Žydų gelbėtojai
Žilevičius Mateušas
LIUDVIKA ŽILEVIČIENĖ
MATEUŠAS ŽILEVIČIUS
PETRONĖLĖ ŽILEVIČIENĖ
ADOMAS ŽILEVIČIUS
STASYS ŽILEVIČIUS
Karo metais Adomas Žilevičius su žmona Petronėle, Adomo brolis Stasys Žilevičius ir Adomo ir Stasio tėvai Mateušas ir Liudvika Žilevičiai gyveno Paežerės kaime, netoli Telšių. 1941 m. gruodžio 23-iąją likviduojant Telšių getą, Rainių miškelyje buvo nužudyta apie 500 jaunų moterų. Tą naktį šešios išsekusios, alkanos, sušalusios moterys pabeldė į Žilevičių namų duris. Tai buvo iš Telšių geto pabėgusios žydės Roza Olšvang (vėliau Karpuch), jos teta Tova Šneider (vėliau Feinštein), Chaja Šerienė, jos dukra Liuba Šeraitė (vėliau Kaplanskienė) ir dar dvi moterys. Daug neklausinėdami Adomas ir Petronėlė Žilevičiai, Adomo brolis Stasys ir kartu gyvenę Adomo ir Stasio tėvai Mateušas ir Liudvika Žilevičiai nusprendė gelbėti atklydusias moteris.
Iš Rozos Karpuch laiškų Stasiui Žilevičiui: „Kaip viena diena prabėgo 53 metai. Kalėdų išvakarėse pabeldžiau į Jūsų duris. Adomas pradarė duris ir nieko negalvodamas pasakė: „Mergaitės, į vidų.“ Juk buvome šešios. Mes trys Izraelyje, viena Vilniuje, viena mirė ir viena nežinome, kur dingo. Tik žinau, kad liko gyva ir ištekėjo už lietuvio. [...]“ „1942 m. žiema buvo šalčiausia ir baisiausia mano gyvenime. 1941 m. gruodžio 23-iosios naktį Dievas išgelbėjo mus ir atvedė prie Žilevičių namų. Kur geroji Mamytė (Tavo Mamytė, Stasiau) meldėsi už mus. Kur pirmą kartą gyvenime sėdėjau prie Kūčių stalo. Dar ir dabar jaučiu aguonų pieno skonį. Šiuo momentu aš labai norėčiau būti Lietuvoje kartu su Žilevičių šeima, prisiminti tas sunkias valandas ir kartu iškilmingai nulenkti galvą prieš Dievą ir prieš visą Žilevičių šeimą.“
Žilevičių ūkyje moterys slapstėsi bulvių duobėse, pirtyje ir kitose vietose. Gelbėtojai labai rizikavo, slapstydami tiek daug pabėgėlių. Roza Olšvang ir Tova Šneider pasiliko pas Žilevičius ilgiau, kitos moterys susirado prieglobstį pas kitus ūkininkus. 1943 m. Žilevičiai sužinojo, kad gestapas rengia kratas, ir suskubo įspėti besislapstančias moteris. Jos pabėgo ir pasiekė Šiaulių getą. Pavojui praėjus, vėl atvyko pas Žilevičius į Paežerės kaimą, ten ir sulaukė karo pabaigos.
MATEUŠAS ŽILEVIČIUS
PETRONĖLĖ ŽILEVIČIENĖ
ADOMAS ŽILEVIČIUS
STASYS ŽILEVIČIUS
Karo metais Adomas Žilevičius su žmona Petronėle, Adomo brolis Stasys Žilevičius ir Adomo ir Stasio tėvai Mateušas ir Liudvika Žilevičiai gyveno Paežerės kaime, netoli Telšių. 1941 m. gruodžio 23-iąją likviduojant Telšių getą, Rainių miškelyje buvo nužudyta apie 500 jaunų moterų. Tą naktį šešios išsekusios, alkanos, sušalusios moterys pabeldė į Žilevičių namų duris. Tai buvo iš Telšių geto pabėgusios žydės Roza Olšvang (vėliau Karpuch), jos teta Tova Šneider (vėliau Feinštein), Chaja Šerienė, jos dukra Liuba Šeraitė (vėliau Kaplanskienė) ir dar dvi moterys. Daug neklausinėdami Adomas ir Petronėlė Žilevičiai, Adomo brolis Stasys ir kartu gyvenę Adomo ir Stasio tėvai Mateušas ir Liudvika Žilevičiai nusprendė gelbėti atklydusias moteris.
Iš Rozos Karpuch laiškų Stasiui Žilevičiui: „Kaip viena diena prabėgo 53 metai. Kalėdų išvakarėse pabeldžiau į Jūsų duris. Adomas pradarė duris ir nieko negalvodamas pasakė: „Mergaitės, į vidų.“ Juk buvome šešios. Mes trys Izraelyje, viena Vilniuje, viena mirė ir viena nežinome, kur dingo. Tik žinau, kad liko gyva ir ištekėjo už lietuvio. [...]“ „1942 m. žiema buvo šalčiausia ir baisiausia mano gyvenime. 1941 m. gruodžio 23-iosios naktį Dievas išgelbėjo mus ir atvedė prie Žilevičių namų. Kur geroji Mamytė (Tavo Mamytė, Stasiau) meldėsi už mus. Kur pirmą kartą gyvenime sėdėjau prie Kūčių stalo. Dar ir dabar jaučiu aguonų pieno skonį. Šiuo momentu aš labai norėčiau būti Lietuvoje kartu su Žilevičių šeima, prisiminti tas sunkias valandas ir kartu iškilmingai nulenkti galvą prieš Dievą ir prieš visą Žilevičių šeimą.“
Žilevičių ūkyje moterys slapstėsi bulvių duobėse, pirtyje ir kitose vietose. Gelbėtojai labai rizikavo, slapstydami tiek daug pabėgėlių. Roza Olšvang ir Tova Šneider pasiliko pas Žilevičius ilgiau, kitos moterys susirado prieglobstį pas kitus ūkininkus. 1943 m. Žilevičiai sužinojo, kad gestapas rengia kratas, ir suskubo įspėti besislapstančias moteris. Jos pabėgo ir pasiekė Šiaulių getą. Pavojui praėjus, vėl atvyko pas Žilevičius į Paežerės kaimą, ten ir sulaukė karo pabaigos.