Žydų gelbėtojai
Vitonytė Pranciška
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Kauno geto pogrindžio organizacijos narės, kreipėsi į Petrą Baublį su prašymu priimti žydų vaikus į jo vadovaujamus kūdikių namus. Taip pat gydytojo buvo paprašyta parūpinti šiems vaikams netikrus dokumentus. Į Petrą Baublį tikintis pagalbos krypo ne tik žydų, bet ir lietuvių akys. Štai žymaus lietuvių kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio duktė Danutė ir jo vyras Vladys Zubovas, paskatinti Sofijos Čiurlionienės, Kaune ir jo apylinkėse ieškojo žmonių, galinčių priglausti žydų vaikus. Vienas tokių ir buvo Kauno kūdikių namų „Lopšelis“ vadovas Petras Baublys, kuris ir Zubovams pažadėjo priglausti žydų vaikus savo vadovaujamoje įstaigoje.
Tačiau, nors ir turint gyd. Petro Baublio sutikimą priimti žydų vaikus, kelias iš Kauno geto iki „Lopšelio“ buvo nelengvas ir kupinas pavojų dėl gestapo ar jo parankinių persekiojimo, nedraugiškai nusiteikusių asmenų keliamo pavojaus. Vienas neatsargus žingsnis galėjo nulemti tiek gelbėjimo vaiko, tiek ir gelbėtojo mirtį. Nepabūgę visų šių tykančių pavojų, vaikų gelbėjimu rūpinosi geto pogrindžio organizacijos nariai, tarp kurių – Ida Šaterienė, Peisachas Šateris, pasižymėjęs kaip tvorų landžiojimo „specialistas“, taip pat Ronia Rozentalienė, Dita Zupavičienė- Šperlingienė, Šeina Berelovičienė ir kt. Jų išnešti vaikai dažniausiai buvo paliekami prie kūdikių namų durų, o nuskambėjęs durų skambutis ar kitas sutartas ženklas jo darbuotojams pranešdavo, kad atkeliavo dar vienas „pamestinukas“. Tokiu būdu nuo 1942-ųjų vasario iki 1944-ųjų kovo Petras Baublys, rizikuodamas ne tik savo, bet ir dviejų sūnų, žmonos gyvybėmis, gelbėjo žydų vaikus net ir tuomet, kai gestapas atkreipė dėmesį į neprogresyviai didėjantį pamestinukų skaičių. Dėl pačių žydų vaikų saugumo bei siekiant apskritai nukreipti gestapo dėmesį, kiek ūgtelėję ir sustiprėję žydų vaikai buvo išsiunčiami pas ūkininkus, daugiausia į Suvalkiją.
Sena lietuvių liaudies patarlė byloja, kad vienas lauke ne karys. Laimei, gydytojas Petras Baublys nebuvo vienišas kovoje prieš gestapą ir visą nacistinę ideologiją. Kūdikių namuose priglaustais žydų vaikais rūpinosi ne tik gyd. Petras Baublys, bet ir visas kūdikių namų kolektyvas – vyr. seselė Elena Uborevičienė, seselės Pranciška Vitonytė, Jadvyga Liepinaitienė, Onutė Samuolytė-Liutkevičienė ir kiti.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
Kauno geto pogrindžio organizacijos narės, kreipėsi į Petrą Baublį su prašymu priimti žydų vaikus į jo vadovaujamus kūdikių namus. Taip pat gydytojo buvo paprašyta parūpinti šiems vaikams netikrus dokumentus. Į Petrą Baublį tikintis pagalbos krypo ne tik žydų, bet ir lietuvių akys. Štai žymaus lietuvių kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio duktė Danutė ir jo vyras Vladys Zubovas, paskatinti Sofijos Čiurlionienės, Kaune ir jo apylinkėse ieškojo žmonių, galinčių priglausti žydų vaikus. Vienas tokių ir buvo Kauno kūdikių namų „Lopšelis“ vadovas Petras Baublys, kuris ir Zubovams pažadėjo priglausti žydų vaikus savo vadovaujamoje įstaigoje.
Tačiau, nors ir turint gyd. Petro Baublio sutikimą priimti žydų vaikus, kelias iš Kauno geto iki „Lopšelio“ buvo nelengvas ir kupinas pavojų dėl gestapo ar jo parankinių persekiojimo, nedraugiškai nusiteikusių asmenų keliamo pavojaus. Vienas neatsargus žingsnis galėjo nulemti tiek gelbėjimo vaiko, tiek ir gelbėtojo mirtį. Nepabūgę visų šių tykančių pavojų, vaikų gelbėjimu rūpinosi geto pogrindžio organizacijos nariai, tarp kurių – Ida Šaterienė, Peisachas Šateris, pasižymėjęs kaip tvorų landžiojimo „specialistas“, taip pat Ronia Rozentalienė, Dita Zupavičienė- Šperlingienė, Šeina Berelovičienė ir kt. Jų išnešti vaikai dažniausiai buvo paliekami prie kūdikių namų durų, o nuskambėjęs durų skambutis ar kitas sutartas ženklas jo darbuotojams pranešdavo, kad atkeliavo dar vienas „pamestinukas“. Tokiu būdu nuo 1942-ųjų vasario iki 1944-ųjų kovo Petras Baublys, rizikuodamas ne tik savo, bet ir dviejų sūnų, žmonos gyvybėmis, gelbėjo žydų vaikus net ir tuomet, kai gestapas atkreipė dėmesį į neprogresyviai didėjantį pamestinukų skaičių. Dėl pačių žydų vaikų saugumo bei siekiant apskritai nukreipti gestapo dėmesį, kiek ūgtelėję ir sustiprėję žydų vaikai buvo išsiunčiami pas ūkininkus, daugiausia į Suvalkiją.
Sena lietuvių liaudies patarlė byloja, kad vienas lauke ne karys. Laimei, gydytojas Petras Baublys nebuvo vienišas kovoje prieš gestapą ir visą nacistinę ideologiją. Kūdikių namuose priglaustais žydų vaikais rūpinosi ne tik gyd. Petras Baublys, bet ir visas kūdikių namų kolektyvas – vyr. seselė Elena Uborevičienė, seselės Pranciška Vitonytė, Jadvyga Liepinaitienė, Onutė Samuolytė-Liutkevičienė ir kiti.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009