Žydų gelbėtojai
„Ir be ginklo kariai“
Daugiau nei prieš 40 metų, 1967-aisiais, Vilniuje pasirodė Sofijos Binkienės sudaryta knyga Ir be ginklo kariai – išsigelbėjusių per karą prisiminimų, liudijimų, dokumentų rinkinys. Jame daug išgyvenę žmonės pirmą kartą prabyla apie juos ištikusią Katastrofą, artimųjų žūtį, stebuklingą išsigelbėjimą ir savo gelbėtojus – tuos, kurie jų neatstūmė, ištiesė pagalbos ranką tada, kai grėsė visiška pražūtis.
Vienoje gražiausių knygos „Ir be ginklo kariai“ apybraižų „Rašytojo namai“ Gita Judelevičiūtė, beveik visą karo laikotarpį praleidusi Binkių šeimoje, atskleidžia Sofijos Binkienės, jos vyro Kazio Binkio humaniškus poelgius, visų šeimos narių antihitlerinį nusistatymą, pasipriešinimą „naujajai tvarkai“, apsisprendimą nepaisyti žmogėdriškų to meto įstatymų.
Visa Binkių šeima tapo tais be ginklo kariais, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir gerove, gelbėjo pasmerktuosius. Išgelbėtieji niekada nepamiršo Binkių šeimos, jų prašymu Sofija Binkienė, Kazys Binkis ir jų vaikai Lilijana, Irena, Eleonora ir Gerdas pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Chaja Lifšic, knygos „Ir be ginklo kariai“ redaktorė:
/.../ Neatsitiktinai 1966-67 metais, kartu su Sofija Binkiene – atsiminimų rinkinio „Ir be ginklo kariai“ sudarytoja, man teko šį leidinį ruošti spaudai.
Binkių šeimą pažinojau dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Mokiausi su Sofijos Binkienės dukra Lilijana toje pačioje, Kauno III-iosios gimnazijos, klasėje. Kažkuriuo metu sėdėjome viename suole. Lankydavau Binkių šeimą, ir Lilijana lankydavo mus. Prisimenu, kaip Sofija slaugė sergantį vyrą, rašytoją Kazį Binkį.
Po karo, sugrįžusi iš Tarybų Sąjungos į Lietuvą, dar būdama karinėje uniformoje, Kauno gatvėje staiga susitikau Lilijaną.
Savo tėvų, brolių ir kitų giminaičių neberadau. Binkių šeima tapo dar artimesnė.
Vėliau, kai Binkių šeima persikėlė iš Kauno į Vilnių, palaikėme glaudžius ryšius.
Dirbdama „Minties“ leidykloje redaktore, vis galvodavau, kokie svarbūs leidžiami dokumentų rinkiniai – Masinės žudynės, serija Faktai kaltina ir kiti. Kilo mintis, kad reikia įamžinti tuos, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo žydus.
Kai susitikdavau su išlikiusiais gyvais, kuriuos Sofija Binkienė karo metais paslėpė savo namuose, vis daugiau sužinodavau apie Sofijos didvyrišką veiklą. Šioje pavojingoje veikloje jai ypač padėjo jos dukros Lilijana ir Irena /.../
/.../ Kai atvykau iš Lietuvos į Izraelį 1970 metais ir dar prieš tai, kai pradėjau dirbti institute Jad Vašem (Institutas nacizmo aukoms ir didvyrių pasipriešinimui įamžinti), aplankiau ten Pasaulio Tautų Teisuolių alėją, skirtą žydų gelbėtojams įamžinti.
Susijaudinusi ir didžiuodamasi, suradau Pasaulio Tautų Teisuolių alėjoje Sofijos Binkienės medelį, kurį, išgelbėtųjų iškviesta, ji pati pasodino, dar prieš man atvykstant į Izraelį/.../
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Šlioma Kurliandčikas, daugelio straipsnių apie žydų Katastrofą Lietuvoje autorius, bibliografas, parengęs keletą straipsnių knygai „Ir be ginklo kariai“
/.../ 1964 metais Sofija Binkienė man paskambino į Knygų rūmus ir paklausė, ar galėčiau padėti ruošiant knygą apie lietuvių pagalbą žydams hitlerinės okupacijos metais. Apie lietuvių pagalbą žydams buvo labai mažai rašoma. Aš sutikau padėti. Tais pačiais metais pradėjau spaudoje ieškoti straipsnių ta tema. Jau 1965 metais suradau lietuvių išgelbėtų žydų, kurie sutiko papasakoti. Gavau laiškus nuo Sroelio Faktoriaus, gydytojos Miriam Blatienės, Juozo Straupio ir kitų. Teko važinėti po Lietuvą ir susitikti su lietuviais ir žydais. Susitikau su Rachile Kaceviene, N. Miselevičiene, Bela Mirbachaite-Upnickiene, Fruma Gurvičiene, Sroeliu Faktoriumi, Alfonsu Songaila, Juozu Straupiu, kun. Juozu Stakausku. Iki šiol pas mane liko S. Faktoriaus, M. Blatienės, J. Straupio laiškai. Buvo nemaža sunkumų, nes žmonės bijojo: o kaip reaguos valdžia?! Paruoštą medžiagą perdaviau Sofijai Binkienei. 1967 metais pasirodė knyga „Ir be ginklo kariai“./.../
/.../ Kai pasirodė ši knyga, Sofija Binkienė pakvietė į savo namus straipsnių autorius. Visi gavo po knygos egzempliorių. Pas mane namuose yra knyga su visų dalyvių autografais. /.../
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Daugiau nei prieš 40 metų, 1967-aisiais, Vilniuje pasirodė Sofijos Binkienės sudaryta knyga Ir be ginklo kariai – išsigelbėjusių per karą prisiminimų, liudijimų, dokumentų rinkinys. Jame daug išgyvenę žmonės pirmą kartą prabyla apie juos ištikusią Katastrofą, artimųjų žūtį, stebuklingą išsigelbėjimą ir savo gelbėtojus – tuos, kurie jų neatstūmė, ištiesė pagalbos ranką tada, kai grėsė visiška pražūtis.
Vienoje gražiausių knygos „Ir be ginklo kariai“ apybraižų „Rašytojo namai“ Gita Judelevičiūtė, beveik visą karo laikotarpį praleidusi Binkių šeimoje, atskleidžia Sofijos Binkienės, jos vyro Kazio Binkio humaniškus poelgius, visų šeimos narių antihitlerinį nusistatymą, pasipriešinimą „naujajai tvarkai“, apsisprendimą nepaisyti žmogėdriškų to meto įstatymų.
Visa Binkių šeima tapo tais be ginklo kariais, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir gerove, gelbėjo pasmerktuosius. Išgelbėtieji niekada nepamiršo Binkių šeimos, jų prašymu Sofija Binkienė, Kazys Binkis ir jų vaikai Lilijana, Irena, Eleonora ir Gerdas pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Chaja Lifšic, knygos „Ir be ginklo kariai“ redaktorė:
/.../ Neatsitiktinai 1966-67 metais, kartu su Sofija Binkiene – atsiminimų rinkinio „Ir be ginklo kariai“ sudarytoja, man teko šį leidinį ruošti spaudai.
Binkių šeimą pažinojau dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Mokiausi su Sofijos Binkienės dukra Lilijana toje pačioje, Kauno III-iosios gimnazijos, klasėje. Kažkuriuo metu sėdėjome viename suole. Lankydavau Binkių šeimą, ir Lilijana lankydavo mus. Prisimenu, kaip Sofija slaugė sergantį vyrą, rašytoją Kazį Binkį.
Po karo, sugrįžusi iš Tarybų Sąjungos į Lietuvą, dar būdama karinėje uniformoje, Kauno gatvėje staiga susitikau Lilijaną.
Savo tėvų, brolių ir kitų giminaičių neberadau. Binkių šeima tapo dar artimesnė.
Vėliau, kai Binkių šeima persikėlė iš Kauno į Vilnių, palaikėme glaudžius ryšius.
Dirbdama „Minties“ leidykloje redaktore, vis galvodavau, kokie svarbūs leidžiami dokumentų rinkiniai – Masinės žudynės, serija Faktai kaltina ir kiti. Kilo mintis, kad reikia įamžinti tuos, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo žydus.
Kai susitikdavau su išlikiusiais gyvais, kuriuos Sofija Binkienė karo metais paslėpė savo namuose, vis daugiau sužinodavau apie Sofijos didvyrišką veiklą. Šioje pavojingoje veikloje jai ypač padėjo jos dukros Lilijana ir Irena /.../
/.../ Kai atvykau iš Lietuvos į Izraelį 1970 metais ir dar prieš tai, kai pradėjau dirbti institute Jad Vašem (Institutas nacizmo aukoms ir didvyrių pasipriešinimui įamžinti), aplankiau ten Pasaulio Tautų Teisuolių alėją, skirtą žydų gelbėtojams įamžinti.
Susijaudinusi ir didžiuodamasi, suradau Pasaulio Tautų Teisuolių alėjoje Sofijos Binkienės medelį, kurį, išgelbėtųjų iškviesta, ji pati pasodino, dar prieš man atvykstant į Izraelį/.../
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Šlioma Kurliandčikas, daugelio straipsnių apie žydų Katastrofą Lietuvoje autorius, bibliografas, parengęs keletą straipsnių knygai „Ir be ginklo kariai“
/.../ 1964 metais Sofija Binkienė man paskambino į Knygų rūmus ir paklausė, ar galėčiau padėti ruošiant knygą apie lietuvių pagalbą žydams hitlerinės okupacijos metais. Apie lietuvių pagalbą žydams buvo labai mažai rašoma. Aš sutikau padėti. Tais pačiais metais pradėjau spaudoje ieškoti straipsnių ta tema. Jau 1965 metais suradau lietuvių išgelbėtų žydų, kurie sutiko papasakoti. Gavau laiškus nuo Sroelio Faktoriaus, gydytojos Miriam Blatienės, Juozo Straupio ir kitų. Teko važinėti po Lietuvą ir susitikti su lietuviais ir žydais. Susitikau su Rachile Kaceviene, N. Miselevičiene, Bela Mirbachaite-Upnickiene, Fruma Gurvičiene, Sroeliu Faktoriumi, Alfonsu Songaila, Juozu Straupiu, kun. Juozu Stakausku. Iki šiol pas mane liko S. Faktoriaus, M. Blatienės, J. Straupio laiškai. Buvo nemaža sunkumų, nes žmonės bijojo: o kaip reaguos valdžia?! Paruoštą medžiagą perdaviau Sofijai Binkienei. 1967 metais pasirodė knyga „Ir be ginklo kariai“./.../
/.../ Kai pasirodė ši knyga, Sofija Binkienė pakvietė į savo namus straipsnių autorius. Visi gavo po knygos egzempliorių. Pas mane namuose yra knyga su visų dalyvių autografais. /.../
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus