Žydų gelbėtojai
Iš Miriam Povimonskajos-Šur prisiminimų
Per vokiečių okupaciją Ona Šimaitė daug padėjo žydams, tarp jų ir mūsų šeimai. Pati didelių išteklių neturėdama, dalijosi paskutiniu duonos kąsniu. Turėjo dvi sukneles. Prisimenu, kai norėjo duoti jai dar vieną, ji atsisakė : „Nereikia, nes bus rūpesčio, kokią vilktis. O šitaip – vieną dėviu, kitą skalbiu“ Visus pinigus, kuriuos uždirbdavo būdama Universiteto bibliotekininkė, ji leido produktams, kuriuos atnešdavo ir perduodavo žydams į getą, dažnai aplankydavo ir pas mus, „Kailio“ stovyklos darbininkų blokuose. Šitaip ji labai rizikavo. Tačiau tėvas daugeliu atvejų tik jos dėka paliko užrašus. Jis žinojo, kad jo sąsiuvinius ji paslėps kaip reikiant. Ji visaip palaikė jį, kad jis rašytų, atnešdavo jam sąsiuvinių ir rašalo. Daugiausia tėvas rašė automatiniu plunksnakočiu, o pristatyti rašalo į getą buvo nelengvas ir pavojingas darbas. Ona Šimaitė buvo susijusi su pogrindine organizacija. Ji gavo man netikrą pasą lenkės mergaitės pavarde. Šis pasas man padėjo pabėgti iš geto, išbūti okupuotame mieste. Savo namuose Ona slėpė vieną žydę mergaitę, kuri kažkaip išliko likviduojant getą ir atėjo pas ją.Kaip vokiečiai aptiko mergaitę, tiksliai nežinau. /.../
/.../ Ona Šimaitė buvo šviesi asmenybė. Kai ji ateidavo į getą arba į „Kailio“ blokus, tarsi saulės spindulys nušvisdavo tamsoje.
Iš Miriam Povimonskajos-Šur laiško (Grigorijus Šuras „Užrašai. Vilniaus geto kronika 1941–1944“)
Per vokiečių okupaciją Ona Šimaitė daug padėjo žydams, tarp jų ir mūsų šeimai. Pati didelių išteklių neturėdama, dalijosi paskutiniu duonos kąsniu. Turėjo dvi sukneles. Prisimenu, kai norėjo duoti jai dar vieną, ji atsisakė : „Nereikia, nes bus rūpesčio, kokią vilktis. O šitaip – vieną dėviu, kitą skalbiu“ Visus pinigus, kuriuos uždirbdavo būdama Universiteto bibliotekininkė, ji leido produktams, kuriuos atnešdavo ir perduodavo žydams į getą, dažnai aplankydavo ir pas mus, „Kailio“ stovyklos darbininkų blokuose. Šitaip ji labai rizikavo. Tačiau tėvas daugeliu atvejų tik jos dėka paliko užrašus. Jis žinojo, kad jo sąsiuvinius ji paslėps kaip reikiant. Ji visaip palaikė jį, kad jis rašytų, atnešdavo jam sąsiuvinių ir rašalo. Daugiausia tėvas rašė automatiniu plunksnakočiu, o pristatyti rašalo į getą buvo nelengvas ir pavojingas darbas. Ona Šimaitė buvo susijusi su pogrindine organizacija. Ji gavo man netikrą pasą lenkės mergaitės pavarde. Šis pasas man padėjo pabėgti iš geto, išbūti okupuotame mieste. Savo namuose Ona slėpė vieną žydę mergaitę, kuri kažkaip išliko likviduojant getą ir atėjo pas ją.Kaip vokiečiai aptiko mergaitę, tiksliai nežinau. /.../
/.../ Ona Šimaitė buvo šviesi asmenybė. Kai ji ateidavo į getą arba į „Kailio“ blokus, tarsi saulės spindulys nušvisdavo tamsoje.
Iš Miriam Povimonskajos-Šur laiško (Grigorijus Šuras „Užrašai. Vilniaus geto kronika 1941–1944“)