Žydų gelbėtojai
Kama Ginkas apie Antanina Skačkauskaitę-Vaičiūnienę
Antanina... Tais laikais jos pavardė buvo Skačkauskaitė, vėliau, pagal vyrą – Vaičiūnienė. Su ja susipažinau kiek daugiau nei prieš dešimtį metų, jau gyvendamas Maskvoje. Kartą iš Kauno gaunu laišką. Braižas nepažįstamas, parašyta lietuviškai, nelabai raštingai. Maždaug taip: „Brangusis Kamuti, atsiprašau, kad kreipiuosi į Jus, tokį žinomą, garsų žmogų. Nejaugi tai tu, Kamuti, tas mažylis, kurį aš šildžiau savo pataluose? Aš tave gelbėjau, o tavo tėvas ateidavo aplankyti. Nejaugi neprisimeni, kaip tu mane mylėjai, laikydavaisi įsitvėręs už mano sijono?! Ir tavo tėvelis netgi mane barė, sakydamas, kad nereikia taip prisipratinti vaiko. Nejaugi tai tu tapai tokiu garsiu režisieriumi?“
Pasirodo, kažkuriame Kauno laikraštyje ji perskaitė apie du režisierius: Henrietą Janovskają, mano žmoną, ir Kamą Ginką. Supratusi, kad tai aš, parašė į Maskvą, į МCHAT‘ą, šio teatro režisieriumi buvau tada. Kitą dieną, taip tvirtina mano žmona (kiek aš prisimenu, tai trečią dieną), aš jau Kauno priemiestyje ieškojau Vaičiūnienės namo. Už vienos iš tvorų pagyvenusi apypilnė moteris, basom, iki kulkšnių žemėse, kojom, darbavosi sode. Aš praleisiu susitikimo minutę... Mažame ir neturtingame namelyje su kačių ir senatvės kvapais puola vaišinti mane ir vis traukia ir traukia iš skrynios kažkokius dokumentus, patvirtinančius, kad ji iš tiesų gelbėjo. Matyt, ar kas kada netikėjo, ar tarybų valdžia buvo pripratinusi viską patvirtinti dokumentiškai. Prieš prasidedant karui ji buvo vienuolė, gailestingoji seselė. Prie tarybų valdžios vienuolyną uždarė, seserys pradėjo pasaulietinį gyvenimą, kai kas ištekėjo. Tais metais, kai gelbėjo mane, Antanina dirbo protiškai atsilikusių vaikų namuose ir ten slapstė žydukus. Kiekvieną naktį – po tris, penkis, kartais ir dešimt vaikų. Tai buvo dar vienas „persiuntimo punktas“, kol būdavo surandama kita – patikimesnė, saugesnė vieta. Žydų vaikus guldydavo kartu su sergančiais, o ant durų užrašydavo, pavyzdžiui: Typhus abdominalis (vidurių šiltinė), kad vokiečiai, kurie labai bijodavo visokių užkrečiamų ligų, neužeitų į šias palatas. Jai buvo baisu, taip baisu, kad kartą ji prisipažino savo motinai: „Aš slepiu žydų vaikus, mane gali nužudyti. Ką man daryti?“ Ir jos motina, paprasta valstietė, atsakė (aš perduodu Antaninos žodžius): „Tai tu žinosi, už ką žuvai“. Ši nebejauna moteris dar turėjo sūnų – kunigą, kuris, kaip ir Antanina, užsiminėjo tuo pačiu, tiktai kitam rajone. Po pirmojo susitikimo aš periodiškai gaudavau iš Antaninos laiškus, kuriuose skaitydavau vis tą patį: „Nejaugi tai tu, Kamuti, tapai tokiu dideliu žmogumi!“ Ir dar: „Aš žinau, kad pas jus, Rusijoje, dabar sunku, aš galiu atsiųsti bulvių, o giminės iš kaimo gali duoti lašinių“. Kartais, retai, aš atvažiuodavau, atveždavau pinigų, įrengiau telefoną. Kviečiau ją su dukra, mokytoja, į Maskvą, bet jai vis nebuvo laiko... reikėjo prižiūrėti daržus...
Leningrado televizija, laida „Пятое колесо“ („Penktas ratas“), berods 1992 metais sukūrė videofilmą apie Antaniną.
Iš IV knygos „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Antanina... Tais laikais jos pavardė buvo Skačkauskaitė, vėliau, pagal vyrą – Vaičiūnienė. Su ja susipažinau kiek daugiau nei prieš dešimtį metų, jau gyvendamas Maskvoje. Kartą iš Kauno gaunu laišką. Braižas nepažįstamas, parašyta lietuviškai, nelabai raštingai. Maždaug taip: „Brangusis Kamuti, atsiprašau, kad kreipiuosi į Jus, tokį žinomą, garsų žmogų. Nejaugi tai tu, Kamuti, tas mažylis, kurį aš šildžiau savo pataluose? Aš tave gelbėjau, o tavo tėvas ateidavo aplankyti. Nejaugi neprisimeni, kaip tu mane mylėjai, laikydavaisi įsitvėręs už mano sijono?! Ir tavo tėvelis netgi mane barė, sakydamas, kad nereikia taip prisipratinti vaiko. Nejaugi tai tu tapai tokiu garsiu režisieriumi?“
Pasirodo, kažkuriame Kauno laikraštyje ji perskaitė apie du režisierius: Henrietą Janovskają, mano žmoną, ir Kamą Ginką. Supratusi, kad tai aš, parašė į Maskvą, į МCHAT‘ą, šio teatro režisieriumi buvau tada. Kitą dieną, taip tvirtina mano žmona (kiek aš prisimenu, tai trečią dieną), aš jau Kauno priemiestyje ieškojau Vaičiūnienės namo. Už vienos iš tvorų pagyvenusi apypilnė moteris, basom, iki kulkšnių žemėse, kojom, darbavosi sode. Aš praleisiu susitikimo minutę... Mažame ir neturtingame namelyje su kačių ir senatvės kvapais puola vaišinti mane ir vis traukia ir traukia iš skrynios kažkokius dokumentus, patvirtinančius, kad ji iš tiesų gelbėjo. Matyt, ar kas kada netikėjo, ar tarybų valdžia buvo pripratinusi viską patvirtinti dokumentiškai. Prieš prasidedant karui ji buvo vienuolė, gailestingoji seselė. Prie tarybų valdžios vienuolyną uždarė, seserys pradėjo pasaulietinį gyvenimą, kai kas ištekėjo. Tais metais, kai gelbėjo mane, Antanina dirbo protiškai atsilikusių vaikų namuose ir ten slapstė žydukus. Kiekvieną naktį – po tris, penkis, kartais ir dešimt vaikų. Tai buvo dar vienas „persiuntimo punktas“, kol būdavo surandama kita – patikimesnė, saugesnė vieta. Žydų vaikus guldydavo kartu su sergančiais, o ant durų užrašydavo, pavyzdžiui: Typhus abdominalis (vidurių šiltinė), kad vokiečiai, kurie labai bijodavo visokių užkrečiamų ligų, neužeitų į šias palatas. Jai buvo baisu, taip baisu, kad kartą ji prisipažino savo motinai: „Aš slepiu žydų vaikus, mane gali nužudyti. Ką man daryti?“ Ir jos motina, paprasta valstietė, atsakė (aš perduodu Antaninos žodžius): „Tai tu žinosi, už ką žuvai“. Ši nebejauna moteris dar turėjo sūnų – kunigą, kuris, kaip ir Antanina, užsiminėjo tuo pačiu, tiktai kitam rajone. Po pirmojo susitikimo aš periodiškai gaudavau iš Antaninos laiškus, kuriuose skaitydavau vis tą patį: „Nejaugi tai tu, Kamuti, tapai tokiu dideliu žmogumi!“ Ir dar: „Aš žinau, kad pas jus, Rusijoje, dabar sunku, aš galiu atsiųsti bulvių, o giminės iš kaimo gali duoti lašinių“. Kartais, retai, aš atvažiuodavau, atveždavau pinigų, įrengiau telefoną. Kviečiau ją su dukra, mokytoja, į Maskvą, bet jai vis nebuvo laiko... reikėjo prižiūrėti daržus...
Leningrado televizija, laida „Пятое колесо“ („Penktas ratas“), berods 1992 metais sukūrė videofilmą apie Antaniną.
Iš IV knygos „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus