydų vaikų namuose dar metams. Tik 1946-aisias mes vėl buvome kartu, šį kartą iki tėčio mirties 2006-aisiais, kai jam buvo 87-eri. Tėtis palaikė artimą ryšį su mano gelbėtojais ir pasirūpino, kad jie būtų pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, Jeruzalėje.
1973-iasiais mūsų šeima emigravo į Izraelį. Čia gyvena du mūsų vaikai ir keturi anūkai. Išėjau į pensiją prieš kelis metus. Mano vyras Levas Hathskelzonas (Lev Hathskelzon) vis dar dirba, jis yra gerbiamas hematologas Soroka ligoninėje Beer Sheva.
Beer Sheva, Izraelis, 2009
Maša Mulerytė-Hathskelzon (Masha Muller)
Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Mano tėtis Aronas Muleris (Aaron Muller) gimė 1918-aisiais Utenoje. Įgijęs siuvėjo specialybę jis persikraustė dirbti į Kauną. 1940-aisiais jis vedė Haną Fišer (Hannah Fisher), aš gimiau gete 1942-aisiais.
Kaip antifašistinės pogrindinės organizacijos narys, mano tėtis buvo informuotas apie Vaikų akciją. Suvokdami siaubingas akcijų pasekmes, mano tėvai nusprendė rizikuoti bandydami mane išgelbėti. Tėtis mane miegančią suvyniojo į antklodę, įdėjo į bulvių maišą ir, kartu su mama einančia iš paskos, nunešė prie tvoros. Mama manęs niekada nebepamatė. Tėtis su manimi nepastebimai išėjo iš geto ir nunešė į gydytojo Baublio kūdikių namus, kur, kaip buvo sutarta, paliko mane prieangyje. Mano suknelės kišenėje buvo raštelis su dviem žodžiais: Marytė Daugėlaitė. Tėtis grįžo į getą ir ilgą laiką su mama stovėjo kambaryje, su ašaromis akyse žiūrėdami į tuščią mano lovą. Vėliau tėtis man pasakojo: „Tik žinojimas, kad tu sveika leido mums neprarasti sveiko proto.“
Tėčiui taip pat pavyko suorganizuoti mamos gelbėjimą, ją paslėpė gera lietuvių šeima. Vis dėl to, ji negalėjo ištverti ją užklupusios vienatvės išsiskyrus su savo vaiku ir vyru, todėl nusprendė sugrįžti į getą. Ji žuvo Štuthofe su savo mama ir seserimi.
Likus kelioms dienoms iki geto likvidacijos tėtis pastebėjo, kad vokiečiai iš kailių gamyklos, kurioje jis dirbo, pasiima ne tik pasiūtus paltus, bet ir nebaigtų siūti drabužių medžiagas. Jis tuoj pat nusprendė bėgti iš gamyklos, perplaukė upę laivu (buvo pavojinga kirsti upę tiesiausiu keliu per tiltą) ir nuėjo į Eigulių kaimą, kur gyveno jo geri draugai, Pasaulio Tautų Teisuoliai Marytė ir Kazys Palkauskai. Tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis kartas kai ši šeima jam padėjo.
Kartą, kai tėtis klaidžiojo ieškodamas maisto, toli nuo gamyklos, kurioje jis dirbo, jį pagavo policija, nuvedė į gestapo būstinę, o tai reiškė neatidėliotiną mirties bausmę. Kazys faktiškai pasiekė, kad jis paskutiniu momentu būtų paleistas iš lietuvių policijos rankų. Daug kartų tėtis buvo beveik pagautas Palkauskų namuose, bet visi šeimos nariai, tame tarpe ir 12-os metų sūnus, padėjo jam išgyventi.
Tuoj pat po išvadavimo tėtis nuvyko į kūdikių namus manęs pasiimti. Jis buvo toks susijaudinęs, kad galėjo pasakyti tik du žodžius: Marytė Daugėlaitė. “Jūsų dukra yra gyva ir saugi“ jam pasakė auklė ir davė adresą: Pikuliavičių kaimas, Kėdainių rajonas, nurodė mano gelbėtojų pavardę –Urnežiai. Tėtis sugebėjo iš sovietinės valdžios gauti nurodymą grąžinti jam vaiką. Tiesa pasakius, nebuvo reikalo panaudoti šio dokumento: kilni gelbėtojų šeima, nepaisant skausmo mane prarandant, be prieštaravimo sutiko grąžinti mane, jų mylimą dukrą, tikrajam tėčiui. Tai aš priešinausi, verkiau ir atsisakiau išeiti su šiuo nepažįstamuoju. Mano globėja padėjo tėčiui mane nuraminti ir nunešė savo glėbyje iki sankryžos, kur su ašaromis akyse su manimi išsiskyrė.
Manęs laukė dar vienas likimo smūgis. Grįžtant į Kauną mano tėtį mobilizavo Raudonoji armija ir privertė mane palikti žydų vaikų namuose dar metams. Tik 1946-aisias mes vėl buvome kartu, šį kartą iki tėčio mirties 2006-aisiais, kai jam buvo 87-eri. Tėtis palaikė artimą ryšį su mano gelbėtojais ir pasirūpino, kad jie būtų pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, Jeruzalėje.
1973-iasiais mūsų šeima emigravo į Izraelį. Čia gyvena du mūsų vaikai ir keturi anūkai. Išėjau į pensiją prieš kelis metus. Mano vyras Levas Hathskelzonas (Lev Hathskelzon) vis dar dirba, jis yra gerbiamas hematologas Soroka ligoninėje Beer Sheva.
Beer Sheva, Izraelis, 2009