Žydų gelbėtojai
Vocelka Pranas
Pranas VOCELKA
Gerta Urchs, vokietė, ištekėjo už žydo, Lietuvos piliečio Maušos Zarchio, Kaune. Ji gerai žinojo ir tai jau buvo patyrusi savo gimtajame mieste Diuseldorfe, kad ištekėdama už žydo nusižengia tuometiniams Vokietijos rasiniams įstatymams. Pagal okupantų viešai skelbiamą potvarkį visi Kauno žydų tautybės ir mišrių šeimų asmenys privalėjo apsigyventi Kauno Vilijampolės priemiesčio specialiai išskirtoje dalyje – gete. Taip mažytė Gertos ir Maušos dukra Julijana su tėvu atsidūrė už spygliuotos vielos kaip kaliniai, o jos motina ir senelė pasiliko gyventi savo prieškariniame bute Vytauto prospekte. Gerta Zarchienė dažnai eidavo prie geto, kad nors iš tolo pasižiūrėtų į savo dukrytę. Kadangi viena bijodavo eiti, ją lydėdavo Elena Holcmanienė, kuri seniai pažinojo Zarchių šeimą. Kartą Gertą teko palydėti ir Elenos dukrai Margaretei. Ji prisimena, kaip kaimynė Feiga Vocelkienė, kurios globai gete po tėvo žūties buvo palikta mažoji Julianė, iš gan toli aukštai iškėlė ant rankų mergaitę, kad motina galėtų jai pamojuoti.
Dabar jau galutinai buvo aišku, kad visi geto gyventojai neišvengs mirties ir skubiai reikia kažką daryti. Pranas Vocelka, čekas, nelegaliai išsivedė iš geto žmoną, trejetą vaikų ir Julijaną, kuri buvo perduota senelei. Vocelkos šeimą iš pradžių priglaudė pažįstami. Atokiau nuo gatvės stovinčiame senamiesčio name jis išsinuomojo butą ne butą, o nežinia ką, bet puikiai slepiantį nuo policijos akių – negalėjai rasti nei įėjimo, nei lango. Tai buvo du kambariai už kito buto skalbyklos, su langeliu į akliną aukštą namo sieną, todėl visą dieną teko deginti šviesą. Ten Vocelka perkraustė savo vaikus, o po kelių mėnesių ir žmoną. Vaikų jis neregistravo policijoje ir neleido į mokyklą. Tačiau jie gyveno pusiau atvirai, apie juos žinojo namo gyventojai. Apie žmoną žinojo tik artimiausi pažįstami. Vocelka po darbo valandų parūpindavo ko nors namams, o žmona gyveno šešėlinį gyvenimą.
Pranas Vocelka dažnai lankydavosi Elenos Holcmanienės namuose. Jis buvo „specas“, t. y. specialistas, ruošiantis suklastotus dokumentus besislapstantiems žydams. Grafikas pagal profesiją, jis atliko tai ypač kvalifikuotai, padėdamas išsigelbėti daugeliui žmonių, palaikė ryšį su gelbėtojais ir getu.
1944 metų kovo mėnesį po Vaikų akcijos iš geto buvo išvesti ir paslėpti vadinamojoje malinoje Peisachas Joselevičius ir jo sesuo. Vaikus gelbėjo grupė spaustuvininkų ir šiaip padorių žmonių: Julija Vitkauskienė, Mikas ir Elena Lukauskai, Pranas Vocelka. Gyvoji grandinėlė...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Gerta Urchs, vokietė, ištekėjo už žydo, Lietuvos piliečio Maušos Zarchio, Kaune. Ji gerai žinojo ir tai jau buvo patyrusi savo gimtajame mieste Diuseldorfe, kad ištekėdama už žydo nusižengia tuometiniams Vokietijos rasiniams įstatymams. Pagal okupantų viešai skelbiamą potvarkį visi Kauno žydų tautybės ir mišrių šeimų asmenys privalėjo apsigyventi Kauno Vilijampolės priemiesčio specialiai išskirtoje dalyje – gete. Taip mažytė Gertos ir Maušos dukra Julijana su tėvu atsidūrė už spygliuotos vielos kaip kaliniai, o jos motina ir senelė pasiliko gyventi savo prieškariniame bute Vytauto prospekte. Gerta Zarchienė dažnai eidavo prie geto, kad nors iš tolo pasižiūrėtų į savo dukrytę. Kadangi viena bijodavo eiti, ją lydėdavo Elena Holcmanienė, kuri seniai pažinojo Zarchių šeimą. Kartą Gertą teko palydėti ir Elenos dukrai Margaretei. Ji prisimena, kaip kaimynė Feiga Vocelkienė, kurios globai gete po tėvo žūties buvo palikta mažoji Julianė, iš gan toli aukštai iškėlė ant rankų mergaitę, kad motina galėtų jai pamojuoti.
Dabar jau galutinai buvo aišku, kad visi geto gyventojai neišvengs mirties ir skubiai reikia kažką daryti. Pranas Vocelka, čekas, nelegaliai išsivedė iš geto žmoną, trejetą vaikų ir Julijaną, kuri buvo perduota senelei. Vocelkos šeimą iš pradžių priglaudė pažįstami. Atokiau nuo gatvės stovinčiame senamiesčio name jis išsinuomojo butą ne butą, o nežinia ką, bet puikiai slepiantį nuo policijos akių – negalėjai rasti nei įėjimo, nei lango. Tai buvo du kambariai už kito buto skalbyklos, su langeliu į akliną aukštą namo sieną, todėl visą dieną teko deginti šviesą. Ten Vocelka perkraustė savo vaikus, o po kelių mėnesių ir žmoną. Vaikų jis neregistravo policijoje ir neleido į mokyklą. Tačiau jie gyveno pusiau atvirai, apie juos žinojo namo gyventojai. Apie žmoną žinojo tik artimiausi pažįstami. Vocelka po darbo valandų parūpindavo ko nors namams, o žmona gyveno šešėlinį gyvenimą.
Pranas Vocelka dažnai lankydavosi Elenos Holcmanienės namuose. Jis buvo „specas“, t. y. specialistas, ruošiantis suklastotus dokumentus besislapstantiems žydams. Grafikas pagal profesiją, jis atliko tai ypač kvalifikuotai, padėdamas išsigelbėti daugeliui žmonių, palaikė ryšį su gelbėtojais ir getu.
1944 metų kovo mėnesį po Vaikų akcijos iš geto buvo išvesti ir paslėpti vadinamojoje malinoje Peisachas Joselevičius ir jo sesuo. Vaikus gelbėjo grupė spaustuvininkų ir šiaip padorių žmonių: Julija Vitkauskienė, Mikas ir Elena Lukauskai, Pranas Vocelka. Gyvoji grandinėlė...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005