Žydų gelbėtojai
Žilevičius Danielius
Ona Žilevičienė-Žilius, Danielius Žilevičius, Adolfina Žilevičienė
Ona Žilevičienė 1943 metais dirbo Sporto departamento sekretore Vilniuje. Departamentui priklausė du lauko teniso kortai, kuriuos kasdien ateidavo lyginti keletas žydų šeimų. Viena šeima atsivesdavo mažą mergaitę – neturėjo kur jos palikti. Ona ir jos bendradarbė kartais per priešpiečius pasikviesdavo mergaitės mamą, jos susėsdavo pasikalbėti.
Vieną kartą Pola atėjo apsiverkusi: naktį gete buvo vokiečių reidas, žmones atrinkinėjo kažkur vežti, gal į Panerius. Savo dukrą – devynerių metų Genią Pola buvo paslėpusi palėpėje, po to ilgai negalėjo jos rasti. Buvo labai išsigandusi. Ji klausė, gal kas nors paimtų mergaitę. Ona papasakojo apie šį pokalbį vyrui. Danielius atsakė : „Gal MES galime ją paimti ?“.
Gavę kaimynų, su kuriais Žilevičiai gyveno viename bute, sutikimą, Danielius ir Ona parsivedė mergaitę pas save.
Atėjusi į naują šeimą, Genia kišenėje atsinešė visus savo žaislus – tris metalinius kareivėlius. Vietoje kelnių ji vilkėjo tėvo marškinius. Žilevičiai sudegino mergaitės utėlėtus drabužius ir aprengė ją savo dukters Juditos rūbais. Mergaitę padėjo prižiūrėti Danieliaus mama, Adolfina Žilevičienė. Adolfiną nuvedė Genią į šv. Mykolo bažnyčią ir gavo jai asmens dokumentą (prieš tai kelias savaites mergaitė naudojosi Juditos metrika).
Tuo metu Onos ir Danieliaus vaikai gyveno pas Onos mamą Tytuvėnuose. Kai vaikai susirgo, teko išvažiuoti ir Onai, o Genia liko su Danieliumi ir jo motina Vilniuje. Vėliau, pakeitęs darbą, Danielius su Genia persikėlė į Garliavą, po to – į Kauną.
Likimas išskyrė Žilevičius: Ona su vaikais 1944 m. išvyko į Vokietiją, vėliau į JAV, o Danielius liko Lietuvoje. Savo artimųjų – tėvų ir vyresniojo brolio – Genia nebepamatė. Kai jai buvo apie septyniolika, ją susirado dvi tetos iš Izraelio, ir Genia išvyko į Tel Avivą. Išvažiuodama, nenorėjo skirtis, verkė. Bet Adolfina Žilevičienė jau buvo mirusi, ir Danielius nebegalėjo ja tinkamai rūpintis. Jai išvykus, Danielius paprašė savo artimo draugo, prieškaryje žymaus Lietuvos šachmatininko Aleksandro Machto, kad, prireikus, jis paglobotų Genia Izraelyje. Danielius mirė Kaune 1963 metais.
Ona Žilevičienė 1943 metais dirbo Sporto departamento sekretore Vilniuje. Departamentui priklausė du lauko teniso kortai, kuriuos kasdien ateidavo lyginti keletas žydų šeimų. Viena šeima atsivesdavo mažą mergaitę – neturėjo kur jos palikti. Ona ir jos bendradarbė kartais per priešpiečius pasikviesdavo mergaitės mamą, jos susėsdavo pasikalbėti.
Vieną kartą Pola atėjo apsiverkusi: naktį gete buvo vokiečių reidas, žmones atrinkinėjo kažkur vežti, gal į Panerius. Savo dukrą – devynerių metų Genią Pola buvo paslėpusi palėpėje, po to ilgai negalėjo jos rasti. Buvo labai išsigandusi. Ji klausė, gal kas nors paimtų mergaitę. Ona papasakojo apie šį pokalbį vyrui. Danielius atsakė : „Gal MES galime ją paimti ?“.
Gavę kaimynų, su kuriais Žilevičiai gyveno viename bute, sutikimą, Danielius ir Ona parsivedė mergaitę pas save.
Atėjusi į naują šeimą, Genia kišenėje atsinešė visus savo žaislus – tris metalinius kareivėlius. Vietoje kelnių ji vilkėjo tėvo marškinius. Žilevičiai sudegino mergaitės utėlėtus drabužius ir aprengė ją savo dukters Juditos rūbais. Mergaitę padėjo prižiūrėti Danieliaus mama, Adolfina Žilevičienė. Adolfiną nuvedė Genią į šv. Mykolo bažnyčią ir gavo jai asmens dokumentą (prieš tai kelias savaites mergaitė naudojosi Juditos metrika).
Tuo metu Onos ir Danieliaus vaikai gyveno pas Onos mamą Tytuvėnuose. Kai vaikai susirgo, teko išvažiuoti ir Onai, o Genia liko su Danieliumi ir jo motina Vilniuje. Vėliau, pakeitęs darbą, Danielius su Genia persikėlė į Garliavą, po to – į Kauną.
Likimas išskyrė Žilevičius: Ona su vaikais 1944 m. išvyko į Vokietiją, vėliau į JAV, o Danielius liko Lietuvoje. Savo artimųjų – tėvų ir vyresniojo brolio – Genia nebepamatė. Kai jai buvo apie septyniolika, ją susirado dvi tetos iš Izraelio, ir Genia išvyko į Tel Avivą. Išvažiuodama, nenorėjo skirtis, verkė. Bet Adolfina Žilevičienė jau buvo mirusi, ir Danielius nebegalėjo ja tinkamai rūpintis. Jai išvykus, Danielius paprašė savo artimo draugo, prieškaryje žymaus Lietuvos šachmatininko Aleksandro Machto, kad, prireikus, jis paglobotų Genia Izraelyje. Danielius mirė Kaune 1963 metais.