Žydų gelbėtojai
Žakovičius (Žakavičius) Vytautas
Vytautas ŽAKOVIČIUS (ŽAKAVIČIUS) (1876–1944)
Sušaudytas 1944 m. Kauno IX Forte
Iš gydytojo M. Ginko liudijimo:
1943 metų rudenį, pasprukę iš Kauno geto, Kauno gydytojas Š. Matusevičius ir jo 4 asmenų šeima, kuriuos pažįstami lietuviai garlaiviu atvežė į Gelgaudiškį, rado prieglobstį Pakalniškių kaime pas gydytoją Vytautą Žakovičių. Pasipiktinęs aplinkui vykusiais žiaurumais, Vytautas Žakovičius ėmėsi aktyviai globoti pabėgusius iš geto žydus, slėpė juos. Jo manymu, tokia pagalba buvo svarbus kovos prieš fašizmą, prieš nekaltų žmonių žudymą būdas. Savo įsitikinimus jis ėmė aiškinti kitiems žmonėms. Netrukus, Žakovičiaus paraginti, bėgliams iš getų atidarė duris ir daugelis kitų ūkininkų – Broniaus Jocevičiaus, Jono Petrausko, Jono Janulaičio, Prano Simokaičio namuose prisiglaudė dar septynetas geto pabėgėlių. Bet neatsargus, per daug visais žmonėmis pasitikįs Vytautas Žakovičius, tuom pasitenkinti nenorėjo. Jis vis daugiau ieškojo saugių vietų, verbavo talkininkus. Savo pasekėjams, visiems kaimynams, kurie abejojo, ar eiti tokiu keliu, arba buvo hitlerininkų įbauginti, gydytojas nuolat ramiausiai sakydavo, esą, bijoti nėra ko. Girdi, galima apsidrausti, viską dokumentais įforminti.
Nemažą nepažįstamų žmonių būrelį kaime greit pastebėjo. Kalbos apie Vytauto Žakovičiaus veiklą apylinkėje greit paplito ir pagaliau pasiekė gestapą.
1944 m. kovo 18 d. į Gelgaudiškį atvyko ginkluotas hitlerininkų būrys. Visi besislapsčiusieji ir jų globėjai buvo suimti. Jonui Janulaičiui pavyko pabėgti. Simokaitį fašistai išvežė į Vokietiją, kur jis dingo be žinios. Visus kitus sušaudė IX Forte. Jų tarpe buvo sušaudytas ir taurus kaimo gydytojas Vytautas Žakovičius.
„Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. Vilnius, 1967
Iš Jadvygos Žakovičaitės 1997 m. spalio 17 d. liudijimo:
Mano, Jadvygos Žakovičaitės, tėvas Vytautas Žakovičius, Jono sūnus, gyveno Šakių apskr. Gelgaudiškio valsč. Pakalniškių kaime. 1944 m. kovo 19 d., kai buvau svečiuose pas gydytoją prof. J. Meškauską, kur šventėm vardines, paskambino telefonu iš Gelgaudiškio ir pranešė, kad mano tėvas suimtas. Vėliau paaiškėjo, kad kažkas paskundė nacių administracijai, jog Vytautas Žakovičius laiko pabėgusius žydus, prašo kaimynus juos globoti. Atvykusi policija padarė kratą ir suėmė ūkių šeimininkus, pas kuriuos surado žydus. Pas Vytautą Žakovičių taip pat rado žydų. Be Vytauto Žakovičiaus, suėmė dar penkis ūkininkus.
Kiek žinau, kurį laiką V. Žakovičius buvo laikomas Šakiuose, tačiau, kai man po kelių dienų pavyko pasiekti Šakius, jo ten neradau – buvo išvežtas į Marijampolės kalėjimą. Tai galėjo būti kovo pabaigoje. Marijampolės kalėjime aš kelis kartus buvau nuvežusi jam perduoti maisto. Maždaug apie balandžio vidurį jis buvo atvežtas į Kauno kalėjimą, kur man, kaip konsultavimui iškviestai gydytojai, pavyko su juo pasikalbėti. Jis buvo ramus, džiaugėsi vaikais ir manė, kad atliko savo užduotį gyvenime, todėl mirtis jo nebaugino. Jis buvo tikintis žmogus. Mano pastangos jį išvaduoti buvo bevaisės.
Apie birželio mėnesį jį perkėlė į IX Fortą, ir ten jo pasiekti man nebepavyko. Jis buvo sušaudytas IX Forte prieš pat vokiečiams pasitraukiant iš Kauno.
Sušaudytas 1944 m. Kauno IX Forte
Iš gydytojo M. Ginko liudijimo:
1943 metų rudenį, pasprukę iš Kauno geto, Kauno gydytojas Š. Matusevičius ir jo 4 asmenų šeima, kuriuos pažįstami lietuviai garlaiviu atvežė į Gelgaudiškį, rado prieglobstį Pakalniškių kaime pas gydytoją Vytautą Žakovičių. Pasipiktinęs aplinkui vykusiais žiaurumais, Vytautas Žakovičius ėmėsi aktyviai globoti pabėgusius iš geto žydus, slėpė juos. Jo manymu, tokia pagalba buvo svarbus kovos prieš fašizmą, prieš nekaltų žmonių žudymą būdas. Savo įsitikinimus jis ėmė aiškinti kitiems žmonėms. Netrukus, Žakovičiaus paraginti, bėgliams iš getų atidarė duris ir daugelis kitų ūkininkų – Broniaus Jocevičiaus, Jono Petrausko, Jono Janulaičio, Prano Simokaičio namuose prisiglaudė dar septynetas geto pabėgėlių. Bet neatsargus, per daug visais žmonėmis pasitikįs Vytautas Žakovičius, tuom pasitenkinti nenorėjo. Jis vis daugiau ieškojo saugių vietų, verbavo talkininkus. Savo pasekėjams, visiems kaimynams, kurie abejojo, ar eiti tokiu keliu, arba buvo hitlerininkų įbauginti, gydytojas nuolat ramiausiai sakydavo, esą, bijoti nėra ko. Girdi, galima apsidrausti, viską dokumentais įforminti.
Nemažą nepažįstamų žmonių būrelį kaime greit pastebėjo. Kalbos apie Vytauto Žakovičiaus veiklą apylinkėje greit paplito ir pagaliau pasiekė gestapą.
1944 m. kovo 18 d. į Gelgaudiškį atvyko ginkluotas hitlerininkų būrys. Visi besislapsčiusieji ir jų globėjai buvo suimti. Jonui Janulaičiui pavyko pabėgti. Simokaitį fašistai išvežė į Vokietiją, kur jis dingo be žinios. Visus kitus sušaudė IX Forte. Jų tarpe buvo sušaudytas ir taurus kaimo gydytojas Vytautas Žakovičius.
„Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. Vilnius, 1967
Iš Jadvygos Žakovičaitės 1997 m. spalio 17 d. liudijimo:
Mano, Jadvygos Žakovičaitės, tėvas Vytautas Žakovičius, Jono sūnus, gyveno Šakių apskr. Gelgaudiškio valsč. Pakalniškių kaime. 1944 m. kovo 19 d., kai buvau svečiuose pas gydytoją prof. J. Meškauską, kur šventėm vardines, paskambino telefonu iš Gelgaudiškio ir pranešė, kad mano tėvas suimtas. Vėliau paaiškėjo, kad kažkas paskundė nacių administracijai, jog Vytautas Žakovičius laiko pabėgusius žydus, prašo kaimynus juos globoti. Atvykusi policija padarė kratą ir suėmė ūkių šeimininkus, pas kuriuos surado žydus. Pas Vytautą Žakovičių taip pat rado žydų. Be Vytauto Žakovičiaus, suėmė dar penkis ūkininkus.
Kiek žinau, kurį laiką V. Žakovičius buvo laikomas Šakiuose, tačiau, kai man po kelių dienų pavyko pasiekti Šakius, jo ten neradau – buvo išvežtas į Marijampolės kalėjimą. Tai galėjo būti kovo pabaigoje. Marijampolės kalėjime aš kelis kartus buvau nuvežusi jam perduoti maisto. Maždaug apie balandžio vidurį jis buvo atvežtas į Kauno kalėjimą, kur man, kaip konsultavimui iškviestai gydytojai, pavyko su juo pasikalbėti. Jis buvo ramus, džiaugėsi vaikais ir manė, kad atliko savo užduotį gyvenime, todėl mirtis jo nebaugino. Jis buvo tikintis žmogus. Mano pastangos jį išvaduoti buvo bevaisės.
Apie birželio mėnesį jį perkėlė į IX Fortą, ir ten jo pasiekti man nebepavyko. Jis buvo sušaudytas IX Forte prieš pat vokiečiams pasitraukiant iš Kauno.