Žydų gelbėtojai
Petras BAUBLYS (1914–1973)
Rita Šatrovaitė
Pediatras Petras Baublys Antrojo pasaulinio karo metais (1942–1944) vadovavo Kauno kūdikių namams „Lopšelis“, kurie jo, gydytojo, taip pat jo bendradarbių humanizmo ir pasiaukojimo dėka tapo ne tik našlaičių, bet ir žiauriai persekiojamų žydų vaikų, daugiausia iš Kauno geto, prieglobsčio vieta. Iš viso buvo išgelbėta apie pora dešimčių žydų vaikų, kurie šiandien pasklidę po visą pasaulį, susilaukę vaikų ir anūkų, visada buvo, yra ir liks dėkingi žmogui, juos išplėšusiam iš mirties gniaužtų.
Būsimasis gydytojas-pediatras Petras Baublys gimė 1914 m. Lydoje, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Tai buvo šeštasis ir jaunausias sūnus gausioje Piotro ir Zinaidos Baublių šeimoje. Šeimos galva buvo žinomas pedagogas, 1905 m. su žymiu lietuvių kalbininku J. Jablonskiu surengęs pirmąjį slaptą mokytojų suvažiavimą Vilniuje. Motina – Zinaida Baublienė – buvo taip pat pedagogė. Ji dirbo darbų mokytoja Vilkijos vidurinėje mokykloje.
Vėliau Baublių šeima persikėlė į Kauną. Šiame mieste Petras baigė „Aušros“ berniukų gimnaziją, o 1936 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, įgijo vaikų ligų gydytojo specialybę ir visą likusį gyvenimą paskyrė vaikams. Ne tik jų gydymui, kaip reikalauja Hipokrato priesaika, bet ir jų gelbėjimui iš gyvenimo negandų, mirtino pavojaus.
Antrojo pasaulinio karo metais (1942–1944) Petras Baublys pagalbos ranką ištiesė persekiojamų žydų vaikams iš Kauno geto. 1941 m. pabaigoje Kauno geto gydytoja R. Golachienė, taip pat Kauno geto pogrindžio organizacijos narės, kreipėsi į Petrą Baublį su prašymu priimti žydų vaikus į jo vadovaujamus kūdikių namus. Taip pat gydytojo buvo paprašyta parūpinti šiems vaikams netikrus dokumentus. Į Petrą Baublį tikintis pagalbos krypo ne tik žydų, bet ir lietuvių akys. Štai žymaus lietuvių kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio duktė Danutė ir jo vyras Vladys Zubovas, paskatinti Sofijos Čiurlionienės, Kaune ir jo apylinkėse ieškojo žmonių, galinčių priglausti žydų vaikus. Vienas tokių ir buvo Kauno kūdikių namų „Lopšelis“ vadovas Petras Baublys, kuris ir Zubovams pažadėjo priglausti žydų vaikus savo vadovaujamoje įstaigoje.
Tačiau, nors ir turint gyd. Petro Baublio sutikimą priimti žydų vaikus, kelias iš Kauno geto iki „Lopšelio“ buvo nelengvas ir kupinas pavojų dėl gestapo ar jo parankinių persekiojimo, nedraugiškai nusiteikusių asmenų keliamo pavojaus. Vienas neatsargus žingsnis galėjo nulemti tiek gelbėjimo vaiko, tiek ir gelbėtojo mirtį. Nepabūgę visų šių tykančių pavojų, vaikų gelbėjimu rūpinosi geto pogrindžio organizacijos nariai, tarp kurių – Ida Šaterienė, Peisachas Šateris, pasižymėjęs kaip tvorų landžiojimo „specialistas“, taip pat Ronia Rozentalienė, Dita Zupavičienė- Šperlingienė, Šeina Berelovičienė ir kt. Jų išnešti vaikai dažniausiai buvo paliekami prie kūdikių namų durų, o nuskambėjęs durų skambutis ar kitas sutartas ženklas jo darbuotojams pranešdavo, kad atkeliavo dar vienas „pamestinukas“. Tokiu būdu nuo 1942-ųjų vasario iki 1944-ųjų kovo Petras Baublys, rizikuodamas ne tik savo, bet ir dviejų sūnų, žmonos gyvybėmis, gelbėjo žydų vaikus net ir tuomet, kai gestapas atkreipė dėmesį į neprogresyviai didėjantį pamestinukų skaičių. Dėl pačių žydų vaikų saugumo bei siekiant apskritai nukreipti gestapo dėmesį, kiek ūgtelėję ir sustiprėję žydų vaikai buvo išsiunčiami pas ūkininkus, daugiausia į Suvalkiją.
Sena lietuvių liaudies patarlė byloja, kad vienas lauke ne karys. Laimei, gydytojas Petras Baublys nebuvo vienišas kovoje prieš gestapą ir visą nacistinę ideologiją. Kūdikių namuose priglaustais žydų vaikais rūpinosi ne tik gyd. Petras Baublys, bet ir visas kūdikių namų kolektyvas – vyr. seselė Elena Uborevičienė, seselės Pranciška Vitonytė, Jadvyga Liepinaitienė, Onutė Samuolytė-Liutkevičienė ir kt.
Pasibaigus karui Petras Baublys tęsė savo gydytojo-pediatro darbą ir buvo laikomas vienu geriausių pediatrijos specialistų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Dešimt metų jis vadovavo Vilniaus universiteto Infekcinių ir vaikų ligų katedrai, taip pat iki 1958 m. ėjo Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiojo pediatro pareigas. Petras Baublys intensyviai dirbo mokslinį darbą: paskelbė nemažai mokslinių straipsnių apie naujagimių patologiją, buvo vadovėlio „Vaikų ligos“ bendraautorius. Už nuopelnus pediatrijos srityje Petrui Baubliui 1954 m. buvo suteiktas mokslinio docento vardas, o 1969-aisiais jis apsigynė medicinos mokslų kandidato disertaciją.
Deja, dr. Petro Baublio likimas susiklostė tragiškai. 1973 m., tesulaukęs 59 metų dr. Petras Baublys tragiškai žuvo lėktuvo, skraidinusio Lietuvos pediatrus į Maskvą, katastrofoje.
Praėjus ketveriems metams nuo gydytojo Petro Baublio tragiškos žūties – 1977 m. Jad Vašem muziejuje Petras Baublys, taip pat brolis Sergijus Baublys ir jo žmona Jadvyga buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Jų garbei Teisuolių alėjoje buvo pasodinti du medeliai. Garbingus apdovanojimus atsiėmė ir medelius pasodino Petro ir Sergijaus Baublių brolis architektas ir bibliofilas Rostislovas (Rostis) Baublys, gyvenęs D. Britanijoje.
1993 m. Petras Baublys buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 1994 m. prie kūdikių namų, kuriems jis vadovavo 1942–1944 m., atidengta memorialinė lenta gydytojo-pediatro Petro Baublio herojiškumui įamžinti: „Čia, buvusiuose kūdikių namuose „Lopšelis“ 1942–1944 m. žymus vaikų gydytojas Petras Baublys su bendradarbiais gelbėjo Kauno žydų geto vaikus“.
Petro Baublio žygdarbis Antrojo pasaulinio karo metu gelbėjant žydų vaikus niekada neliks užmirštas. Juo gali didžiuotis Petro Baublio vaikai ir anūkai, už išgelbėtas gyvybes savo galvas žemai lenkia Rina Zupavičiūtė-Wolbe, Tamara Ratnerytė-Kadišaitė-Levi, Ariela Abramavičiūtė-Sef, Ruta Lacmanaitė-Peer, Ruta ir Ariana Jedaitės, Vladimiras Kacas, Jakovas Zoreff, jų vaikai, anūkai, proanūkiai... Kiek iš viso gyvybių padėjo išsaugoti Petras Baublys? Šis klausimas telieka retorinis – nėra aišku, kiek „Lopšelyje“ priglaustų, o vėliau lietuvių, lenkų ar rusų šeimose po visą Lietuvą išblaškytų „baubliukų“ ar jų palikuonių taip ir nežino savo tikrųjų šaknų, tiktai gal kuris nors stebisi, iš ko paveldėjo juodus plaukus, tamsias akis ar tamsesnį gymį...
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Rita Šatrovaitė
Pediatras Petras Baublys Antrojo pasaulinio karo metais (1942–1944) vadovavo Kauno kūdikių namams „Lopšelis“, kurie jo, gydytojo, taip pat jo bendradarbių humanizmo ir pasiaukojimo dėka tapo ne tik našlaičių, bet ir žiauriai persekiojamų žydų vaikų, daugiausia iš Kauno geto, prieglobsčio vieta. Iš viso buvo išgelbėta apie pora dešimčių žydų vaikų, kurie šiandien pasklidę po visą pasaulį, susilaukę vaikų ir anūkų, visada buvo, yra ir liks dėkingi žmogui, juos išplėšusiam iš mirties gniaužtų.
Būsimasis gydytojas-pediatras Petras Baublys gimė 1914 m. Lydoje, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Tai buvo šeštasis ir jaunausias sūnus gausioje Piotro ir Zinaidos Baublių šeimoje. Šeimos galva buvo žinomas pedagogas, 1905 m. su žymiu lietuvių kalbininku J. Jablonskiu surengęs pirmąjį slaptą mokytojų suvažiavimą Vilniuje. Motina – Zinaida Baublienė – buvo taip pat pedagogė. Ji dirbo darbų mokytoja Vilkijos vidurinėje mokykloje.
Vėliau Baublių šeima persikėlė į Kauną. Šiame mieste Petras baigė „Aušros“ berniukų gimnaziją, o 1936 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, įgijo vaikų ligų gydytojo specialybę ir visą likusį gyvenimą paskyrė vaikams. Ne tik jų gydymui, kaip reikalauja Hipokrato priesaika, bet ir jų gelbėjimui iš gyvenimo negandų, mirtino pavojaus.
Antrojo pasaulinio karo metais (1942–1944) Petras Baublys pagalbos ranką ištiesė persekiojamų žydų vaikams iš Kauno geto. 1941 m. pabaigoje Kauno geto gydytoja R. Golachienė, taip pat Kauno geto pogrindžio organizacijos narės, kreipėsi į Petrą Baublį su prašymu priimti žydų vaikus į jo vadovaujamus kūdikių namus. Taip pat gydytojo buvo paprašyta parūpinti šiems vaikams netikrus dokumentus. Į Petrą Baublį tikintis pagalbos krypo ne tik žydų, bet ir lietuvių akys. Štai žymaus lietuvių kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio duktė Danutė ir jo vyras Vladys Zubovas, paskatinti Sofijos Čiurlionienės, Kaune ir jo apylinkėse ieškojo žmonių, galinčių priglausti žydų vaikus. Vienas tokių ir buvo Kauno kūdikių namų „Lopšelis“ vadovas Petras Baublys, kuris ir Zubovams pažadėjo priglausti žydų vaikus savo vadovaujamoje įstaigoje.
Tačiau, nors ir turint gyd. Petro Baublio sutikimą priimti žydų vaikus, kelias iš Kauno geto iki „Lopšelio“ buvo nelengvas ir kupinas pavojų dėl gestapo ar jo parankinių persekiojimo, nedraugiškai nusiteikusių asmenų keliamo pavojaus. Vienas neatsargus žingsnis galėjo nulemti tiek gelbėjimo vaiko, tiek ir gelbėtojo mirtį. Nepabūgę visų šių tykančių pavojų, vaikų gelbėjimu rūpinosi geto pogrindžio organizacijos nariai, tarp kurių – Ida Šaterienė, Peisachas Šateris, pasižymėjęs kaip tvorų landžiojimo „specialistas“, taip pat Ronia Rozentalienė, Dita Zupavičienė- Šperlingienė, Šeina Berelovičienė ir kt. Jų išnešti vaikai dažniausiai buvo paliekami prie kūdikių namų durų, o nuskambėjęs durų skambutis ar kitas sutartas ženklas jo darbuotojams pranešdavo, kad atkeliavo dar vienas „pamestinukas“. Tokiu būdu nuo 1942-ųjų vasario iki 1944-ųjų kovo Petras Baublys, rizikuodamas ne tik savo, bet ir dviejų sūnų, žmonos gyvybėmis, gelbėjo žydų vaikus net ir tuomet, kai gestapas atkreipė dėmesį į neprogresyviai didėjantį pamestinukų skaičių. Dėl pačių žydų vaikų saugumo bei siekiant apskritai nukreipti gestapo dėmesį, kiek ūgtelėję ir sustiprėję žydų vaikai buvo išsiunčiami pas ūkininkus, daugiausia į Suvalkiją.
Sena lietuvių liaudies patarlė byloja, kad vienas lauke ne karys. Laimei, gydytojas Petras Baublys nebuvo vienišas kovoje prieš gestapą ir visą nacistinę ideologiją. Kūdikių namuose priglaustais žydų vaikais rūpinosi ne tik gyd. Petras Baublys, bet ir visas kūdikių namų kolektyvas – vyr. seselė Elena Uborevičienė, seselės Pranciška Vitonytė, Jadvyga Liepinaitienė, Onutė Samuolytė-Liutkevičienė ir kt.
Pasibaigus karui Petras Baublys tęsė savo gydytojo-pediatro darbą ir buvo laikomas vienu geriausių pediatrijos specialistų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Dešimt metų jis vadovavo Vilniaus universiteto Infekcinių ir vaikų ligų katedrai, taip pat iki 1958 m. ėjo Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiojo pediatro pareigas. Petras Baublys intensyviai dirbo mokslinį darbą: paskelbė nemažai mokslinių straipsnių apie naujagimių patologiją, buvo vadovėlio „Vaikų ligos“ bendraautorius. Už nuopelnus pediatrijos srityje Petrui Baubliui 1954 m. buvo suteiktas mokslinio docento vardas, o 1969-aisiais jis apsigynė medicinos mokslų kandidato disertaciją.
Deja, dr. Petro Baublio likimas susiklostė tragiškai. 1973 m., tesulaukęs 59 metų dr. Petras Baublys tragiškai žuvo lėktuvo, skraidinusio Lietuvos pediatrus į Maskvą, katastrofoje.
Praėjus ketveriems metams nuo gydytojo Petro Baublio tragiškos žūties – 1977 m. Jad Vašem muziejuje Petras Baublys, taip pat brolis Sergijus Baublys ir jo žmona Jadvyga buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Jų garbei Teisuolių alėjoje buvo pasodinti du medeliai. Garbingus apdovanojimus atsiėmė ir medelius pasodino Petro ir Sergijaus Baublių brolis architektas ir bibliofilas Rostislovas (Rostis) Baublys, gyvenęs D. Britanijoje.
1993 m. Petras Baublys buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 1994 m. prie kūdikių namų, kuriems jis vadovavo 1942–1944 m., atidengta memorialinė lenta gydytojo-pediatro Petro Baublio herojiškumui įamžinti: „Čia, buvusiuose kūdikių namuose „Lopšelis“ 1942–1944 m. žymus vaikų gydytojas Petras Baublys su bendradarbiais gelbėjo Kauno žydų geto vaikus“.
Petro Baublio žygdarbis Antrojo pasaulinio karo metu gelbėjant žydų vaikus niekada neliks užmirštas. Juo gali didžiuotis Petro Baublio vaikai ir anūkai, už išgelbėtas gyvybes savo galvas žemai lenkia Rina Zupavičiūtė-Wolbe, Tamara Ratnerytė-Kadišaitė-Levi, Ariela Abramavičiūtė-Sef, Ruta Lacmanaitė-Peer, Ruta ir Ariana Jedaitės, Vladimiras Kacas, Jakovas Zoreff, jų vaikai, anūkai, proanūkiai... Kiek iš viso gyvybių padėjo išsaugoti Petras Baublys? Šis klausimas telieka retorinis – nėra aišku, kiek „Lopšelyje“ priglaustų, o vėliau lietuvių, lenkų ar rusų šeimose po visą Lietuvą išblaškytų „baubliukų“ ar jų palikuonių taip ir nežino savo tikrųjų šaknų, tiktai gal kuris nors stebisi, iš ko paveldėjo juodus plaukus, tamsias akis ar tamsesnį gymį...
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus